Pianistą Petrą Geniušą kalbina Ginta Gaivenytė

 Jau vaikystėje pianistas Petras Geniušas patyrė pirmą suvokimo blyksnį: „Aš esu!“ Šis suvokimas kaip esminis menininką lydi visą gyvenimą. „Tai, kas yra, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai yra tikra, kai visa kita yra tik atributika. Kūriniai, kuriuos groju ar improvizuoju, gali būti labai įvairūs. Skirtingi charakteriai, tempas, spalvos. Bet jeigu įsijungia tas „Aš esu“, tai tada jau jokio skirtumo, ar dramatiška, ar lyriška. Svarbiausia, kad tai būtų“, – samprotauja menininkas.

Petras Geniušas. Nuotraukos autorė – Evgenia Levin.

 Neišsemiamas lobis

 Vaikystė ir paauglystė yra neišsemiamas lobis. Dar ir dabar gyvenu vidinį vaiko ir paauglio gyvenimą. Žaidžiu kaip vaikas. Man rodos, menininkas visada žaidžia. O jeigu nežaidžia, tai jau yra blogai. Žaidimas, entuziazmas, užsidegimas kažkuo labai svarbus. Svarbiausi yra dalykai, apšviesti amžinosios šviesos.

Mano vaikystėje buvo toks momentas, kai aiškiai supratau, kad aš esu. Ir kad tas, kuris yra, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Būtent tai yra tikra, o visa kita tėra atributika. Vaikas, kuris tą suprato, ir pianistas Petras Geniušas – visai skirtingos asmenybės. Tačiau tas, kuris suvokia, visada yra tas pats.

Kūryba yra tikra, jei kuriant įsijungia tas „Aš esu“. Kūriniai, kuriuos skambinu ar improvizuoju, gali būti labai įvairūs. Skiriasi charakteriai, tempas, spalvos. Tačiau jeigu yra suvokimas, kas esu, nėra skirtumo, ar nuotaika dramatiška, ar lyriška, ar spalvinga. Tai yra esminis dalykas. Jeigu jo nėra, išeina nežinia kas.

Piešti galima ir muzika

Mano tėvas buvo dirigentas operoje. Labai daug laiko praleidau repeticijose. Mačiau, kaip kiti vaidina, dainuoja, groja, o tėtis viskam vadovauja. Užduoda toną. Dabar, kai vienas groju muziką,  vis tiek viską matau lyg stovėčiau už tėčio nugaros. Įsivaizduoti aplink vykstančią operą – labai stipri meninė priemonė.

Kita svarbi priemonė grojant yra piešti paveikslus. Mano mama buvo grafikė. Jos pasaulis buvo labai panašus į tai, ką matote Kristinos (aut.past.  – žmonos grafikės Kristinos Geniušienės) dirbtuvėse. Ir netgi pats norėjau būti dailininkas – man taip patiko paišyti. Nuo pat pirmosios klasės M. K. Čiurlionio menų mokykloje laukiau, kada jau galėsiu pereiti į dailę. Muzikuoti galėjau nuo pirmos klasės, o dailė buvo tik nuo penktosios.

Kol laukiau, muzikoje kaupėsi tam tikras meistriškumas. Vaikas yra mokomas labai daug subtilių dalykų – tarkim, kaip groti švelniau, liūdniau, stipriau, linksmiau, šviesiau.  Čiurlioniukai po penkerių metų jau turi didžiulį meninį bagažą. Ir kai pagaliau sulaukiau tos datos, kai galėjau paišyti, įvyko lūžis. Supratau, kad paišyti galima ir muzika. Galiu groti J. S. Bachą ir įvyks tas pats susijungimas su tuo, kas yra. Juk išties piešti ir norėjau todėl, kad man tai buvo susijungimas. Norėdavau ne tik išreikšti savo įspūdžius, bet ir susilieti su tuo, ką matau per meną.

Čiurlionkėje dar mums įdiegė gerą skonį. Pavyzdžiui, jei berniukas nori būti kietas, jis turi gerai groti. Mergaitės tikrai žiūrėdavo į tuos, kurie gerai groja. O ir man labiau patikdavo tos, kurios sugebėjo kažką gerai daryti.

Metai vienuolyno

Konservatorijoje mokiausi pas kompozitorių Jurgį Karnavičių. Šis dėstytojas man padarė didžiulį įspūdį. Jis buvo studijavęs Paryžiuje ir mums davė galimybę prisiliesti prie Europos. Jis skleidė laisvės dvasią, praplėtė mūsų suvokimą. Tuo metu tai buvo labai svarbu. Juk galėjome judėti tik šeštadalyje pasaulio, jokių londonų ar paryžių mūsų gyvenime nebuvo.

Svajonių meka tuo metu buvo Maskvos P. Čaikovskio konservatorija. Mano išvykimui į Maskvą J. Karnavičius visai neprieštaravo, netgi skatino. O ten buvo fantastiški profesoriai. Didžiulė talentų koncentracija, nes ten iš visos TSRS suvažiuodavo visi geriausieji. Nebuvo taip, kaip dabar: vienas į Hanoverį, kitas-  į Londoną. Jei kažką sugebi, atsidurdavai Maskvoje.

Lietuvoje buvau beveik žvaigždė, o Maskvoje paaiškėjo, kad yra daug geresnių. Tai man buvo tiesiog katastrofa. Be to, Maskva yra didelis miestas, jame daug nuotykių. Taigi, man rūpėjo ne tik groti.

Petras Geniušas. Nuotraukos autorė – Evgenia Levin.

Tuo metu mane pasikvietė viena fantastiškiausių pedagogių – Vera Gornostajeva. Seniai ja žavėjausi ir jaučiau, kad ji yra meistrė, iš kurios noriu mokytis. Po pirmųjų metų ji man taip pasakė: „Tu turi talentą ir dabar turi pasirinkimą arba jį realizuoti, arba ne. Jeigu nerealizuosi, jis tave suės. Aš galiu tau padėti, žinau, kaip tai daroma. Tačiau tu turi pasirašyti metams vienuolyno“. Ji manęs prašė dviejų dalykų: atsisakyti gėrimo ir laikytis skaistybės. Šimtu procentų. Tai man buvo šokas. Davė laiko pagalvoti iki vakaro. Ir įspėjo, kad sukčiauti nepavyks – jei pasakysiu „taip“, o paskui žodį sulaužysiu, ji iškart pastebės.

Neilgai galvojęs pasakiau „taip“. Jutau, kad būtent ji gali iš manęs kažką nulipdyti. Ir iškart nusprendžiau, kad jokių gudravimų nebus. Toliau viskas vyko labai įdomiai. Laikytis jos nustatytų taisyklių visai nebuvo sunku, nes ji mane užpildė kitais dalykais.

Tuo metu buvo madingas žodis „sublimacija“. Panašu, kad tai man ir buvo nutikę, kad visas savo seksualines galias nukreipiau į kitą tikslą. Ir – lygiai kaip ji ir sakė – po metų kažkas įvyko. Tada Vera Gornostajeva pasakė, kad dabar jau viskas. Pasak jos, jau supratau, kaip veikia mechanizmas, ir toliau galiu savo gyvenimą tvarkyti taip, kaip noriu.

Ryšys su Mokytoja buvo didžiulis. Ji labai daug ką man atskleidė. Ji pati mokėsi pas Henrichą Neuhausą, kuris buvo didžiulis fortepijono Guru.

Čia šiek tiek nukrypsiu, bet noriu papasakoti šią istoriją. H. Neuhausas buvo Leopoldo Godovskio mokinys. Aš nežinojau, kad Godovskis gimė Žąsliuose ir užaugo Vilniuje, vaikštinėjo po šias gatves. Daug vėliau su tėvu keliavome po Lietuvą ir netyčia užklydo į Žąslius. Ir kaip tik tuo metu diskutavom, kiek pianistų reikia Lietuvoje. Tėtis sakė, kad reikia vieno. Aš jam atsakiau: „Aš ir noriu pabandyti būti tuo vienu. Ir štai dabar bent jau Žąsliuose aš tikrai esu geriausias“. Tėvas nusišypsojo ir sako: „Ne, Žąsliuose gimė Godovskis“. O Leopoldas Godovskis buvo mokytojų mokytojas, genialus pianistas. Jo palikimas – didžiulis.

Berniukas, kuris nori pasirodyti

Kai esi jaunas, turi ambicijų. Nori reikštis, būti lyderiu. Nė vieno jauno žmogaus nežinau, kuris to nenori. O artistų ir profesija tokia, kad jie turi savo pasirodymu užkariauti publiką. Tik vėliau tas egoizmas nueina į antrą planą, nes supranti, kad yra stipresnių dalykų. Beje, ambicijos niekur ir niekam nedingsta, tiesiog nebėra patys svarbiausi. Tą berniuką, kuris nori pasirodyti, aš galiu stebėti kaip objektą iš šono.

O kas yra tie stipresni dalykai? Čia kalbu apie dvasią, amžinybę. Tam skirta vieta žmoguje visados turėtų didėti.

Užčiaupti vidinį kritiką

Visai neseniai kažkur perskaičiau vieną mintį. Dabar jau neprisimenu, kur. Man kartais taip nutinka, kad prisimenu mintį, bet nežinau, kieno ji yra. O kai pamirštu, ta mintis tampa lyg ir mano. Taigi, mintis, kuria norėjau pasidalinti, apie tai, kad iš pradžių „aš“ yra subjektas, kuris suvokia. Tačiau ilgainiui „aš“ tampa objektu ir jį galima matyti kaip iš šono.

Tarkim, kiekvienas žmogus turi kompleksų. Gerai atsimenu momentą, kai kartą pamačiau savo kompleksus ir kartu suvokiau, kad tame nėra nieko originalaus. Tai yra tiesiog mechanizmas, kuris veikia kiekviename žmoguje.

Kuriant labai svarbu užčiaupti viduje esantį kritiką, kuris viską vertina. Ne visada tai pavyksta. Ypatingai kai aplink yra daug žmonių. Bepigu tiems, kurie sėdi kalnų oloje. Tačiau kai į tave nukreiptos scenos lempos, išjungti vertintoją, ar groji gerai ar blogai, ar patinki ar ne, nėra lengva. Visą gyvenimą to mokausi. Atlikėjas turi mokėti tą kritiką išjungti, nes kitaip tai labai stabdo. Beje, džiaugtis, kad gerai groju, taip pat reikia atsargiai. Ne sykį pastebėjau, kad vos tik apsidžiaugiu, iškart gaunu per galvą.

Labai svarbu apskritai išjungti racionalų galvojimą. Jeigu pianistas racionaliai galvos, kokią natą paspausti, jis nesuvaldys tūkstančio gaidų. Muzikantas privalo atsidurti tokiame pusiau sapne. Žinoma, užmigti nevalia. Turi plaukti tarsi viduriu upės, nepasiduodamas nei į vieną, nei į kitą pusę. Galvojimas, kur tiksliai plauksiu, kokį judesį padarysiu, netinka. Mintys ateina pernelyg lėtai. Beje, šiuo atžvilgiu grojimas nesiskiria nuo sporto. Aš mėgstu stebėti krepšinį. Genialus krepšininkas tikrai negalvoja, kaip įmesti tritaškį. Jis tiesiog prisijungia  ir daro dalykus beveik transe. Tada ir pavyksta. Taip pat yra ir pianistui – jeigu jis atsiduria toje būsenoje, tada nėra jokių kliūčių.

Chaosas ir struktūra

Reikalingas ir chaosas, ir struktūra. Yra žmonių, kurie turi labai stiprų struktūrinį mąstymą, tačiau bijo įsileisti chaosą. Kai kuriose profesijose jie gali puikiai pragyventi. Tačiau pianistas turi įsileisti chaosą, nes kitaip pasidaro nebeįdomu. Tada nebelieka meno, tėra tik akrobatinė intelektualinė veikla.

Petras Geniušas. Nuotraukos autorė – Evgenia Levin.

Chaosas – tarsi upė, o struktūra – tiltas, be kurio nepereisi per upę. Aš, kaip pedagogas, visada įsižiūriu, koks žmogus pas mane atėjo. Jeigu studentas labai struktūruotas, techniškas, bandau jam atverti erdvę. Tai yra įmanoma. Tada prisiimu tarsi dvasinio guru vaidmenį, bandau išlaisvinti žmogų. Ir atvirkščiai – jeigu ateina mokinys, kuris skrenda, dažnai paaiškėja, kad trūksta struktūros ir formos. Taip, jis suvokia, kas yra menas, bet be gerų techninių įgūdžių tegali būti geras mėgėjas. O mano tikslas yra tas, kad jis galėtų sugroti rečitalį ir laimėtų konkursus. Čia yra specifinė sfera, aš ugdau profesionalus. Todėl tokiu atveju racionalizuoju, analizuoju technologinius dalykus. Beje, visa tai darė ir mano mokytoja Vera Gornostajeva.

Nežinau, kas yra svarbiau. Man pačiam svarbiau erdvė ir amžinybė. Čia juk ir yra meno esmė. Jei žmogus netaps koncertuojančiu pianistu, tiek to. Svarbiausia, kad jis taptų žmogumi.

Palikite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *