Gyvenimo žaidėją Ričardą Šileiką kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė 

Ričardas Šileika. Evgenios Levin nuotrauka.

Šalia medinio namo gonkų buvo paversta smėlio. Tame smėlio kampe Ričardukas žaisdavo. O kitame kampe – seserų prižiūrimas gėlių darželis. Taigi jis galėjo migruoti tarp smėlynų ir gėlynų. Panašioje žaidimo dvasioje Ričardas Šileika gyvena ir dabar.

„Aš priklausau žaidimų sričiai. Žaidžiu smėliu, sms‘ais, atvirlaiškiais, siūlau žmonėms atsitūpusiems papozuoti nuotraukai. Ir žaidžiu, kol man smagu. Vaidinu tai žaidimais Lietuvai pagražinti“, – kalba R. Šileika. Pavyzdžiui, jis renka smėlį, o paskui jį vėl išdovanoja.

„Akmuo yra kažkas stabilaus, gali kažką net su juo užmušti. O su smėliu nieko nepadarysi, gali tik kitam į akis žert. Tai medžiaga, kurios nesulaikysi. Ji nubyra. Mano kolekcionavimas nėra kolekcionavimas. Atkeliauja smėlis, supilstau po arbatinį šaukštelį ir vėl nubirinu. Nes smėlio tokia prigimtis – jei jis nustos judėti, tai taps nebe smėliu, taps uola“

Šeimoje jis buvo trečias brolis. Jis niekada nenorėjo pasistatyti namo ir net vairuoti automobilio, nors anksčiau buvo gavęs C kategorijos teises. Tiesa, medžių pasodinęs yra daug, nes jam patinka sodinti ir persodinti. Tačiau čia irgi žaidimas – nuo smėlynų iki gėlynų, kaip vaikystėje.

„Gyvenimas lygu nežinomybė lygu žaidimas. O kai gyveni ir žaidi, argi sunku gyventi? – klausia jis ir tučtuojau pats atsako. – Jeigu nekontroliuoji gyvenimo, tai tikrai nesunku“.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *