„Tai daiktas iš duriamųjų-šaunamųjų ginklų arsenalo, nesusižeisk“, – perspėjo bičiulis, sužinojęs, kad rašysiu apie ironiją. Iškart su juo sutikau: juk imtis šios temos mane paskatino noras priminti apie ironijos pavojingumą, o ypač pastebėjimas, kaip pasitaiso santykiai išmokus pasilaikyti už dantų besiveržiančias ironiškas pastabas. Tik… ar tai nenuskurdina bendravimo? Juk sakoma, kad […]
Mano krikšto mamai Aldonai šiemet sukaktų 90. Sukaktų, bet nesukanka, nes mano mylima teta seniai ilsisi savo tėvų ir senelių žemėje – Stulgių kapinaitėse. Mirusiems laikas nebetiksi – smėlio kruopelės išbirusios, saujelėm-metais, dienom, valandom sugrįžusios į mums visiems pažadėtąją žemę. Kitos žemės nebus. Ir kito laiko nebebus. Paskutiniuoju metu tiek […]
1 2018-ųjų rugsėjo vidurys. Sodinam Bėglio kalno šlaite vynmedžius. Su sūnum išrausėm pusmetrio gilumo duobes. Krapštosi po jas, kai jam nusibos – pripilsiu perpuvusios žemės iš buvusio tvarto dugno. Žinau, kad vynmedžiams nereikia nei tokių duobių, nei derlingos žemės. Kuo skurdesnis dirvožemis – tuo geriau dera vynuogės. Bet man labai smalsu patikrinti […]
Toli baltuojantis ledkalnis Pirmasis rudeniškas rūkas pamiškėse ir slėniuose šį rytą man kažkodėl primena Šiaurę, įspūdingą Timano tundrą. Ryškiausiai prisimenu tą dieną, kai geologo Gedimino Motuzos vedami artėjome prie Barenco jūros, kai sustojome pailsėti prie gelsvų smiltainių kalvelės ir pamatėme nuo Arkties vėjo užsislėpusius, raudonai žydinčius tundros gvazdikus. O toli […]
Ant karčių, suremtų po tris, raitosi vyniojasi apyniai. Jų kekės dar žalios, jų žiedlapiai – žvynai – noksta įsaulyje, gerdami žemės sultis, dangaus rasą ir skleisdami naminio alaus kvapą. Tvirtos, aštrios virkščios primena lijanas, kurių nesu mačiusi, bet jau esu prisiskaičiusi knygose apie džiungles. Pirmą kartą matau tokį apynių guotą […]
1 Pui! Puiii! Puiiijaaa! Pui! Puiii! Puiiijaaa! Tar-tar-tar-bar-bar-bar-kle-kle-kle! Tar-tar-tar-bar-bar-bar-kle-kle-kle! Pui! Puiii! Puiiijaaa! Pui! Puiii! Puiiijaaa! Tar-tar-tar-bar-bar-bar-kle-kle-kle! Tar-tar-tar-bar-bar-bar-kle-kle-kle! … ir taip be sustojimo gerą valandą, pusantros. Kasdien tarp 16.00 ir 18.00. Visą rugpjūtį ir rugsėjį. Tas pats ir rytais, bet iš ryto mes arba pramiegam, arba darbai, arba pražiopsom. Visi trys […]
Pamenate Hermano Hesės „Stiklo karoliukų žaidimą“? Tą epizodą, kur Magister Ludi Jozefas Knechtas kalba apie subjektyvių asociacijų galią kurti kiekvieno mūsų gyvenimą ir netgi pasaulį, kuriame tas gyvenimas smilksta? Ten rašoma apie stiprią, iki sielos gelmių herojų sukrėtusią paauglystės patirtį, kuomet jis – dar gimnazistas – saulėtą ankstyvo pavasario dieną, […]
Klevų žiedų šviesa krinta pro pravirą chemijos kabineto langą. Pamoka. Man penkiolika, o mano mylimajam – aštuoniolika. Ir jis jau subrendęs ginti Tėvynę. Šiandien jį išlydi į „armiją“. Eina 1972-ieji. Tėvynė – Tarybų sąjunga, o armija – sovietinė. Į kurį tos plačios Tėvynės kraštą jį išveš – nežinia. Nematysiu jo […]
Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 6 Penkios mintys apie Vilnių ir jo atmintį I. 1966 metais pasirodė Almanto Grikevičiaus filmas ,,Laikas eina per miestą“, kurio pagrindinis veikėjas – Vilnius. Trumpo metro dokumentikoje žiūrovas kviečiamas pasivaikščioti po septintojo dešimtmečio Vilnių, pajusti jo kasdienybę vis sustojant, atsigręžiant, įsižiūrint į istorines architektūros detales, įsiliejančias […]
„– Mes su tėveliu dabar valgome picą, – atsiliepia į mano skambutį penktokas Nojus, kaimynų vaikas, kuris kartą per savaitę ateina pas mane pasimokyti lietuvių kalbos. „– Kalbėkite, kalbėkite, Jūs man netrukdote, – mano sutrikimą pajutęs „padrąsina“ Nojus. – Jūs norėjote kažką pasakyti“. „– Turiu gerą naujieną – rytoj pamokos […]
Mano rankose du nedideli albumėliai. Skirti ne nuotraukoms. Juose surašyti linkėjimai, išsakyti draugiški jausmai, slaptos simpatijos, idealai – kai kurie net eilėmis – mano motinai ir jos draugei. Jų, kurios dabar Amžinybėje, albumėliai – XX amžiaus pradžios palikimas. Mamos bendramokslės ir artimos draugės per visą gyvenimą Stasytės tamsiai raudono albumėlio […]
1 Kai penktojoje ar šeštojoje klasėje geografijos ir buities darbų mokytoja pamėgino išmokyti siūti, priėmiau tai kaip eilinį pionierišką muštrą – tokį pat nesusipratimą ir nesąmonę, kaip ir privalomą žygiavimą ankštoje sporto salėje ratu padrikai tratant būgnams ir vaitojant trimitams, visiems ryšint raudonus kaklaraiščius ant baltų marškinių – beje, baltų marškinių turbūt […]