1139 m. kovo 29 d. popiežius Inocentas II išleido bulę, pavadintą Omne Datum Optimum, pagal kurią Tamplierių ordino nariai galėjo laisvai kirsti bet kokias sienas, buvo atleidžiami nuo mokesčių ir nebuvo pavaldūs niekam išskyrus patį Romos popiežių. Atrodė, kad tamplieriai netrukus taps viena iš stipriausių jėgų katalikiškoje Europoje. Tačiau jau 1312 m. popiežius Klemensas V, griežtai reikalaujant Prancūzijos karaliui Pilypui IV Gražiajam, panaikino Tamplietių ordiną. Šis religinis ordinas iki šiol išlieka apipintas pačiomis keisčiausiomis legendomis. XVIII amžiuje jo įpėdiniais pasiskelbė masonai, vėliau savo veikloje į tamplierius apeliavo ir kitos organizacijos.
Pats Tamplierių ordinas, kurio pavadinimas susijęs su Šventykla, buvo įkurtas Šventojoje Žemėje 1119 m. po Pirmojo kryžiaus žygio. Jo steigėju vadinamas prancūzų riteris Hugues de Payns, kuris kartu su aštuoniais giminaičiais davė neturto ir lojalumo įžadus Jeruzalės patriarchui, įsipareigodami ginti maldininkus piligrimus, kurie nori aplankytį Šventąją Žemę. Riterius imta vadinti Jeruzalės šventovės Kristaus broliais neturtėliais. Jie vilkėjo baltus apsiaustus, kurie buvo papuošti kankinystės ženklu – aštuonkampiu raudonu kryžiumi. Riteriai greitai įgijo didelę pagarbą, nes buvo labai drąsūs, kovojo už kitų žmonių saugumą, nepriklausomai nuo to, ar piligrimai buvo turtingi, ar paprasti žmonės.
Po devynerių metų ordinas buvo pristatytas Bažnyčios susirinkime Trua ir popiežius Honorijus II oficialiai jį pripažino bei paskyrė Didyjį magistrą. Trua susirinkime dalyvavę vienuoliai Prancūzijoje ir Anglijoje pradėjo aktyvią ir sėkmingą verbavimo į ordiną kampaniją. Tuo tikslu daugelis jų grįžo į tėvynę, pats Hugues de Payns aplankė Šampanę, Anžu, Normandiją ir Flandriją, taip pat Angliją ir Škotiją. Ordinas greit plėtėsi, į jį įstojo daug kilmingų bajorų. Krikščioniško pasaulio galingieji ordinui skyrė didžiules dovanas. Tai užtikrino stabilią ordino ekonominę padėtį Vakaruose, ypač Prancūzijoje, dėl ko jis buvo laikomas prancūzišku ordinu.
1187 m. tamplieriai patyrė skaudų pralaimėjimą prieš saracėnų sultoną Saladiną mūšyje prie Hatino. Daug riterių žuvo. Jeruzalė buvo užimta saracėnų. Po keleto metų tamplieriai buvo priversti pasitraukti iš Sirijos. Jie persikėlė į Kiprą, o vėliau iš ten dalis grįžo į Prancūziją. Ordinas jau nebegalėjo vykdyti pirminės savo misijos.
Didžiojo magistro pavedimu tamplierių turtas buvo pargabentas į Paryžių ir padėtas į centrinį tamplierių banką. Jį sudarė 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. XIII a. antroje pusėje Ordinas tapo savarankiška valstybe su savo kariuomene, teismais, policija, finansais. Jis susidėjo iš provincijų, kurioms vadovavo komtūrai. Ordino broliai skirstėsi į riterius, kaplanus ir tarnaujančiuosius brolius. Tamplieriais galėjo tapti tik nevedę vyrai, kilę iš kilmingų šeimų ir nepriklausantys kitiems ordinams.
Tamplierių ordino įtaka ir turtai kėlė pavydą ir nepasitikėjimą tarp kitų ordinų ir net karalių. Ordino riteriai sėkmingai vertėsi ūkine, bankine veikla bei prekyba, jiems priklausė didžiulės latifundijos, turėjo savo bankus Londone ir Paryžiuje.
1307-1314 m. Prancūzijos karalius Pilypas IV, stambūs feodalai ir katalikų bažnyčia ėmėsi ordino narius suiminėti, kankinti ir žudyti, o 1312 m. popiežius Klemensas V ordiną panaikino. Viena iš priežasčių buvo labai materiali: Prancūzijos karalius labai norėjo gauti tamplierių turtą ir perimti ordino kontrolę, o tamplierių didysis magistras atsisakė jam paklusti. 1307 m. karaliaus nurodymu Žakas de Molė ir Prancūzijoje esantys tamplieriai buvo suimti, o jų turtas konfiskuotas. Žiaurių kankinimų metu tamplieriai buvo priversti prisipažinti nebūtomis nuodėmėmis.
1312 m. balandžio 5 d. popiežius Klemensas V išleido bulę, nukreiptą prieš ordiną. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. Nepaisant riterių pareiškimų, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų. Ordiną uždraudus, didysis magistras ir dar keturi aukšti ordino pareigūnai iš pradžių buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Bet kadangi po to didysis magistras staiga viešai atsisakė savo parodymų, jis, kaip neatgailaujantis eretikas, buvo sudegintas 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Damo aikštėje.
Pasak legendos, apgaubtas laužo liepsnos paskutinis Ordino didysis magistras pakvietė karalių ir tamplierių neapgynusį popiežių susitikti Dievo teisme, o valdovo palikuonis prakeikė iki septintos kartos. Prakeiksmas išsipildė: po dviejų savaičių mirė popiežius, rudenį – Prancūzijos karalius. Manoma, kad juos nunuodijo gyvi likę Ordino nariai – nuodų paslapčių žinovai. Netrukus, nepalikę vyriškos lyties įpėdinių, vienas po kito mirė ir Pilypo Gražiojo sūnūs. Į Prancūzijos sostą įžengė nauja valdovų dinastija.
