Gediminas Sederevičius: „Tik per gyvą ryšį įvyksta stebuklas“ (2 dalis)

Menininką Gediminą Sederevičių kalbina žurnalistė Ginta Gaivenytė

pokalbio tęsinys. I dalis:  Gediminas Sederevičius: „Gelmė vaizdiniuose užgimsta“

 „Jeigu dvasinio ryšio neturi, kitas žmogus gali tik nuogą informaciją perduoti. Tik per gyvą ryšį įvyksta stebuklas“, – kalba Gediminas Sederevičius. Ši mintis tampa pasakojimo apie jo gyvenimą leitmotyvu. G. Sederevičius atvirai pasakoja apie tai, kas dar iki šiol skauda – apie neišsipildžiusią svajonę sukurti teatrą provincijoje. Būtent dėl žmogiškojo ryšio nebuvimo Lietuva galimai prarado talentingą režisierių ir šis daugelį metų kūrė Ukrainoje. Dabar grįžęs į Lietuvos teatrą kaip aktorius ir muziką gyvai spektakliuose improvizuojantis menininkas G. Sederevičius džiaugiasi stipriu ryšiu su J. Vaitkumi – būtent šis režisierius vėl paskatino kurti Lietuvos žiūrovams.

 Gyvojo ryšio stebuklas

 Mano dvasinis tobulėjimas prasidėjo  Rusijos teatro menų akademijoje GITIS. Jis vyko per vieną žmogų – mano draugę Anamiką, atvykusią iš Indijos. Mes tapom tiek artimi dvasiškai, kad tiesiog jautėm vienas kitą – ir kalbėdami, ir nekalbėdami. Man, tarybiniam žmogui, ji kiekvieną dieną  buvo kaip šaltinis. Begalę informacijos gavau per ją, tačiau dar svarbiau, kad užsimezgė dvasinis ryšys. Juk jeigu dvasinio ryšio neturi, kitas žmogus gali tik nuogą informaciją perduoti. Tik per gyvą ryšį įvyksta stebuklas.

Iš pradžių aš norėjau pereiti į kitą kursą, nes man nepatiko kai kurie pedagogai. Tačiau tik dėl jos ir dar kelių užsieniečių ispanų nusprendžiau likti. Ir aš visiškai neapsirikau. Bendravimas su šiais žmonėmis man ir buvo didžiausia mokykla. Baigęs GITIS‘ą buvau labai stiprus. Jaučiausi talentingas. Taip ir buvo – mano darbai tai rodė.

 Kai Anamika išskrido iš Maskvos, abu verkėm. Atsimenu, kaip galvojau – kodėl verkiam. Juk dar nežinojau, kas manęs laukia.

„Norėjau pakartoti, ką padarė Miltinis“

 Apie tai, kad kažkas įvyks, išgirdau Maskvoje valgydamas koldūnus Arbate. Valgykloje šalia manęs prisėdo brandaus amžiaus barzdotas žmogus. Kai papasakojau jam, kad mokausi GITIS‘e, jisai ėmė kalbėti: „Bėk iš čia, tau čia nėra kas veikti, važiuok į savo tėvynę“. Kalbėjo pritilęs – tarsi bijodamas, kad kažkas jo neišgirstų. Kai paklausiau, kodėl jis taip pranašiškai šneka, pasakė žinąs, kad po poros metų prasidės dideli procesai. Jis pats esąs mokslininkas, kalbininkas. Vėliau, grįžęs į Lietuvą, prisiminiau jo žodžius. Jis visiškai tiksliai išpranašavo Sovietų Sąjungos griūtį.

 Dar tebestudijuodamas Maskvoje, važinėdavau į Lietuvą – į Jaunimo teatrą statyti savo diplominio darbo – F. Dostojevskio „Užrašų iš pogrindžio“. Tuo pačiu užsukdavau ir į Marijampolę, kur buvo likusi mano šeima. Gyvenome gražioje vietoje – netoli Šešupės buvo toks penkiaaukštis namas, šalia – sodas. Į miestelio centrą reikėdavo eiti per tokią tuščią laukymę. Kaskart nusistebėdavau, kodėl ta vieta tokia tuščia. Daug vėliau sužinojau, kad ten buvo kapinės.

 Kartą einu takeliu per laukymę ir iš paskos prisiveja žmogus „Laba diena, Sederevičiau“, – atsisukęs matau vykdomojo komiteto pirmininką Kęstutį Subačių. Klausia, ką veikiu, kiek dar liko studijuoti, kada grįšiu gyventi į Lietuvą, ką žadu veikti. Atsakau, kad jei pavyks gerai pastatyti diplominį spektaklį, greičiausiai liksiu dirbti kuriame nors Vilniaus teatre.

 „Bet Gediminai, mes šitiek pastangų įdėjom kurdami teatrą? Ar negalima grįžti į Marijampolę ir pratęsti?“- klausia jis manęs. Kurti profesionalų teatrą visada buvo K. Subačiaus svajonė. Sakau jam, kad grįžti sutikčiau, bet tik su tokia sąlyga, kad bus kuriamas profesionalus teatras. Negi po studijų grįšiu į Marijampolę kaip saviveiklininkas vaidinti liaudies teatre? Jis pažada patyrinėti, kokios galimybės.

 Norėjau pakartoti tai, ką padarė J. Miltinis. Šiandien suprantu, kokia tai iliuzija, nes pakartoti nieko negalima. Bet tuo metu buvau jaunas, turėjau daug energijos, jėgos, žinių, talento.

Užsidegęs šia idėja, Marijampolėje surinkau dramos studiją ir pastačiau A. Čechovo „Raganą“. Studijokai buvo gana stiprūs, vienas iš aktorių kartu su manimi studijavęs aktorinį Maskvoje. Pasikvietėm džiazo kompozitorių Romualdą Grabštą, kuris spaudoje yra pasakęs, kad tai buvo jo kūrybiškiausias laikotarpis. Pasirūpinau, kad jis gautų instrumentų ir galėtų gyvai groti spektakliuose. Juk muzikantas, kuris groja spektaklio metu, yra toks pats spektaklio dalyvis, kaip ir aktoriai. Jis stebi vyksmą ir atitinkamai muzika išreiškia tai, ką jaučia. Tam neprilygs joks iš anksto įrašytas garso takelis.

 „Supratau, kad jiems nesu autoritetas“

 Dar tebestatydamas savo diplominį darbą Jaunimo teatre, sulaukiau skambučio.

K. Subačius pasakė iš Kultūros ministerijos gavęs žinią, kad konservatorijoje yra studentų kursas, nepriskirtas jokiam teatrui. Teatrai tuo metu buvo jau perpildyti, o tarybinė valdžia neleido sostinėje kurti naujų. Jei to kurso aktoriai važiuotų dirbti į Marijampolę, gautume dotaciją. Apsidžiaugiau – viskas sprendžiasi.

 Pakili nuotaika prapuolė, kai nuvykau į Vilnių pasikalbėti su studentais. Jie atvirai kalbėjo, kad nori likti Vilniuje. Po to susitikimo viduje man buvo negera. K. Subačiui atvirai pasakiau, jog pokalbis man nelabai patiko: „Supratau, kad jiems nesu autoritetas, jie manimi netiki“. Man atrodo, kad tada jis pats nuvyko su studentais pasikalbėti ir pasiūlė butus.

 Per antrąjį pokalbį mačiau, kad studentai dvejoja. Supratau, kad jiems didelis spaudimas iš vyresniųjų. Jei jie nevažiuos dirbti į Marijampolę, didelė tikimybė, kad teks išeiti į gatvę.

 Nuvykęs trečiąkart pasakiau, kad kalbėsimės paskutinį sykį. Šįkart – su kiekvienu asmeniškai. Per tą pokalbį aiškiai pajutau, kad dauguma neturi tokios nuostatos kaip aš – nuo nulio kurti profesionalų teatrą provincijoje. Tačiau, mano dideliam nustebimui, beveik visi pranešė apie savo sprendimą važiuoti.

Kai pradėjome dirbti, tapo aišku, kad mūsų suvokimas apie teatrą labai skiriasi. Mano principas – improvizacinis, žaidybinis, intuityvistinis. Tarsi scenos atvėrimo iš niekur, iš to kas slypi už racionalaus proto ribų, nes šis dažniausiai būna inercinis, pilnas klišių… Taip improvizuojant užduotos temos rėmuose artėjama pasąmoninio žinojimo link ir taip pamažu atsiveria kūrinyje ir personažuose užkoduota gelmė. Tačiau toks kūrimo būdas neįtelpa į K. Stanislavskio sukurtos sistemos rėmus. Dar tebesimokydamas dėl to nuolat ginčijausi su specialybės dėstytojais, rizikuodamas būti pašalintas iš kurso. Didelę įtaką čia man padarė ir J. Miltinis, kuris į savo teatrą nepriėmė nė vieno aktoriaus, baigusio konservatoriją ir ugdytą pagal tuo metu vienintelę Tarybų Sąjungoje K. Stanislavskio sistemą.

 Pūgoje užkopti į viršūnę

 Mane visada žavėjo „skrajojančio teatro“ idėja. Kai prasidėjo Sąjūdis, atrodė, kad negaliu užsidaryti kamputyje, kai tiek energijos gatvėse pulsuoja. Todėl su studentais ėmėme važinėti po Sūduvą, susitikinėdami su žmonėmis. Dainuodavome Atgimimo dainas, skaitydavome eilėraščius. Įsivaizduokite, kaip žmonės reagavo, po tiek represijų išvydę su trispalvėmis atvykstantį jaunimą…

 Tuo metu jau pradėta garsiai kalbėti apie tremtinius. Iškart sumojau, kad geresnės temos spektakliui nėra. Bėda tik ta, kad jokios pjesės apie tremtį nebuvo. Todėl paraginau aktorius kartu vykti į Sibirą ir ten patiems rinkti medžiagą.

 Sibire keliauti sunku. Važiuodavome sunkvežimiais autostopu, tekdavo ir paėjėti pėsčiomis. Man sunkumai nerūpėjo, visa atpirkdavo ištremtų lietuvių pasakojimai.

 Netoli Irkutsko sumaniau su visais užkopti į lietuvio tremtinio, garsaus mokslininko Jono Čerskio vardu pavadintą viršūnę. Kalnas nebuvo labai aukštas. Tačiau belipant ėmė smarkiai snigti. Balta balta – nieko nesimato. Man, maksimalistui, atrodė, kad į viršūnę būtina užkopti. Bekopiant pasiekė nuogirdos, kad dalis grupės toliau eiti nenori. Pasakiau: „Manęs sniegas nebaugina. Nieko neįkalbinėju, kas norit, kartu lipkit, čia neaukštai, o kiti palaukit pašiūrėj”. Gal pusė pasirinko eiti su manimi, kiti ėmė leistis į apačią.

 Einu pirmas. Pūga vis didėja. Maždaug pusiaukelėj suprantu, kad nebežinau, kur kelias. Grįžti atgal? Ne, juk turime nueiti. Nežinau, iš kur atėjo mintis, kad reikia rankomis prakrapštyti sniegą ir rasti ant tako esantį leduką. Pagaliau jį radę einame lėtai – vis ištiesiu šąlančią ranką ir čiupinėju, ar yra ledukas. Pūga vis didėja, kalno visai nematyti. Apima baimė: „Dieve mano, taigi aš tuos vaikus vedu čia Sibire, o pats nežinau, ar teisingai einu“. Tačiau mes einame toliau.

 Dabar man tas ėjimo apgraibomis epizodas daug ką pasako. Tas pats vyko ir kuriant teatrą Marijampolėje – viską dariau apgraibomis. Nors patirties buvo nemažai – mokiausi stebėdamas Juozo Miltinio, Anatolijaus Vasiljevo, Roberto Sturua repeticijas, pats profesionalų teatrą kūriau pirmą kartą.

 Grįžę į Lietuvą spektaklį iš surinktos medžiagos sulipdėme gana lengvai. Labai greitai – gal per dešimt dienų padarėme neblogą kompoziciją. O kai pradėjome rodyti, ėmė važiuoti žmonės iš visos Lietuvos. Pamenu, kaip 1988-ųjų rugsėjį užsikimšo kultūros namų durys. Per mėnesį rodėme gal po dešimtį spektaklių. Ir visi prasidėdavo nuo Tautinės giesmės. Tremtiniai salėje verkdavo… Ir aš visas virpėjau. Kai reikėdavo pasakyti pora žodžių, sunkiai nulaikydavau ašaras. Mačiau, kokia tai galinga energija.

 Man buvo keista, kai jauni aktoriai vis klausdavo: „Kada statysim rimtą spektaklį?“ Juk atrodė, kad mūsų kelionės, ėjimas į žmones su tautinio atgimimo tematikos kūriniais; tremtinių poezija, gyvais pasakojimais, M.K. Čiurlionio harmonizuotomis liaudies dainomis, gyva muzika ir yra būtent tai, ko labiausiai reikia.

 Tyliai svajojau tą Sibiro temą išplėsti iki dviejų dalių.  Važinėjau į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą ir rinkau ten medžiagą. Darbuotojai man atnešė unikalios tremtinių poezijos. Jutau, kad būtent to man ir reikia. Persirašinėdamas ranka tuos eilėraščius jau mačiau kylančius vaizdinius. Mąsčiau, kokia tame spektaklyje galėtų skambėti muzika.

 Tuo metu sumaniau statyti spektaklį apie Vincą Kudirką. Medžiagą dėliojau iš kelių pjesių, nes nebuvo vienos geros. Vienas veiksmas išėjo geras. Norėjau būti demokratiškas, todėl paklausiau aktorių nuomonės, ar verta rodyti tik vieno veiksmo spektaklį? Dauguma  balsavo prieš. O vienas aktorius pridūrė manantis, kad spektaklis apie Sibirą yra populistinis ir siūlė balsuoti, kad jo daugiau neberodytume.

 Nesusikalbėjimai

 Devynioliktą valandą spektaklio pradžia, tačiau kur vienas pagrindinių aktorių? Kas galėjo jam nutikti? „Yra nesklandumų, biskį palaukite“, – sakau organizatoriams. Gėda pripažinti, kad mano aktoriaus nėra. Juk sakoma, kad aktorius į spektaklį gali neateiti nebent miręs. Nerimauju, gal kas nors atsitiko. Klausiu kitų aktorių, kas jam nutiko – niekas nežino.

 Prabėga dar penkiolika minučių. Plojimai, salė jau šaukia. Jaučiuosi lyg elektros krečiamas. Nuimt spektaklį? Bet juk salė pilna?

 Kartu greitai aptariam, kaip vaidinsim be jo. Išsisukam iš keblios padėties, bet grįžtam susikrimtę. Visą savaitgalį neduoda ramybės mintis, kas galėjo tam aktoriui nutikti. Prašiau jo draugų, kad man praneštų, tačiau telefonas tyli.

 Po kelių dienų – gastrolės Kaune. Įlipu į autobusą, o ten sėdi prapuolęs aktorius. Pats neklausiu, kur buvo, laukiu, ką jis pasakys.  O jis tiesiog sėdi ir tyli. Galiausiai nebeišlaikiau: „Jūs į spektaklį nevažiuojate“.

 Taip, buvau piktas. Juk mačiau, kad nei rankos, nei kojos nesulaužytos – žmogus sveikas. Man reikėjo atsakymo. Jaučiau, kad jei nusileisiu, tokia situacija gali pasikartoti.

 Įtampa vis auga.

 Laikmečio girnapusės

 Nematydamas prasmės toliau tęsti minėtus du spektaklius, imu klasikinę J. Onilo pjesę „Elektrai skirta gedėti“. Spektaklio repetavimas užtrunka, vis atkeliu premjerą, nes mano tikslas – kūrybinis susikalbėjimas, o ne tiesiog iškepti vidutinį spektaklį.   Kuriam laikui atmosfera pagerėja. Tačiau nejuntu, kad esant tokiai situacija pavyks atverti pjesėje esančią gelmę.

 Kaip tik tuo metu į mane kreipiasi Klaipėdos konservatoriją baigusių teatralų grupė, jau sukūrusių savo spektaklius. Jie nori dirbti Marijampolėje. Tačiau Kultūros ministerijai ši idėja atrodo nepriimtina, nes į profesionalius teatrus tais laikais priimdavo tik baigusius Vilniaus konservatoriją. Tačiau pavyko susitarti, kad šie aktoriai gali įsijungti į teatro kūrybinį procesą.

 Bandau žengti ir kitą žingsnį – rinkti savo kursą Vilniaus konservatorijoje.Kultūros ir švietimo ministras sutinka, net raštą parašo teatro katedrai, bet ši jo neklauso. ir kurso rinkti neleidžia. Matau, kad lieka vienintelis kelias – toks, kaip J. Miltinio: išsiauginti aktorius teatro studijoje. Tačiau kai tik įdedu skelbimus į aplinkinių rajonų laikraščius, netrukus teatro direktorius atneša man kitą laikraštį ir parodo LR Kultūros ministerijos teatro skyriaus skelbimą, paneigiantį teatro studijos rinkimą kaip neteisėtą…

 Maždaug tuo pačiu metu ištikimiausią teatro rėmėją Kęstutį Subačių pašalina iš valdžios. Jis išvyksta į kitą rajoną. Tenka dirbti su politikais, kuriems mažai rūpi teatras. Netrukus teatro direktoriui įteikiu atsistatydinimo pareiškimą iš vyriausiojo režisieriaus pareigų.

 Atsakymo nesulaukiu. Jaučiuosi nei pagautas, nei pakartas… Direktorius įkalbinėja pasilikti. Sakau, jei liksiu, tai dirbsiu tik su tais, kurie nori ir tiki manimi, o kiti tegul pasikviečia norimą režisierių.

 Kaip eilinis režisierius statau V. Gibson „Dviese sūpuoklėse“ ir didelį teatralizuotą plastinį vaidinimą pagal didmeistrių V. Mikėno ir Floro partiją „Veidrodiniai šachmatų langai“, skirtą pasaulio lietuvių sporto žaidynėms. Pagaliau darbas vyksta normaliai, kūrybiškai ir net man pačiam įdomiai. Dirbu su užsidegimu. Jaučiu viltingą lūžį, nors ir nepavyko teatro studijos papildyti naujais nariais.

 1991-ųjų tarptautinę teatro dieną vakare laukia V. Gibsono „Dviese sūpuoklėse“ premjera. Rytinėje repeticijoje dėliojame paskutinius strichus:  apšvietimą, muziką, kostiumus… Staiga priėjęs teatro direktorius šnabžda man į ausį apie iš ministerijos ir vietinės miesto tarybos atvykusią komisiją. Sako, kad jie atvažiavo tikrinti mūsų blogo darbo ir nori stebėti repeticiją. Sakau, kad į repeticiją pašalinių neįleidžiu, be to, techninėje repeticijoje nėra ir ką žiūrėt… Direktorius įspėja, kad bus blogai, bet aš nenusileidžiu – juk vakare premjera, bilietai išparduoti, kitaip pasielgti man neleidžia teatro etika. Toliau tęsiu repeticiją…

 1991 11 11 – ši data ilgam įstrigo atmintyje. Tądien buvo uždarytas profesionalus Marijampolės dramos teatras. Dabar, atsigręžęs į praeitį, matau tų laikų save kaip menininką, papuolusį į laikmečio girnapuses. Galbūt kažkas paskaitęs atpažins, kad tokie patys dalykai vyksta ir šiais laikais. Skubama reikštis ir plėstis neišmokus praeities klaidų.

 Kaip atgauti vidinę jėgą?

 Stengiuosi nenuleisti rankų. Noriu statyti V. Gėtę, V. Šekspyrą, S. Beketą. Tai – galinga dramaturgija, kuriai jaučiuosi pribrendęs. Tačiau visi mano projektai kažkur prapuola – net nesulaukiu kritikos, kas yra ne taip. Galiausiai pasijuntu perdegęs. Juk rašydamas projektą iš esmės jau kuriu spektaklį galvoje: apie tai mąstau, netgi sapnuoju. Ką daryti su tais vaizdiniais, kai negaliu kūrybai suteikti jokios išorinės formos?

 Mane išgelbėjo Kijive savo teatrą įkūręs režisierius Olegas Liptsinas. Olegas – mano labai geras ir kartu sudėtingas draugas. Intelektualus, neblogas aktorius ir puikus režisierius. Problema tik ta, kad mes abu labai stiprūs. Kartais po kelias dienas nekalbėdavom susikivirčiję. Tačiau būtent su juo dirbdamas pradėjau iš duobės kapstytis.

 Vienas iš mūsų kartu kurtų spektaklių pastatytas pagal N. Gogolio ir D. Charmso kūrybą. Aš vaidinau jame N. Gogolį, Olegas – D. Charmsą. Nėra žinoma, kad šie du kūrėjai būtų kada susitikę, bet viename Kijivo bute mes kūrėme jų susitikimų improvizacijas.

Spektaklis buvo labai populiarus. Buvome pakviesti į tarptautinį teatro festivalį Kanadoje atstovauti Ukrainos. Festivalis ilgas – kūrėjai lanko daug miestų, o viskas baigiasi Viktorijos saloje vandenyne.

 Į mūsų spektaklį buvo didelis antplūdis. Tarp rašytojų vyko daug diskusijų. Todėl nenustebome, kai vienas žmogus po spektaklio priėjo ir pakvietė mus į svečius. Kadangi kitą dieną spektaklio nebuvo, mielai sutikome. Laiką praleidome puikiai. O jau priartėjus laikui atsisveikinti jis mums pasakė, kad dar turi vieną dalyką parodyti.

 Einame takeliu per sodą. Šviečia mėnulio pilnatis. Kieme iš lentų stovi sukalta malkinė.

Mes kažką plepam su Olegu, o šeimininkas atidaro duris. Ir kaip dabar matau, kad kabo mėnulio apšviestos kažkokios juostos. O kai įžiebia šviesą, matau, kad tos juostos yra fleitos.

 Dar nesuprantu, kas tai per dalykas. Jis pasakoja, kokie tai unikalūs instrumentai, kad dviejų tokių pačių iš bambuko nepadarysi. Pasirodo, jis meistrauja Shakuhachi (Šakuhači) – japoniškas fleitas. Susidomėjęs prašau, ar negalėtume išgirsti, kaip jomis groja. Ir nuo pat pirmo garso man atgijo prisiminimas…

 Prieš kelias dienas per gastroles nuėjau pasižiūrėti japonų spektaklio, nes Rytai man visada buvo įdomūs. Spektaklis pasirodė nelabai aukšto lygio, tačiau mane užbūrė ten išgirstas garsas. Kadangi japonų kalbos nesuprantu, vien tik to garso ir klausiausi. Iš pradžių maniau, kad tai įrašas, tačiau prožektoriui apšvietus sceną supratau, kad sėdi japonas ir groja fleita. Tuo metu dar nieko apie japonišką fleitą nežinojau. Tačiau pagalvojau, kad noriu šio instrumento.

 Ir štai dabar visai kitas žmogus mums sako: „Išsirinkit po vieną, noriu jums padovanoti“. Aš net nesirinkau, ėmiau laimingas pirmą pasitaikiusią. Olegas – racionalesnis, visas apžiūrėjo ir paėmė drūtą, tvirtesnę.

 Po kelerių metų mes statėme naują spektaklį Kijive „Bruno Šulco sapnai“. Kartą Olegas ir sako: „Atsivežk Šakuhači, vienoj vietoj labai tiktų“. Tačiau mano fleita jau buvo skilusi. Pasirodė, kad jis pats su saviške nė vieno garso neišpūtė. Tada jis man saviškę atidavė.

 Fleita atėjo kaip dovana iš Aukščiausiojo. Nei siekta, nei pirkta dovana. Tarsi kažkokia jėga žinojo, kad ji man padės. Tai buvo dvasinio išgryninimo, atsisukimo į save laikas. Olegas man irgi buvo dovana. Buvome labai stiprus tandemas – abu režisieriai, abu aktoriai. Sukūrėme unikalių avangardinių spektaklių. Kijive be jokių reklamų į spektaklius būdavo anšlagas. Tačiau kadangi Lietuvoje savo darbais nesigyriau, taip ir likau mažai žinomas.

 Lūžis Indijoje

 Į Indiją pirmąkart išvykau 1995-aisiais. Man be galo pasisekė, kad visur mane lydėjo studijų draugė Anamika. Ji kilusi iš brahmanų šeimos, aukščiausios kastos, kur visa kultūra aukščiausio lygio. Ji mane vežiojo ten, kur pats niekuomet nebūčiau patekęs ar bent ilgai klaidžiojęs, kad tai rasčiau. Tai buvo išgrynintos vietos.

 Pavyzdžiui, ten susipažinau su dviejų tūkstančių metų senumo koodiyattam teatro forma. Įsivaizduojate – šis menas tiek laiko buvo perduodamas iš šeimos į šeimą. Vykome į Keralos valstiją net nežinodami, ar meistras Amanur Chakyar mus priims. Radome jį su trimis mokiniais, jis parodė mums repeticijų bandymus.

 Ir iš to vieno karto man buvo aišku, kad tai yra vienas didžiausių meistrų, kuriuos esu sutikęs pasaulyje. Intuityvus dvasinio kelio žinovas, saugojantis tradiciją kaip karys, neleidžiantis įdėti nė vieno nukrypimo. Galite įsivaizduoti, kaip tai unikalu. Ir tokio kūrėjo neremia valstybė, tai yra grynai šeimos tradicija.

 Iki šiol prisiminimą apie šį susitikimą nešiojuosi kaip šviesulį. Meistras mums pasakojo, kad kūryba – tai tarnystė, kurią jam suteikė Dievas. Jis iš savęs nieko negalėtų, jis yra niekas. Tarsi auksinė lėkštė, iš kurios neįmanoma valgyti, bet ji atspindi mėnulį ir saulę. Taip ir jis tą gali pagauti ir atspindėti paslaptį. Vienintelis jo rūpestis buvo, kad tradicija būtų išlaikyta. Sakė mums: „Yra trys studentai, bet tik vienas jų yra perspektyvus mokinys“.

Kitas labai man svarbus epizodas buvo, kai keliavau po Himalajus. Anamika nevyko kartu, mane lydėjo tik indiškai kalbantis gidas. Susirodydavome su juo pirštais. Jis mane turėjo nuvesti į garsią šventyklą.

Ėjome ilgai. Vien tik kalnai, kalnai, kalnai, upelis, vėl kalnai. Galiausiai pamačiau mūrinį statinį. Pamaniau, kad gera vieta pailsėti. Užėjau, pasėdėjau pavėsyje. O išėjęs klausiu indo, ar dar toli šventykla. O jis rodo į tą patį mūrinuką, kurio viduje tuštuma. Nustebau: „Tai ką, visą dieną ėjome dėl šito?“

 Pasėdėjome ten gana ilgai. Man buvo mįslė, kodėl mane čia atvedė. Juk buvau matęs begalę Indijos šventyklų – didžiulių, prabangių. O čia – mistinė šventykla, kurios nėra.

 Ir vis dėlto ten kažkas įvyko. Sakyčiau, kad ten įvyko lūžis. Dabar suvokiu, kad žmogus turi būti į duobę nustumtas, kad tokia akimirka ateitų. Nes kitaip neįvertintų dovanos. O man visa Indijos patirtis buvo kaip dovana  – nėra nė vieno epizodo, kurį prisiminčiau kaip neigiamą.

Manau, kad be tos patirties nebūtų manęs tokio, koks dabar esu.

Dieviški ženklai

 Jei jau kalbame apie dieviškus ženklus, tai Jonas Vaitkus yra vienas iš dieviškų ženklų. Labai retai jį galima sutikti miesto gatvėse. Tačiau tąkart susidūrėme netoli Gedimino paminklo Katedros aikštėje. Jis sakė žinąs, kad aš kažkur užsieniuose. Atsakiau, kad dabar man kūrybinė pauzė, nes ką tik buvo pasibaigusi Tūkstantmečio programa, kurioje darbavausi. „Ar tu negalėtum suvaidinti vieną mažą vaidmenuką?“ – jis manęs paklausė.

 Kitą dieną atėjau pas jį į teatrą ir mes ilgai kalbėjomės. Vaidmuo, kurį jis siūlė, tikrai buvo menkas – tik dvi frazės. O aš ką tik Kijive vaidinęs Faustą, lyg ir nesinori imtis daug menkesnio masto dalyko. Tačiau čia ne bet kas, o pats Vaitkus kviečia, gal pamėgint?

 Susitarėme, kad ateisiu į repeticijas ir pabandysiu. Kai pradėjau repetuoti odesitės J. Jablonskajos „Stabmeldžius“, ėmiau improvizuoti. Nuo pat spektaklio pradžios iki pabaigos neišėjau iš scenos. Mano tikslas buvo klausytis scenoje vaidinančių aktorių ir jungtis į jų gyvenimiškas situacijas savo mistiniu buvimu „čia ir dabar“. Tai praplėtė personažų buitinę erdvę.

 Buvau girdėjęs, kad J. Vaitkus  yra labai griežtas, tačiau man jis leido daryti viską, ką norėjau. Tik paskui pasakė, kurias mizanscenas palikti iš viso to, ką prifantazavau. Jo žvilgsnis iš šono viską sustygavo. Už tą spektaklį jis gavo keturias nominacijas. Aš gavau apdovanojimą už geriausią antraplanio aktoriaus vaidmenį. Toks įvertinimas man buvo kaip stebuklas. Tokiu būdu per J. Vaitkų grįžau į Lietuvos teatro sceną.

Paskui režisierius statė K. Binkio „Atžalyną“ ir pakvietė mane vaidinti inžinieriaus Keraičio. Toks darbas – tikras malonumas, kartu vaidina puikūs aktoriai Povilas Budrys, Viktorija Kuodytė, o ir kiti jauni yra labai talentingi. Atmosfera puiki. Spektaklis pastatytas labai paprastai, ir man tai patinka. Nors kritikai iš pradžių mėgino jį pažeminti būtent dėl to paprastumo, aš iškart pasakiau, kad viską laikas parodys. Ir tikrai – dešimt metų salės būna visuomet pilnos.

 Vienoje scenoje ėmiau improvizuoti atsinešęs akordeoną ir taip atsirado daina. Visiškas atsitiktinumas, kad tądien repeticijoje buvo kompozitorius A. Martinaitis ir pamatęs improvizaciją parašė natas. Tą sceną man labai patinka vaidinti. Jaučiu, kad žiūrovai taip sutelkia dėmesį, tarsi nekvėpuotų. Kai kurie paskui verkia. Tai sakralu, gilu ir kartu labai paprasta.

 Rusų dramos teatre spektaklyje „Septynios gražuolės” Nizami vaidinu angelą Džabrailą (lietuviškai būtų Gabrielius). Spektaklio tema man labai artima – sufizmas, kuriuo ypatingai anksčiau domėjausi. Jame gyvai groju įvairiais rytietiškais instrumentais, vietomis improvizuojame kartu su džiazo muzikantu Dominyku Vyšniausku.

Nacionaliniame dramos teatre vaidinu ir naujausiame J.Vaitkaus spektaklyje Rylininką-paskutinė Augusto Strindbergo pjesė “Didysis kelias”. Būtent per šį spektaklį atėjo kitas instrumentas – ratukinė ryla. Iš pradžių man siūlė tiesiog sukti vargonėlius, kurie irgi kartais ryla vadinami, nors ten išties tėra aštuonios sukamos plokštelės. Tačiau aš J. Vaitkaus paprašiau instrumento, kuriuo iš tiesų galėčiau groti. Tą rylą tyčia spektakliui pagamino. Tikras stebuklas.

 Tai man buvo kaip ženklas, kad kai esi savo vietoje, gyvenime viskas nuosekliai dėliojasi.