Andrius Navickas „Babelis“

Aprašymas

„Prieš kokius septynerius metus, pavargęs nuo kažkurio mokslinio teksto, žiūrėjau pro kambario langą į apsnigtus Vilniaus Senamiesčio stogus… Pagalvojau, kad sniegas yra nuostabus dalykas, nes jis apdengia visą purvą ir kuriam laikui iš jo išvaduoja. Tada parašiau pirmą sakinį  apie sniegą ir prieš akis išvydau du herojus apsnigtame name. Nebuvo jokių knygos planų, paprasčiausiai sakinys sekė sakinį ir du herojai pradėjo pasakoti, kaip jiems viskas atrodo. Kurį laiką rašiau, nes man buvo įdomūs herojai ir norėjosi kuo daugiau apie juos sužinoti, suprasti, kodėl jų santykiai yra būtent tokie… Na, o kiti herojai tiesiog savavališkai prasibrovė pro mano filtrą. Man atrodė, kad esu ne rašytojas, bet paprasčiausias metraštininkas, kuris aprašo tai, kas vyksta.“

„Mane iki šiol trikdo Šventojo Rašto pasakojimas apie Babelio bokšto statybą, darbščiai plušančius žmones, bendrystės entuziazmą ir supykusį Dievą, kuris sumaišė kalbas, išsklaidė žmones, pavertė juos klajokliais. Esu skaitęs ne vieną teologinį paaiškinimą, tačiau kaskart, skaitant pasakojimą apie Babelio bokštą, pakyla didžiulis klausimų spiečius.

Noriu pabrėžti, kad mano knygoje nerasite nei moralo, nei atsakymo. Jei kas atras kokią nors išmintį, žinokite, ji yra skaitytojo akyse, o ne tekste.

Ar tas Miestas, kurį atrasite knygoje, vadinasi Babelis? Kiekvienas miestas turi Babelio žymę, čia siaučia skirtybių spiečius. Čia dažniau išsiskiriama, nei susitinkama, ir kiekvienas neišvengiamai pasijuntame svetimas – net ir pats sau…“

Andrius