Būsimasis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV gimė 1935 m. liepos 6 d. smulkių žemdirbių šeimoje, Taksterio kaime, Amdo provincijoje, šiaurės rytų Tibeto pakraštyje. Lhamo Tondupu (išvertus iš tibetiečių kalbos „Troškimus išpildanti Deivė) – taip tėvai pavadino būsimąjį Tibeto karalių.

Savo atsiminimuose apie pirmuosius metus Dalai Lama rašė: „Mano vaikystėje Taksterio kaimelis ant kalvos, iškilusios virš plataus slėnio, buvo skurdus. Gyvulius ganydavo ne ūkininkai, o klajokliai, nes oro sąlygos šiame krašte prastos ir sunkiai nuspėjamos. Kai buvau kūdikis, mano šeima, kaip ir koks dvidešimt kitų šeimų, vargais negalais prasimaitindavo iš tos žemės. Namas, kuriame gimiau, buvo tipiškas šios Tibeto dalies pastatas – iš akmens ir molio, plokščiu stogu. Vienintelis neįprastas jo architektūros elementas buvo lietvamzdžiai, padaryti iš išskobtų kadagio šakų. Tiesiai priešais namą, tarp jo dviejų atšakų, buvo kiemelis, o jo centre stovėjo didelis stiebas, prie kurio buvo pririšta vėliava su išspaustomis nesuskaičiuojamomis maldomis.“

1937 metais, pagal seną tibetiečių tradiciją, išlaikęs įvairius patikrinimus, jis buvo pripažintas didžiojo tryliktojo Dalai Lamos Tupteno Gjaco inkarnacija. Juokdamasis Dalai Lama prisipažįsta, kad ir šiandien vis dar stebisi, kaip Dalai Lamos paieškos ekspedicija sugebėjo surasti jo atokųjį kaimelį, įsikūrusį didžiulėje žolėmis apaugusioje Amdo dykynėje. 1939-ųjų vasarą su didele palyda mažasis Dalai Lama XIV iškeliavo į Tibeto sostinę Lhasą. Ši kelionė užtruko net tris mėnesius.

1940 m. Dalai Lama buvo įšventintas novicijumi vienuolyne ir jam suteikti Tibeto dvasinio vadovo įgaliojimai bei naujas vardas – Džetsunas Navangas Lobsangas Ješi Tenzinas Gjatso Sisumas Vandžuras Tsungpa Mepai Dhe Palsangpo – Garbingasis, Valdąs savo Kalbą, Maloningą Širdį ir Protą, Išminties Vandenynas, Tikėjimo Sergėtojas, Trijų Pasaulių Viešpats, Visa Regintysis.

Po įšventinimo į vienuolius jaunasis Tibeto karalius įsikūrė milžiniško dydžio Potalos rūmuose. Kaip savo autobiografinėje knygoje „Laisvas tremtinys“ prisimena, iškart po to prasidėjo jo pradžiamokslis, skirtas mokslams, nepaisant amžiaus, susitikimams su vyriausybės nariais, asketiškam vienuolio gyvenimui bei… vaikiškiems žaidimams. „Vienas geriausių dalykų Potaloje buvo tai, kad ten buvo daug sandėlių – jie mažam berniukui atrodė šimtąkart įdomesni už sales, kur buvo saugomi neįkainojami auksiniai ir sidabriniai religiniai daiktai, – prisimena Dalai Lama, – Ten aš aptikau seną pneumatinį karabiną su pilnu taikinių ir šaudmenų rinkiniu. Taip pat radau teleskopą ir daugybę iliustruotų angliškų knygų apie Pirmąjį pasaulinį karą. Visa tai mane žavėjo. Pagal knygose pateiktus eskizus aš pasigaminau laivų, tankų ir lėktuvų maketų. Vėliau paprašiau, kad tos knygos būtų išvestos į tibetiečių kalbą. Labiausiai mėgau ardyti daiktus ir paskui juos vėl surinkti. Ilgainiui aš tai puikiai išmokau, bet iš pradžių ne visada mano pastangas vainikuodavo sėkmė.“

Sulaukus vos 14 metų Dalai Lamą ir jo šalį ištiko didžiuliai išbandymai – 1949 m. paskelbusi apie „taikų Tibeto išlaisvinimą“, Kinijos liaudies armija palengva ėmė skverbtis į Tibeto teritoriją,o 1950 m. spalio 7 d. atvirai peržengė Tibeto sienas. Nors aštuoni tūkstančiai Tibeto karių narsiai priešinosi, tačiau kinų būriai nesulaikomai žygiavo į priekį ir sustojo tik už 100 kilometrų nuo sostinės Lasos. Reaguodami į tai, Tibeto vyriausybės nariai skubos tvarka tų pačių metų lapkričio 17 d. Dalai Lamą XIV oficialiai paskelbė politiniu Tibeto lyderiu. „Iškart po ritualo ėmiau vadovauti šešiamilijoninei tautai, kaktomuša susidūrusiai su akivaizdžia karo grėsme. O man tebuvo penkiolika. Neįtikėtina situacija! Liko tik pareiga išgelbėti šalį iš nelaimės, jei tik tai apskritai įmanoma“, – taip savo autobiografijoje dramatiškas praeities dienas vėliau prisimins Dalai Lama.

1951 m. Tibeto pasiuntiniams Pekine pasirašius prieštaringai vertinamą „Septyniolikos punktų sutartį“, galiausiai tapusia Tibeto aneksijos pagrindu, Kinijos liaudies išlaisvino armija, pažeisdama oficialiai duotas garantijas, užėmė Lasą ir Centrinį Tibetą. Kinijos komunistų partija ėmėsi pertvarkyti rytines Tibeto provincijas: jos buvo prijungtos prie įvairių Liaudies Respublikos regionų.

Nesulaukęs tarptautinės bendruomenės pagalbos ir matydamas vis akivaizdesnį kinų invazijos padarinius Tibete, 1954 m. Dalai Lama išvyko į Pekiną tartis dėl taikaus susidariusios situacijos sprendimo. Ten susitiko su komunistų vadovu Mao Dzedunu bei kitais Kinijos Liaudies Respublikos lyderiais. Štai taip Kinijoje praleistą laiką vėliau prisimins Dalai Lama: „Pirmosiomis savaitėmis Kinijoje mes, tibetiečiai, dažniausiai kalbėjomės apie tai, kaip suderinti savo poreikius su kinų norais. Aš tarpininkavau tarp Tibeto vyriausybės ir komunistų vadovybės. Su Mao mačiausi gal tuziną kartų. Kartą jis pareiškė esąs labai laimingas, jog aš atvykau į Pekiną. Jis nesiliovė tvirtinti, kad vienintelis kinų buvimo Tibete tikslas – mums padėti.“ Tačiau tikrovė buvo kitokia. Rytinėje Tibeto dalyje, atsakydami į tibetiečių kovotojų už laisvę veiksmus, kinai nuolatos bombardavo kaimus ir miestus, naikino ištisus rajonus artilerijos ugnimi. Tūkstančiai žmonių iš rytų plūstelėjo į Tibeto sostinę, kur buvo laikinai apgyvendinti slėniuose, netoli miesto.

Ilgametės Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV pastangos taikiu būdu išspręsti tibetiečių ir kinų konfliktą buvo Pekino valdžios ignoruojamos. 1959 metų kovo 10 d. Lhasoje prasidėjo nacionalinis tibetiečių sukilimas, kurio dalyviai reikalavo kinų valdžios pasitraukti iš Tibeto. Kinijos Liaudies išlaisvinimo armija šį sukilimą žiauriai numalšino. Netrukus prasidėjo tibetiečių represijos, pasauliečių ir vienuolių žudymai bei budistinės Tibeto civilizacijos naikinimas. Baiminantis, kad Kinijos valdžia gali pakenkti Tibeto vadovui, Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, persirengęs pasaulietiniais drabužiais, su maždaug 300 asmenų pasitraukė iš Lhasos ir po trijų savaičių kelionės sėkmingai perėję sieną pasiprašė politinio prieglobsčio Indijoje.

1960 m. Indijos vyriausybė tibetiečių pabėgėliams Šiaurės Indijos regione visam laikui išskyrė nedidelį žemės plotą aplink mažą Dharamsalos miestelį. Ilgainiui čia įsikūrė Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, Tibeto vyriausybė tremtyje bei tūkstančiai tibetiečių pabėgėlių, kasmet plūstančių iš okupuotos tėvynės. Vien per ne pilnus metus nuo 1959 m. kovo iki 1960-ųjų pradžios paskui Dalai Lamą į Indiją atvyko apie 80 tūkst. tibetiečių. Dharamsaloje ir kitose Indijos vietose buvo atkurti pagrindiniai Tibeto vienuolynai ir kiti budistiniai centrai, kuriuose siekiama puoselėti tikrojoje tėvynėje įprastą, bet dažnai negalimą gyvenimo būdą, vienuolystės, tibetietiškos medicinos, religinio meno bei pasaulietiškų amatų tradicijas. Čia įsteigti pabėgėlių vaikų globos namai, kitos švietimo bei amatų mokyklos, kuriose tęsiamos senosios Tibeto tradicijos. Neatsitiktinai šiandien Dharamsala dažnai vadinama „mažąja Lhasa“.

Pirmąjį tremties dešimtmetį Jo Šventenybė Dalai Lama XIV ne kartą kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, prašydamas imtis ryžtingų veiksmų sprendžiant Tibeto tautos tragediją. 1959, 1961 ir 1965 metais JT Generalinė Asamblėja priėmė tris rezoliucijas, kuriose Kinija kviečiama bendradarbiauti sprendžiant tibetiečių klausimą. Deja, iki pat šios dienos komunistinis Kinijos režimas Dalai Lamą vadina separatistu, kurstančiu maištus ir bandančiu susigrąžinti „autoritarinę valdžią išlaisvintame Tibete“. Tačiau kaip tik Dalai Lama XIV per neilgą valdymo laikotarpį pradėjo feodalinės Tibeto visuomenės modernizavimą. Tremtyje jis siekė sukurti demokratinę vyriausybę: 1961 m. buvo priimta laikinoji konstitucija, kuria buvo nustatytas valdžių atskyrimas, piliečių lygybė prieš įstatymą, laisvi rinkimai ir politinis pliuralizmas.

„Aš ilgai laukiau, kol galėsime sukurti politinę sistemą, atitinkančią ir mūsų tradicijas, ir šiuolaikinio pasaulio reikalavimus, – ne smurtu bei taika pagrįstą demokratiją, – teigia Dalai Lama. – Kaip į Tibetą įvestas budizmas suformavo mūsų tautą, taip ir esu įsitikinęs – mūsų visuomenės demokratizavimas sustiprins tibetiečių gyvybingumą ir padės mūsų atsakingoms institucijoms įgyvendinti jų didžiuosius troškimus bei siekius.“ 1963 m. Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, klodamas būsimo nepriklausomo Tibeto valdymo pamatus, paskelbė demokratinę konstituciją, sukurtą remiantis budistiniais principais bei Tarptautine žmogaus teisių deklaracija.

1962 m. anglų kalba buvo išleista pirmoji Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV knyga „Mano šalis ir mano tauta“. Nuo tada pasirodė per pusšimtis kitų knygų, kurių autorius ar bendraautoris yra Jo Šventenybė. Lietuvių kalba išleista per 15 šio visame pasaulyje žinomo budistų vienuolio knygų.

Nuo 1967 m. Jo Šventenybė Dalai Lama XIV nuolatos keliauja po visą pasaulį, skelbdamas nesmurtinio pasipriešinimo kelią, mokydamas atjautos bei kelio į laimę. Savo autobiografijoje „Laisvas tremtinys“ jis rašo: „Pirmą kartą iš Indijos išvykau 1967-ųjų rudenį. Tada lankiausi Japonijoje ir Tailande. Vėliau ėmiau keliauti vis dažniau, nepaisydamas kliūčių, kurias man nuolat kėlė broliai ir seserys kinai. Nors didžioji kelionių dalis buvo visiškai asmeninio pobūdžio (paprastai pakvietus kokiai nors užsienyje esančiai tibetiečių ar budistų bendruomenei), kinai jas, deja, visada laikė politinėmis ir į kiekvieną susitikusį su manimi Pekine žiūrėjo kaip į idėjinį priešą. Todėl kartais įvykdavo taip, kad žymūs visuomenės veikėjai vengdavo su manimi susitikti, nes bijojo užsitraukti savo ar kinų vyriausybės nemalonę.“

1973 m. Vatikane Jo Šventenybė Dalai Lama XIV susitiko su popiežiumi Pauliumi VI, 1980 m., 1982 m., 1990 m., 1996 m. ir 1999 m. – su popiežiumi Jonu Pauliumi II, o 2006 m. – ir su Benediktu XVI.

Nuo 1973 m. iki dabar daugelyje pasaulio šalių Jo Šventenybė Dalai Lama XIV įvairiose pasaulio šalyse pagerbtas premijomis, garbės vardais bei padėkomis už savo budistinės filosofijos darbus, tarpreliginio dialogo skatinimą, taikaus konfliktų sprendimo propagavimą, žmogaus teisių gynimą bei rūpinimąsi gamtos apsauga. 1989 m. gruodžio 10 d. „Už nesmurtinės kovos propagavimą dėl Tibeto išsilaisvinimo, taikingą filosofiją, kuri remiasi didžia pagarba viskam, kas gyva, ir pasaulinės atsakomybės, apimančios žmoniją ir gamtą, koncepciją“ Jo Šventenybė Dalai Lama XIV apdovanotas Nobelio Taikos premija.

Savo kalboje atsiimdamas premiją Dalai Lama dar sykį akcentavo tas vertybes, kurias kelis dešimtmečius iki to viešai skelbė savo kelionėse po pasaulį: „Kad ir iš kokio pasaulio krašto būtume kilę, iš esmės mes visi esame tokie pat žmonės. Mes visi siekiame laimės ir stengiamės išvengti kančios. Mūsų poreikiai ir rūpesčiai iš esmės vienodi. Kaip žmonės, mes visi trokštame būti laisvi ir turėti teisę patys spręsti savo pačių ir savo tautos likimą. Tokia žmogaus prigimtis. Šių dienų sunkumus, tokius kaip smurtiniai konfliktai, aplinkos naikinimas, skurdas, badas ir panašiai, sukūrė žmogus. Juos galima išspręsti sutelkus žmonių pastangas ir ugdant supratimą, kad esame broliai ir seserys. Turime puoselėti visuotinę atsakomybę vienų už kitus ir už planetą, kurioje mes visi gyvename…“

1990 m. balandžio 4 d. Jo Šventenybė Dalai Lama XIV vienas pirmųjų telegrama pasveikino ką tik Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą. 1991-aisiais, praėjus pusantrų metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir vos pusmečiui po kruvinųjų Sausio 13-osios dienos įvykių, Dalai Lama XIV atvyko į Lietuvą drauge su mumis pasidžiaugti taikiu būdu iškovota laisve. Tai buvo vienas pirmųjų oficialių užsienio šalies vadovų vizitų Lietuvoje.

Anuomet Lietuvos žmonėms Jo Šventenybė Dalai Lama sakė: „Aš sužavėtas tvirtu lietuvių tautos, kuri penkiasdešimt metų kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę, pasiryžimu. Jūsų pastangos leido atkreipti viso pasaulio dėmesį į visų tautų apsisprendimo teisę. Didžiulį įspūdį man padarė nesmurtinės kovos, kurią jūs pasirinkote, kelias. Ir aš tvirtai tikiu nesmurtine kova moraliniais ir praktiniais sumetimais. Smurto panaudojimas prieš stiprią valstybę tolygus savižudybei. Vienintelė viltis išlikti tokioms šalims kaip mūsų – tai nesmurtinė kova, besiremianti įstatymais, tiesa, ryžtingumu. Jūsų vaidmuo, kaip įkvepianti jėga, nesibaigs jums iškovojus laisvę Aš labai laimingas dar ir todėl, kad jūsų pergalė, iškovota per teisumą, kantrumą, pasiaukojimą ir visų pirma – aukštos dvasinės kultūros dėka. Laimėjo tie principai, kuriais tikiu ir aš. Visas pasaulis džiaugiasi kartu su jumis.“

Po dešimtmečio, 2001-aisiais, Dalai Lama antrą kartą aplankė Lietuvą, o dar po 12 metų, 2013-aisiais, sulaukėme ir trečiojo jo vizito.

2011 m. kovo mėn. Dalai Lama XIV atsisakė politinio Tibeto vadovo pareigų. Rugpjūčio mėnesį, po įvykusių demokratinių rinkimų, Tibeto vyriausybės tremtyje vadovu prisaikdintas Harvardo universiteto (JAV) absolventas Lobsang Sangay.

Nepaisydamas savo garbaus amžiaus, Dalai Lama XIV ir šiandien daug keliauja po pasaulį, skleisdamas atjautą bei nešdamas taikos žinią: „Gimdami žmonės turi visa, kas būtina jiems išlikti: rūpinimąsi, puoselėjimą ir taurumą. Vis dėlto, nors iš pradžių mums būdingi tokie kilnūs polinkiai, mes būname linkę juos ignoruoti. Dėl to žmonijai iškyla nereikalingų sunkumų. Mes turime labiau stengtis puoselėti ir ugdyti savo pamatines dorybes. Todėl svarbiausias dalykas – skatinti žmogiškąsias vertybes. Mums taip pat reikia stengtis palaikyti gerus tarpusavio santykius, nes, kad ir kokie būtų tautybės, tikėjimo, rasės, turto ar išsilavinimo skirtumai, mes visi esame žmonės.“

Pagal Dalai Lamos knygas „Laisvas tremtinys“ ir „Mano dvasinė biografija“ parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *