Pastaruoju metu daugelis iš mūsų susiduria su lig šiol nepatirtomis situacijomis. Netolimoje kaimynystėje vyksta karas, kurio akivaizdoje daug lig šiol buvusių svarbių situacijų nublanksta, bet taip pat iš siaubo ir nežinios prieblandos išnyra nauji iššūkiai ir klausimai. Ne tik, kaip reaguoti ir tvarkytis su visa užgožiančiais jausmais, bet ir kaip padėti kenčiantiems, taip pat – kaip gyventi kasdienį gyvenimą.

Netikėtõs žiniõs apie prasidėjusį karą akivaizdoje daugelis atrodė priblokšti: nepajėgė užsiimti kasdiene veikla, tęsti įsipareigojimų, dieną pradėdavo ir baigdavo su žiniomis apie karo veiksmus. Siaubas, baimė ir sielvartas, šokas buvo labai normali reakcija. Ir pavojaus suvokimas turėjo savo pasekmes: nuo maisto produktų kaupimo iki galimų evakuacijos maršrutų planavimo. Daugelį ši situacija įtraukė: ne tik per nuolatinį naujienų sekimą, aptarimą, komentarų stebėjimą, bet ir per veikimą, bandymus padėti, prisidėti prie pagalbos karo užkluptiems žmonėms. Kita vertus, egzistuoja ir kita reakcija: apsimesti, kad tai su manimi nesusiję ar net nevyksta, kad niekas nepasikeitė ir viskas taip pat. Dabar susiduriame su pavojumi apsiprasti. Apsiprasti su žiniomis iš fronto, su žiauriomis nuotraukomis, televizijos reportažais. Apsiprasti ir reaguoti į juos kaip į kitus kasdien matomus pranešimus, kurie mus ne itin jaudina, nes tiesiogiai nėra su mumis susiję.

Lvivas, Ukraina, 2022 m. kovo 9 d. Fotoreserg nuotrauka.

Sunku suvokti tai, kas vyksta. Sunku dėl akivaizdaus savo bejėgiškumo, negalėjimo pakeisti situacijos. Bet net labai sunkiose situacijose esame pašaukti gyventi ir dalintis gyvenimu su kitais žmonėmis. Turime galimybę mokytis iš esamų situacijų, kad galėtume užkirsti kelią jų pasikartojimui ir padėti kenčiantiems. Mes patys dažnai kritikuojame savo šalį, valdžią, visuomenę, žmones. Akcentuojame, kad aplinkiniai nejautrūs, susirūpinę tik savimi, egoistai. Ir net pabrėždami, kad, žinoma, kiekvieno indėlis svarbus, ir viskas prasideda nuo manęs, dažnai grįžtame prie apibendrinimo, kad niekas nesikeičia, kiti jokių svarių sprendimų ir veiksmų nedaro. Bet pastarosios situacijos akivaizdoje matome labai įspūdingą dalyką: daug žmonių susitelkė dėl bendro tikslo. Ir turime iš to pasimokyti, kad tai būtų ne vienkartinė patirtis, o taptų mūsų savastimi, kasdienio gyvenimo tikrove. Nes tikra tiesa, kad rytdiena priklauso nuo šiandienos pasirinkimų ir veiksmų, ir tai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų indėlio.

Šiandiena mums suteikia galimybę perrūšiuoti prioritetus. Pirmiausia sau atsakyti į klausimą, kas yra patys svarbiausi, o kas – antraeiliai dalykai. Kas tikrai yra vertybė, o kas tik priedai, tegu ir patogūs. Gražu, kad pasimatė, jog daugeliui vertybė yra žmogus, jo saugumas, galimybė gyventi laisvą, orų gyvenimą. Ir mes esame pasiruošę daug kam, kad prie to prisidėtume – tam galime skirti savo laiką, jėgas, išteklius. Dažnai kalbama apie laiko stoką, greitą gyvenimo tempą, kai daugelis neturi laiko net svarbiems dalykams. Tačiau savanorių, žmonių, galinčių ir norinčių neatlygintinai padėti, pasirodė daugybė. Tikro pavojaus žmogaus gyvenimui akivaizdoje atsirado galimybė stengtis, aukotis dėl tokios galimybės sukūrimo, išsaugojimo, atsirado gebėjimas apriboti savo ego. Pasirodė, jog jaunimo karta, kuri dažnai apibūdinama kaip egocentriška, priklausoma nuo išmaniųjų įrenginių ir kitų nuomonės socialiniuose tinkluose, gali būti ir yra aktyvi, įsitraukianti: tarp pamokų, studijų, namų darbų, rengimosi egzaminams ir kitų užsiėmimų gali ir nori dalinti maisto paketus, mokytis ir teikti pagalbą, žaisti su vaikais ir daryti visa, kas reikalinga.

Daug kas sužinojo, kad gali ir turi kuo pasidalinti. Ir ne tik tuo kas atlieka: kas mums nebereikalinga, nebetinka ar nebepatinka. Tapo aišku, kad galima duoti daugiau, patiems atsisakant dalies savo patogumo: galima pasiūlyti žmonėms savo namus, savo rūpestį jų poreikiais, kad galima ieškoti darbo, mokytojų, pagalbos kitiems taip nuoširdžiai, kaip sau. Kad yra daugybė žmonių, kurie neskaičiuoja, ar jiems apsimoka, ar saugu taip elgtis, ar tokios investicijos atsipirks. Tėvai dažnai sako, kad nori išmokyti vaikus dalintis, bet retai sukuria tam tinkamą terpę. Dabar mes mokome vaikus dalintis, suprasti, kad yra situacijų, kai privalu padėti, kad gyvenam taip, jog galim duoti ir kitiems, nuo to nenuskurstam, net jei ir nepirksim dabar naujo telefono. Ir kad dalintis gera.

Dar mes pamatėm, kad galim užjausti, būti labai jautrūs, atidūs, rūpestingi. Gyvename laikais, kai prie žiaurių vaizdų ir žinių lengva įprasti, nesijaudinti, nes tai „toli“, „ne pas mus“. Pamatėm, kad mums skauda dėl kitų, dėl kenčiančių, bejėgių, tad turim progą nenumoti ranka į tas situacijas, nebūti abejingi, „tolimi“. Per trumpą laiką tapom labai artimi kenčiantiems, jie mums rūpi. Iš vaikų galima mokytis tokio jautrumo: iš tų, kurie atvykusius klasės naujokus kasdien išmoko kelių lietuviškų žodžių, kurie atėjo į mokyklą su lapeliu rusiškų žodžių minimaliam susikalbėjimui, kurie rūpinasi, kaip atvykusieji čia jaučiasi ir ar turi žaislų… Ir vaikai neklausia, kiek laiko tai užtruks ir kiek kainuos. Jie žino, kad kiti vaikai irgi turi teisę žaisti, mylėti savo augintinius, būti su artimaisiais, augti saugūs ir aprūpinti. Todėl galim būti kantrūs, ištikimi pasirinkimams, neieškoti greitų sprendimų. Galim gyventi kasdienybę padėdami kitiems – ne tik per šventes, ne iš tolo, bet įsileisdami juos į savo gyvenimus, pasidalindami su jais savo gyvenimais. Ir dėl to netampam mažiau laimingi. Dėl to tampam tikresni.

O svarbiausia – tapo akivaizdu, kad mūsų veikimas turi galią, keičia gyvenimus, nesam bejėgiai – net jei prisidedam tik prie vieno žmogaus gyvenimo kokybės. Tam žmogui daug kas pasikeičia, o per jį – ir daugeliui kitų. Taip pat ir mums.

Žurnalas Kelionė 2022 m. Nr. II

Comments are closed.