Švenčiausiojo Sakramento adoracija, kaip asmeninio pamaldumo išraiška, Lietuvoje, atrodo, įgauna pagreitį. Anksčiau adoracija su išstatyta monstrancija bažnyčiose būdavo švenčiama tik prieš ar po šv. Mišių, išskirtiniu liturginiu laiku ar ypatingomis progomis, be abejo, susirinkusiai bendruomenei lydint ją daugybe maldų ir giesmių, o dabar kvietimų bažnyčiose adoruoti tyloje asmeniškai ir ilgesniam laikui girdisi vis daugiau. Praktikuojant šį pamaldumo būdą tikintiesiems iškyla klausimas, kaip dvasiškai vaisingiau būti ir melstis. Adoravimo būdas, medituojant Evangeliją, gali padėti atpažinti Jėzų Švenčiausiame Sakramente ir Jo veikimą, be to, gali padėti tikintiesiems susivokti savyje ir prisiimti deramą laikyseną Viešpaties akivaizdoje; vaisingiau Jam atsiliepti bei priimti Bažnyčios pagalbą, kuri parodo, kaip reaguoti į įvairias savo būsenas ir į maldoje patiriamus dvasinius trukdžius bei gundymus.
Adoruoti kaip apaštalai (pgl. Jn 20, 19–29)
Adoruotojas, žvelgdamas į Švenčiausiąjį Sakramentą, susivokia savyje. Štai esu priešais Švč. Sakramentą. Jėzau, dėl tokio paprasto Tavo buvimo duonos pavidale aš, kaip mokinys, nematau Tavęs priskėlusio, mirtį nugalėjusio, išvaduojančio, gydančio, gyvo ir galingo. Dabar, žvelgdamas į Tave menkutėje ostijoje, išgyvenu dvasinę tuštumą, apleidimą ir sumaištį, kaip ir mokinys, žvelgiantis į tarsi saugančias užrakintas duris vakaro tamsoje, nerime, mirties siaube, vilčių žlugime, Tavęs per mirtį netekus ir baimėje tų, kurie gali nuskriausti, suvaržyti laisvę, atimti gyvybę.
Jėzus įžengia į sielos vidų. Jėzau, Tu ateini nepaisydamas mano baimių, užtvarų, bejėgiškumo, atsistoji širdies, minčių, sąmonės, dėmesio, baimių viduryje, užimi pagrindinę vietą manyje kaip Viešpats ir Mokytojas, kaip tai padarei tarp savo mokinių, nepaisydamas iš baimės užrakintų durų, tardamas „Ramybė jums!“ ir išsklaidydamas mirties pasėtą neviltį. Tuomet parodai savo perdurtą šoną ir rankas, kurios tiek kartų gydė ir laimino.
Adoruotojas patiria paguodą. Jėzau, Tavo artumas mane pradžiugino, nes suvokiu, kad Tu esi su manimi. Džiaugiuosi taip, kaip mokiniai nudžiugo, išvydę Tave, Viešpatie, vėl gyvą.
Jėzus patvirtina malonę ir įgalioja. Bet tu, Jėzau, neapsiriboji vien mane pradžiugindamas ramybe, bet ir patvirtini suteiktas malones, dovanoji pasiuntinystę ir Šventąją Dvasią, kad galėčiau misiją išpildyti ir veikti su galia, taip, kaip sakei mokiniams: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ ir „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“
Bažnyčia liudija Jėzaus buvimą. Jėzau, Bažnyčia Tave garbina ir taip liudija Tavo tikrą ir gyvą buvimą Švč. Sakramente, kaip mokiniai liudijo: „Mes matėme Viešpatį!“
Gundytojas gundo netikėti. Nepaisant to gundytojas perša mintį netikėti gyvojo Viešpaties buvimu Švč. Sakramente, kaip tuomet Tomo lūpose nuskambėjusiais žodžiais: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“
Jėzus vėl ateina į sielos vidų. Ir vis dėl to, Jėzau, pasinaudojęs Bažnyčios bendruomenės susibūrimu ir užtarimu, vėl žengi į mano sielos centrą, nepaisydamas visų užtvarų, ir išsklaidai mano abejones, netikėjimą ir keliamas sąlygas, prisileidi mane kiek galima arčiau į savo širdį, kaip anuomet mokiniams tardamas „Ramybė jums!“, o Tomui: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“
Adoruotojas išpažįsta Jėzų savo Viešpačiu. Jėzau, išpažįstu tave savo gyvuoju ir prisikėlusiu Viešpačiu Švč. Sakramente taip, kaip Tomas išpažino sušukdamas: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“
Jėzus patvirtina manyje esančią malonę. Jėzau, tu patvirtini mano tikėjimą ir pasitikėjimą Tavimi Švč. Sakramente, kaip patvirtinai Tomą: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Adoruoti kaip atgailaujanti nusidėjėlė (Lk 7, 36–50)
Adoruotojas stebi Švenčiausiąjį Sakramentą. Štai aš esu priešais Švč. Sakramentą tarsi atgailaujanti nusidėjėlė prie Tavo kojų iš nugaros pusės. Tavo, Jėzau, buvimas mažytėje ostijoje yra tikras nuolankumas ir savęs apiplėšimas tarsi fariziejaus pakvietimas pietų į savo namus, neduodant vandens kojoms nusimazgoti, nepabučiavus, aliejumi galvos nepatepus, tiesiog pasodinus Tave už stalo ir stebint, ką Tu darysi.
Adoruotojas pagerbia Švenčiausiąjį Sakramentą. Štai aš, Jėzau, patikėjęs Tavo švenčiausiuoju ir gyvuoju buvimu mažytėje ostijoje tarsi ta moteris, žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad esi fariziejaus namuose, prisiartinu prie Tavęs su visu dėmesingumu, lieju šlovinimo maldas, atgailauju su didžiausia pagarba, save visiškai aukodamas, kaip ta moteris prisiartinus, verkianti, laistanti Tavo kojas ašaromis, šluostanti jas savo galvos plaukais, jas bučiuojanti ir tepanti kvapiu tepalu.
Gundytojas puola adoruotoją. Esu spaudžiamas ir trukdomas gundytojo kritikos ir priekaištavimo dėl praeities ir nuodėmių, kuris yra tarsi teisiantis fariziejaus žvilgsnis, svarstant, kaip drįstu artėti prie Tavęs, Jėzau. Artėti kaip ta moteris, kuri drįsta prisiliesti ir patirti, kad yra Tavo priimta.
Jėzus apgina mane nuo gundytojo. Jėzau, Tu apgini mane nuo gundytojo puolimų taip, kaip sustabdei smerkiantį fariziejaus žvilgsnį, mintis, vertinimus. Tu panaudojai nuoširdų mano troškimą Tave pagarbinti Švč. Sakramente, kad atremtum priešo gundymus, kaip panaudojai didžią ir nuoširdžią buvusios nusidėjėlės atgailą ir atsidavimą, atremdamas fariziejaus meilės ir pagarbos trūkumą, palygindamas moterį su labiau mylinčia skolininke, kuriai daugiau dovanota nei mažai mylinčiam skolininkui.
Jėzus patvirtina mano pastangas Jį garbinti. Mano pastangas Tave garbinti patvirtini ir dovanoji man kaltes, kaip tai padarei Tave nuostabiais kvepalais patepusiai moteriai, jos meilę ir tikėjimą patvirtindamas prieš aplinkinį pasaulį ir ištardamas: „Atleidžiamos tau nuodėmės“, „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ •
Žurnalas „Kelionė“ 2022 m. Nr. II (22)
