Irena Mika. Sūnaus palaidūno sugrižimas, 2021 drb akrilas.

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) galerijoje eksponuojama tapytojos Irenos Mikos paroda „Portretas: nuo iki“. Tapytoja Irena Mika įvairių tiek istorinių, tiek šiuolaikinių asmenybių, tiek savo pačios portretais gvildena jau nemažą laiką jai rūpinčias temas – nepaliaujamo proceso, vidinės kelionės, egzistencinių klausimų. Kai kurie portretai subtiliais potėpiais gula ant stipriai įkrautos jų aplinkos, gali būti tarsi iš jos išlipdomi, o kai kurie tiesiog smogia tapytojos pagauta vidine asmenybės jėga.

Parodoje portreto tema gvildenama tiek per asmenybių portretus, tiek per objektą-instaliaciją. Menininkė portreto temą mąsto labai plačiai – vaizduojami ne tik konkrečių asmenybių, bet ir reiškinių, būsenų portretai.

Parodą LDS galerijoje galima lankyti iki balandžio 7 dienos.

Portreto temą gvildenate jau kurį laiką, jai esate skyrusi ne vieną ekspoziciją. Vaizduojate tiek kultūros asmenybių, tiek tarp mūsų nebe esančių žmonių, taip pat šventųjų portretus. Jie skiriasi nuotaika, tapybine raiška, koloritu. Kaip ši tema atėjo į Jūsų gyvenimą? Kas lemia tapomų asmenybių pasirinkimą? Matyti, jog spektras – labai platus.

Irena Mika. Paulius ir Adelė, 2021 drb akrilas.

Man svarbus sinestezinis intelektas. Tai mūsų psichofiziologijos suvokimo pagrindas. Kodėl apie tai kalbu? Noriu savo portretuose parodyti ne fizinius bruožus, bet tai, kaip jaučiu žmogų, ką matau už jo fizinių ribų.

Pasaulis aplink mane gyvena savo gyvenimą, viskas visur kinta. Neseniai mane labai stipriai sukrėtė vienos džiazo pasaulio asmenybės tragiškas išėjimas dėl sunkios ligos. Jai smegenyse išaugo piktybinis auglys ir pamažu ėmė atsakyti visas kūnas, kol galiausiai ji galėjo tik baksnoti pirštu. Viename portretų bandžiau nutapyti tą skausmą, jo išgyvenimą. Bruožai mano portretuose fragmentiški, nors be abejo, charakterį galima pažinti. Labai svarbus vaidmuo tenka koloritui.

Paveiksluose išgyvenate santykį su labai konkrečiomis asmenybėmis, kurios Jus gali būti palietusios tiek asmeniškai, tiek galbūt per žinojimą jų tam tikro kultūrinio palikimo, bet žiūrovui renkatės atskleisti tik užuominą, iki galo nepasakyti, ką vaizduojate. Pastebėjau, jog bruožai Jūsų darbuose minimalistiniai – linija, rėžis dažuose. Perteikiamas atpažįstamas charakteris, o potėpiai, spalvos tarsi rodo tai, kas yra už portreto. Jūsų pasirinkimą tarsi lemia asmeninis santykis su žmogumi, bet matyti ir jau nebesančių istorinių asmenybių, šventųjų portretų.

Irena Mika. Autoportretas, 2020 drb. akrilas.

Jei labai sukonkretinsiu, žiūrovas gali reikalauti itin realistinio vaizdavimo. O mano portretas kur kas platesnis. Sąmoningai renkuosi nenurodyti asmenybių pavardžių, nes kiekvienas su jomis turime asmeninį santykį, kiti jas gali būti patyrę kitaip. Pavyzdžiui, Čiurlionio portretą įvardiju, kaip Konstantino, nes prie didelės asmenybės nedrąsu liestis. Nurodydama tik vardą, tarsi palieku sau teisę į tam tikrą subjektyvumą.

Irena Mika. Senelių Onos ir Petro portretas II pasaulinio karo metu, 2022 drb akrilas.

Tapau šventųjų, kunigų, kurie padėjo didžiulius pagrindus Lietuvos išsivadavimui ir lietuvybei baisiais okupacijos laikais, portretus. Tai manyje paliko didžiulį pėdsaką.

Visus mus liečia dabar vykstantis karas, neišvengiamai gyvename įtampoje. Viename portretų bandau kalbėti apie tai, ką šiuo metu išgyvena Ukrainos žmonės.

Portreto temą mąstote gerokai plačiau nei kaip iš pirmo žvilgsnio šį žodį suvokiame. Ekspozicijoje rodote tiek gimimo, tiek mirties portretus. Žvelgiant į Jūsų kūrinius galima pajausti, jog portretas gali vaizduoti nebūtinai kokią nors konkrečią atpažįstamą asmenybę, bet kažkokį platesnį reiškinį. Kas Jums šia prasme yra portretas?

 Prieš gimstant parodoje esančios instaliacijos idėjai, per Marijos radiją klausiau laidą apie negimusį vaiką. Kuo toliau, tuo daugiau mokslininkai užfiksuoja įrodymų, jog jau kelių savaičių vaikas nėra tiesiog gumulėlis – jis jau turi atmintį, geba sapnuoti. Jis jau yra žmogus. Abortas, mano galva, žiaurus žudymas. Kai motinos įsčiose nužudomas vaisius, kuris viską jaučia, yra gyvas, – didžiulė tragedija.

Irena Mika. Indrės portretas, 2023 drb akrilas.

Mano instaliacija vaizduoja negimusios gyvybės portretą, kuriam kyla pavojus – į jį skrieja simbolinė ietis. Negimęs kūdikis yra tarsi Dievo portretas, kurio mes dar nematome, bet jis jau yra. Šiuo kūriniu keliu klausimą, ar tai gyvybei bus lemta atsirasti.

Greta šios instaliacijos rodomas mirties atvaizdas, kalbantis apie tai, jog net ir eidamas pas Dievą, nusineši savo gyvenimo portretą. Nutapytoje laidotuvių scenoje rodau senovines laidotuves, kai žmonės buvo šarvojami namuose. Atspirties taškas – mano močiutės sesers laidotuvių nuotrauka. Visos moterys juodomis skarelėmis, palinkusios į vieną pusę. Mane šis siužetas labai įkvėpė, norėjau jį interpretuoti tapydama. Nuotrauka labai sena, bet šiam darbui turėjau subręsti. Lengviau pasižiūrėti į išėjimą ir į mirtį. Būti tam labiau pasiruošus. Be abejo, žmogus niekada iki galo nėra pasiruošęs, bet šio paveikslo tapymas man pačiai padėjo geriau pasiruošti. Žmogus visą gyvenimą ruošiasi išeiti. Jis turi dirbti ties tuo.

Portretu vaizduojate nebūtinai konkrečius asmenis. Jūsų paveiksluose gali rastis ir tam tikrų idėjų, būsenų portretai?  

 Kas yra žmogus? Jis yra procesas. Visi esame procese, vystomės laike ir erdvėje, pastoviame kitime, nuotaikų virsme. Gali atrodyti, jog esame labai apčiuopiami ir statiški, bet žmogus aprėpia daug daugiau. Kiekvienas esame paslaptingas, tarsi apdengtas šydu, daugiaspalvis, daugiaplanis.

Irena Mika. Laidotuvių motyvas, 2023 drb akrilas.

Norėčiau šią akimirką šiek tiek paliesti instaliacijų ir objektų temą. Nemažai tapytojų deklaruoja savo ištikimybę tapybai. Kai kurie būna visą gyvenimą prisirišę prie vienos technikos, tam tikros spalvinės paletės, o pati esate atvira eksperimentui. Konkrečiai šioje ekspozicijoje kuriate apimtinius objektus, išeinate į erdvę. Apskritai matyti, jog ekspozicijas mąstote, kaip vientisą kūrinį, iš esmės instaliatyviai. Ką duoda erdviniai objektai, instaliacijos, ko negali suteikti vien tik tapyba? Ar laikote juos tapybos papildiniu, ar tai – visiškai savarankiški objektai, kurie galėtų gyventi savo gyvenimą be paveikslų?

Irena Mika Poetas Ramūnas, 2023 pr.katonas akrilas.

Man atrodo, kad šiuo atveju visi kūriniai papildo vieni kitus. Mano pasirinkta tema, kurią gvildenu, tiesiog neišvengiamai reikalauja priemonių įvairovės. Įsigyvendama į dabartinę pasaulio situaciją, kurioje tiek daug susipriešinimo, nedraugiškumo vienas kitam, susvetimėjimu, numetu drobę su savo atvaizdu prie įėjimo durų ir leidžiu kitiems mindyti. Renkuosi duoti žmonėms save, kaip galimybę išsikrauti. Leidžiu save nuplakti.

Man artima baroko epochos žmogaus nusižeminimo idėja, kai turtingi žmonės laidodavosi bažnyčiose po slenksčiu. Šio patyrimo negalėčiau išreikšti tiesiog ant sienos kabančiu paveikslu. Tai yra vienintelis būdas, kuriuo galiu leisti save nuplakti.

Taip ir pats kūrinys tampa procese, nes jis po ekspozicijos bus visiškai kitoks. Jis keisis su kiekviena diena. Bus pildomas nuolatinio vaikščiojimo per jį. Jis galėtų vėliau atsirasti net ir visai kitoje ekspozicijoje, turėdamas stiprią prasminę įkrovą, išgyvenimą.

Irena Mika. Poetė Sara Poison, 2023 kart. akrilas.

Taip, visa tai yra procesas – ir pats gyvenimas, ir ši paroda. Visi darbai yra procese, gyvena savo gyvenimą. Procese bus ir žmonės, kurių portretus nutapiau. Žmonės, kurie ateis į parodą. Kažkas gal bus abejingas, o kažką gal palies, atsiras kitokių minčių, suvokimų.

Pabaigai norėčiau užduoti banalų klausimą. Kokia yra pagrindinė Jūsų parodos žinutė, kurią norėtumėte perduoti žiūrovui?

Man žmogus yra nesuvokiama būtybė. Visi gyvename nežinioje, paslaptyje. Labai daug paslapties – iš kur atėjome, kur einame, kur išeisime. Apie tai ir kalbu šioje parodoje.

Kalbino Vaiva Lanskoronskytė

Comments are closed.