Lietuvoje lankėsi Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I su solidžia delegacija, kurioje buvo įtakingi Rytų krikščionybės atstovai.  Kaip tikrą dovaną vertinu galimybę pabendrauti su Patriarchu, dalyvauti jo garbei skirtoje iškilmingoje vakarienėje.

Baltramiejus I Lietuvoje lankėsi Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės kvietimu. Vienas iš istorinio vizito tikslų buvo aptarti Rytų krikščionybės, kuri dar vadinama ortodoksų tikėjimu, perspektyvas Lietuvoje.

Natūraliai kyla bent du svarbūs klausimai.

Pirma, ar Lietuvos valdžios kontaktas su Konstantinopolio patriarchatu nėra valstybės kišimasis į tikėjimo sferą? Antra, kodėl kalbama apie religinės tradicijos atgaivinimą – nors Maskvos patriarchatui priklausanti Lietuvos stačiatikių (ortodoksų) arkivyskupija teigia, kad  mes esame jų „kanoninė teritorija“?

Valstybės ir religijos atskirumas  Lietuvoje

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Konstitucinis teismas, valstybės ir religijos santykį geriausia nusakyti „atskirumo“ sąvoka. Tai dvi sritys, kurių kiekviena tvarkosi pagal savo taisykles. Kita vertus, kadangi dauguma Lietuvos žmonių yra tiek piliečiai, tiek kurios nors religinės bendrijos nariai, akivaizdu, kad konkretaus žmogaus gyvenime šios sritys sąveikauja.

Valstybė įsipareigoja gerbti ir saugoti kiekvieno piliečio tikėjimo laisvę, nesikišdama į tikėjimo turinį.  Taip pat svarbu pabrėžti, kad gyvename pasaulietinėje valstybėje, kurioje nė vienas pilietis negali, dėl savo religinių įsitikinimų, turėti privilegijų.

Lietuvos valdžia kontaktą su Konstantinopolio patriarchatu, kurio centras įsikūręs Turkijoje, užmezgė po to, kai gavo grupės piliečių kreipimąsi, kad jie, dėl savo esme politinių motyvų, buvo pašalinti iš religinės bendrijos ir tai kelia rimtą problemą jų tikėjimo laisvės realizavimui. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į gausią ukrainiečių ortodoksų grupę, kuri atsidūrė Lietuvoje dėl karo jų valstybėje ir nenori turėti nieko bendro su Maskvos patriarchatui priklausančia religine bendrija, kuri jiems yra agresijos simbolis.

Konstantinopolio patriarchato atstovai analizavo situaciją Lietuvoje ir nusprendė, kad subrendo būtinybė atgaivinti prieš kelis šimtus metų Lietuvoje nutrauktą tradiciją.

Svarbu pabrėžti, kad Konstantinopolio patriarchato globojamos ortodoksų bendruomenės Lietuvoje atsiradimas niekaip neriboja Maskvos patriarchato veiklos. Tiesa, tai nesuderinama su patriarcho Kirilo pozicija, kad Lietuva yra „kanoninė jo vadovaujamos Bažnyčios teritorija.“ Žvelgiant iš valstybės pozicijų,  bet koks bandymas įtvirtinti tokias teritorijas prieštarauja pasaulietiškos valstybės principui ir mūsų nacionalinio saugumo interesams.

Lietuvos įstatymuose yra įtvirtinta, kad  mes pripažįstame, kaip tradicinę, Rytų krikščionybės tradiciją, tačiau nėra detalizuojama, kokia ji turi būti. Iki šiol šią tradiciją tęsė tik Maskvos patriarchatui pavaldūs ortodoksai, dabar tie, kurie nori plėtoti šią tradiciją, bet nenori susisaistyti su Maskvos patriarchatu, aktyviai įsijungusių į agresiją prieš Ukrainą, galės priklausyti Konstantinopolio patriarchato ortodoksų bendruomenėms.

Konstantinopolio ir Maskvos tradicijos Lietuvoje

Nėra tvirtai sutariama, kad Lietuvoje apsigyveno Rytų krikščionybės atstovai, tačiau tikrai anksčiau, nei XIII amžius, kai jau metraščiuose minimi pirmieji lietuvių kilmės ortodoksų šventieji. Jie priklausė Konstantinopolio patriarchatui, o pačios Maskvos dar net nebuvo.

Lietuvos ortodoksų metropolija buvo įsteigta XIV amžiuje ir buvo tiesiogiai pavaldi Konstantinopolio patriarchatui.

Konstantinopolio patriarchas Filotėjus kanonizavo tris garsiuosius Vilniaus kankinius – Antaną, Joną, Eustachijų, – kurių kūnai iki šiol saugomi Vilniaus ortodoksų vienuolyne. Tiesa, jis dabar priklauso Maskvos patriarchatui.

Ne tik senieji Lietuvos šventieji, bet ir senosios Lietuvos cerkvės yra Konstantinopolio patriarchato palikimas.

Kodėl Konstantinopolio patriarchatas pasitraukė iš Lietuvos ir kada tai įvyko? Labai svarbu pabrėžti, kad tai lėmė ne religinės, bet politinės priežastys. Rusijos imperijos politinė valdžia pasistengė įtvirtinti Maskvos patriarchato jurisdikciją.

LDK žemės priklausė Kijevo ortodoksų metropolijai, kuri nuo įkūrimo buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchatui, Vyko karai su Maskva, kuriose pastaroji pasiekė svarbių pergalių ir pareikalavo, kad Kijevo metropolija, bent jau laikinai, priimtų ir Maskvos patriarchato valdžią.

XVII a. pabaigoje sutarta, kad, nors Kijevo metropolija nekeičia priklausomybės, bet Maskvai deleguojama teisė pasirūpinti tinkamu jos vadovu.

Deja, praktikoje tai reiškė, kad  Kijevo metropolija perėjo į visišką Maskvos kontrolę. Beje, tą iki šiol pripažino ne visos Konstantinopolio patriarchato bažnyčios.

Tačiau, kai susikūrė Rusijos imperija, joje politinė ir religinė valdžia praktiškai suaugo ir visa imperijos teritorija buvo paskelbta Maskvos patriarchato kanoninėmis žemėmis. Sovietų valdžios įsitvirtinimas Rusijoje ir Sovietų Sąjungos laikotarpis tik sustiprino Maskvos patriarchato privilegijuotą vaidmenį buvusios Rusijos imperijos teritorijoje.

Net ir sugriuvus Sovietų Sąjungai, situacija keitėsi lėtai. Tuo labiau, kad ir Konstantinopolio patriarchatas siekė palaikyti broliškus santykius su Maskvos patriarchatu ir nebuvo linkęs kaip nors skirstyti tikinčiųjų pagal tautybę. Tačiau, prasidėjus karui Ukrainoje  2014 metais,  daug kas pasikeitė.

Permainų iniciatoriais tapo ukrainiečiai ir jie kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą, prašydami  oficialiai atšaukti XVII a. pabaigoje rašytu laišku perduotus įgaliojimus Maskvai. Priežastis buvo suprantama – su agresyvia Rusija susidūrę ukrainiečiai nenorėjo būti su jais vienoje religinėje bendrijoje.

Patriarchas Baltramiejus 2018 m. nusprendė atšaukti Kijevo metropolijos dalinį perdavimą Maskvai ir priėmė Kijevo ortodoksų bažnyčią į Konstantinopolio patriarchato religinę šeimą.

Į tai labai nervingai sureagavo Maskvos patriarchas Kirilas, kuris paskelbė Konstantinopolio patriarchą eretiku, kaip ir visus tuos, kurie kaip nors su juo susiję.

Tiesą sakant, būtent šis Maskvos patriarchato žingsnis ir iškėlė klausimą apie santykius Rytų krikščionybės tradicijos viduje. Spėju, kad iniciatyva dėl Konstantinopolio patriarchato ortodoksų tradicijos atgaivinimo Lietuvoje, nebūtų iškilusi būtent dabar, jei ne vis karingesnė Maskvos patriarcho retorika ir religijos bei politikos susiliejimas Rusijoje.

Pasipriešinimas patriarcho Kirilo pozicijai karo atžvilgiu, penkiems Lietuvos ortodoksų dvasininkams baigėsi tuo, kad Maskvos patriarchatas pašalino juos iš dvasininkų luomo.

Taigi, jei iki tol visos kalbos apie tai, kad būtų gerai atgaivinti Konstantinopolio tradiciją Lietuvoje, dabar virto praktine reikme. Jei ji nebūtų iškilusi, vargu, ar sulauktume istorinio Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus vizito Lietuvoje.

Kas toliau?

Sunku aiškiai pasakyti, kiek Lietuvoje yra pamaldžių Rytų krikščionybės atstovų ir kuri tradicijos versija jiems artimesnė. Apie tai galima bus spręsti po kurio laiko, o šiandien turime nemalonią praktinę problemą – nors Lietuvoje turime nemažai ortodoksų šventovių ir dalis jų pustuštės ar net nenaudojamos, tačiau jos priklauso Maskvos patriarchatui ir, aišku, jis nenusiteikęs dalintis jomis su „eretikais“ iš Konstantinopolio.

Mažiausiai ko reikia Lietuvai – vaizdų, kuriuos matėme Ukrainoje, kai prasideda tikinčiųjų kumštynės dėl cerkvių. Todėl, kaip kalbėjo ir pats patriarchas Baltramiejus, jam pavaldūs dvasininkai pradeda veiklą panašiai, kaip pirmieji krikščionys, glausdamiesi ten, kur tik įmanoma, o jų bendruomenė turi augti natūraliai ir pasitikėti Dievo malone, o ne turimomis materialinėmis priemonėmis.

Kita vertus, esu įsitikinęs, kad, Rusijai pralaimėjus karą Ukrainoje, bus priversta keistis ir šios valstybės Bažnyčia, transformuosis ir Maskvos patriarchatas. Tikiu, kad sugrįš bendrystę į Rytų krikščionybę, o Lietuvoje taip pat bus atrastas teisingas kompromisas, kaip vykdyti aktyvią sielovadą.

Neabejoju, kad Lietuvos religinėje tradicijoje  2023 – ieji yra istoriniai metai, tačiau jų tikrąją reikšmę galėsime  įsisąmoninti tik po kurio laiko.

Comments are closed.