Aivaras Veiknys gimė 1983 m., mokėsi Elektrėnuose, rašyti pradėjo baigdamas mokyklą. Debiutinį rinkinį „R aktai“ išleido 2007 m. Poetas dalyvauja įvairiuose literatūriniuose renginiuose (Poezijos pavasaryje, Poetiniame Druskininkų rudenyje, Literatūrinėse Vilniaus slinktyse). Visai neseniai pasirodė antroji autoriaus poezijos knyga „Paukštuko liudijimai“. Su Aivaru kalbamės apie poeziją ir gyvenimą.
2007-aisiais išleidai debiutinę poezijos knygą „R aktai“, tačiau prekyboje ji nepasirodė, praktiškai visas tiražas leidyklos buvo atiduotas ir parsivežtas namo. Po septynerių metų, ilgai laukta ir brandinta, pasirodė antroji tavo poezijos knyga „Paukštuko liudijimai“, kurią galima laikyti netgi debiutine. Kodėl viskas taip susiklostė?
2007-aisiais dirbau katilų apmūrintoju gimtojo miestelio elektrinėje. Nuo ankstaus ryto oriniu kaltuvu griaudavau neveikiančius katilus, mūrininkams maišydavau ir kibirais tempdavau betono skiedinį, o atėjus pietų pertraukai, išsitiesdavau ant nešvarių grindų rūbinėje, po galva pasikišdavau šalmą ir bent pusvalandį bandydavau numigti. Plius nelaimingos pirmosios meilės patirtis, neapgintas bakalaurinis darbas Vilniaus Gedimino technikos universitete, alkoholikai tėvai, močiutė bei krikštatėvis, su kuriais kažkaip reikėjo sugyventi ankštame dviejų kambarių butuke man, broliui bei šuniui Džekiui. Visa tai mane labai veikė, jaučiausi it Hermano Hesse‘s romano „Po ratu“ pagrindinis herojus – daug žadantis šviesios sielos jaunuolis, savo gyvenimą baigęs tamsioje upėje.
Galėjau ir aš taip baigti, bet ne – už banko suteiktą paskolą išleidau „Raktus“. Silpną, niekam tikusią knygą, tačiau būtent ji man tapo tuo šiaudu, už kurio iš paskutiniųjų kabinausi į gyvenimą. Jos dėka užsimezgė mano draugystė su Arnu Ališausku ir Rimvydu Stankevičiumi. Pastarasis maždaug po pusmečio nuo knygos pasirodymo pakvietė atgal į Vilnių paragauti žurnalisto duonos, suteikė antrą šansą, čia pradėjau rašyti „Paukštuko liudijimus“. Taigi viskas iš juodos nevilties, bet drauge ir iš dar juodesnės vilties.
„Paukštuko liudijimų“ redaktorius – Aidas Marčėnas. Kodėl būtent šis poetas?
Neaukštinsiu Aido kaip poeto, jis ir taip labai aukštas bei nepakeičiamas lietuvių literatūroje savo kūryba. Pasakysiu tik tiek, kad Aidui, kaip žmogui ne tik rašančiam, bet dar ir skaitančiam, besidominčiam, labiau nei atskiros pavardės rūpi bendri poezijos reikalai. Ir kai jis sako, kad, pavyzdžiui, šešiolikmetis Josifas Brodskis rimuoja daug geriau nei trisdešimtmetis tu, kažkaip instinktyviai jauti, kad šiais žodžiais jis stengiasi ne sumenkinti ar įžeisti, o priešingai – užkelti tave ant aukštesnio literatūrinio laiptelio, ant kurio pats kol kas žengti nesugebi ar nedrįsti. Tai ir būtų svarbiausias argumentas.
Kokie dar lietuvių autoriai tau svarbūs, reikšmingi ir kodėl?
Galėčiau išvardyti daugybę vardų ir pavadinimų, tačiau nenoriu vaidinti nei labai išmintingo, nei labai apsiskaičiusio. Tuo labiau kad toks nesijaučiu. Pasakysiu tik tiek, kad svarbūs ir reikšmingi man yra talentingi autoriai, kurių kūriniai, skaityti ne vieną ir ne dešimt kartų, vis dar nustebina.
Antra vertus, vieną pavardę išduoti privalau. Gintaras Patackas bei jo „Kapitono Homero vaikai“, „Pergamento kriauklė“. Tai buvo pirmosios knygos, nuo kurių prasidėjo mano pažintis su šiuolaikine lietuvių poezija. Laisva valia, niekam neverčiant, tiesiog užsukus į miesto biblioteką dar vieno Hemingvėjaus ar Remarko romano ir netyčia už jų užkliuvus. Kartais pagalvoju, kad jeigu tuomet būčiau užkliuvęs už, tarkim, Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“, šiandien galbūt maniškėje poezijoje nebūtų nė dviejų surimuotų eilučių. Nors tas pats Marcelijus – puikus rimuotojas.
Perskaičius tavo knygą, nekyla nė menkiausios abejonės dėl tekstų išdėstymo tvarkos, regis, knygos pradžioje ir pabaigoje yra būtent tie tekstai, kurie ten ir turi būti. Ar daug dėmesio skyrei jos struktūrai?
Pirmąjį „Paukštuko liudijimų“ rankraščio variantą Valentinui Sventickui nunešiau 2011 metais. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių knyga pasirodė tik dabar. Gana ilgas laiko tarpas, per kurį parašyta nemažai naujų eilėraščių, ir kiekvienas jų vis keitė knygos struktūrą. Pavyzdžiui, paskutinis knygos eilėraštis „Kito gyvenimo“, sukurtas šių metų balandžio mėnesį, tad galima įsivaizduoti, kiek tų variantų iš viso buvo. Be abejo, ne sykį bandžiau save įtikinti, kad knyga jau yra, kad nauji tekstai – tai naujos, trečios knygos pradžia, tačiau nesugebėjau. Gyvenau it su parištu po kaklu akmeniu, todėl „nekyla nė menkiausios abejonės“, tai priimu kaip didžiausią komplimentą.
Šiandien tavo amžiaus poetai retai rašo rimuotomis strofomis. Kodėl pats renkiesi tokią poetinę formą?
Šiandien dar labai anksti kalbėti apie mano amžiaus poetus. Tarkime, jaunas filologas, sugebantis parašyti taisyklingą sakinį, jį sulaižyti į strofas ir manantis, kad čia jau eilėraštis, nesupranta reikalo esmės. Kaip laužui būtina liepsna, taip eilėraščiui reikalingas vidinis kibirkščiavimas, ir nei sėdėjimas paskaitose, nei knygų skaitymas to neduos. Jokiu būdu neteigiu, kad šie dalykai bergždi, priešingai, jie svarbūs kaip kokie prakurai, tačiau jeigu neturi degtukų, viskas veltui. Tebūsi statistinis vienetas, šildantis kažkieno vietą kavinėje „Širdelė“ ar kur kitur.
Antra vertus, kur tų degtukų nusipirkti? Ogi parduotuvėje, kurioje visos kainos užrašytos mylimųjų netektimis, kūno ir sielos randais bei panašiais dalykais. Taigi šiandien neabejoju vos dėl kelių mano amžiaus ar šiek tiek jaunesnių poetų, kurie, net jeigu ir renkasi kitokią formą, vis tiek yra parašę puikių rimuoti eilėraščių. Apskritai manau, kad kanoninių formų išmanymas ir valdymas yra tam tikras poeto kokybės ženklas, amžinybės pažadas.
Tavo poezijos dominantė – gana šiurkščios vaikystės ir paauglystės patirtys. Ar tai, kad apie visus šiuos dalykus rašai, reiškia, jog rašymas padeda susitaikyti su gyvenimu? O gal kaip tik nuo jo pabėgti?
Su gyvenimu nesu susipykęs, tad ir taikytis nėra dėl ko. Rašau apie tai, nes tai man svarbu, nes be savo vaikystės ir paauglystės patirčių nebūčiau toks, koks esu šiandien, koks būsiu ryt. Taip, tais laikais ir spjaudžiausi, ir keikiausi, tačiau manau, kad viskas, kas su manimi vyko, buvo gyvybiškai svarbios pamokos, kurias privalėjau išmokti. Užsidarius tualete kūkčioti, kad šiandienius sunkumus pasitikčiau su šypsena. Badauti, kad šiandien odelę nuo lašinių mesčiau ne į šiukšliadėžę, o į sriubą. Eiti vogti, kad šiandien, gavęs per daug grąžos, pasakyčiau pardavėjai, jog ji suklydo. To neišmokys jokia mokykla ir jokie universitetai, tą reikia patirti savo kailiu. Žodžiu, viskas gerai.
Kas poezijoje yra profesionalumas ir tikrumas?
Nežinau ir nesiveržiu sužinoti. Geras eilėraštis, kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, yra paslaptis. Man tos paslapties kol kas užtenka.
Dalyvauji įvairiuose poezijos renginiuose, vieną ir pats esi suorganizavęs. Kaip manai, kuo svarbūs tokie pabuvimai kartu?
Dažnai pagalvoju, kad norėčiau išjungti telefoną, internetą ir išsinešdinti toli toli, kur nė velnias manęs nerastų. Tačiau taip galvodamas slapta pradedu viltis, kad bent vienas bičiulis mane išknistų, atskaitytų moralą apie tai, kad draugai šitaip nesielgia ir panašiai.
Labai svarbu turėti bičiulių, kurie tave myli kaip brolį, kuriems tu svarbus ne todėl, kad esi poetas, o paprasčiausiai todėl, kad esi. Tai žmogiška. Ir tie festivaliai, susibūrimai tikriausiai reikalingi tam, kad galėtum pasitikrinti, kiek jiems esi ir kiek jie yra tau. Kalbant apie poeziją, sutinku su Kęstučiu Navaku, kad viešas poezijos eskalavimas – blefas. Su poezija visuomet draugauji vienas.
Skaitant „Paukštuko liudijimus“, mintyse neišvengiamai skamba tavo balsas, kadangi pats savo tekstus skaitai labai aiškiai, įtaigiai, balse jaučiasi kažkokia nepaaiškinama energijos srovė. Verta paminėti ir tai, jog eilėraščius skaitai iš atminties. Ar rašydamas daug juos taisai, taip daug, jog išmoksti mintinai, ar kažkaip kitaip jie tau įsimena?
Taisau, braukau, tačiau tai ne tie dalykai, kurių dėka moku savo tekstus mintinai. Turiu gerą atmintį, galiu rašyti neturėdamas nei rašiklio, nei kompiuterio klaviatūros. Galiu rašyti visiškoje tamsoje.
Šioje poezijos knygoje randame dedikacijų, epigrafų ir pavadinimų, kurie kelia aliuzijas į įvairius tekstus, autorius ir laikus. Ar tau reikšmingi literatūros kontekstai, kuriuose atsiranda eilėraštis, tekstų sąšaukos, sąsajos?
Jeigu poeziją įsivaizduotume kaip tam tikrą dėlionę, tai aiškiai pamatytume, kad vienos detalės nuo kitų labai nutolusios, o kitos priešingai – sukibusios, susilietusios briaunomis. Tačiau bendram vaizdui visos jos vienodai svarbios. Žinoma, yra autorių ir jų tekstų, kurie man artimesni nei kiti, veikia kaip tam tikri katalizatoriai, tačiau vis dėlto patys svarbiausi – gyvenimiški kontekstai, kurie ir padiktuoja vienokį ar kitokį eilėraštį. Gyvenk, kad rašytum, man svarbiau nei rašyk, kad gyventum.
O sunku suderinti gyvenimą ir poeziją? Kaip pats šiuos dalykus derini?
Aš jų nederinu. Kai rašau, nebendrauju nei su žmona, nei su vaikais, pamirštu valgyti, miegoti, žodžiu, tampu kažkokiu ateiviu iš kitos planetos, su kuriuo neįmanoma susitarti. Kai pagaliau grįžtu į gyvenimą, tuomet nerašau. Jeigu kalbėčiau apie šių dviejų dalykų santykį, išeitų rezultatas, panašus į tą, kuriuo lietuviai pralaimėjo amerikiečiams pasaulio krepšinio čempionato pusfinalyje. Poezija 96: Buitis 68. Ir tai geriausio scenarijaus atveju.
Kalbino Birutė Grašytė
