Tęsiu tekstų ciklą, skirtą apmąstyti okultizmo iššūkį šių dienų krikščionims. Pirmajame tekste apibūdinau okultinį mąstymą, pabrėždamas, kad svarbiausias jo bruožas – orientacija į galią ir įvairias technikas. Taip pat bendrais bruožais pristačiau gnosticizmą, kaip okultinių srovių šaltinį, metusį iššūkį jau ankstyvajai krikščionybei.

Okultinio mąstymo apraiškos nebuvo visiškai išnykusios ir viduramžiais, tačiau jų buvo kur kas mažiau, nei prasidėjus Renesansui, kai alchemija, įvairios maginės technikos, ezoterinės teorijos tiesiog užvaldė daugybę žmonių. Šiandien įprasta piktintis inkvizicija, ir tikrai nesiruošiu sakyti jai ginamosios kalbos. Tačiau derėtų atkreipti dėmesį, kad inkvizicija pirmiausia bandė apsaugoti krikščioniška pasaulėžiūra paremtą mąstymą nuo magijos ir okultizmo išpuolių. Ji atsirado ne tada, kai krikščionybė buvo pasiekusi stipriausias socialines ir politines pozicijas, bet tada, kai prasidėjo viduramžių griūtis. Okultizmui permainų laikotarpiai – pati palankiausia terpė stiprėti.

Jėzaus draugija (jėzuitai), kurie į istorijos vadovėlius įėjo pirmiausia kaip kovotojai su Reformacija, labiau rūpinosi ne kova su krikščioniškomis atskalomis, bet su įsitvirtinusiais žmonių prietarais. Skirtingai nuo gerokai vėlesnės Apšvietos mąstytojų, kurie gerokai nuskurdino mąstymą, paguldę jį į siaurai suprantamo racionalizmo Prokrusto lovą, jėzuitai buvo tikri švietėjai, kurie puikiai suprato, kad tikėjimas ir protas yra sąjungininkai, o ne konkurentai.

Pasaulietinė valstybė ir okultizmas

XIX–XX amžiais įsitvirtino pasaulietinės valstybės, tvirtinančios, kad jokia religija negali pretenduoti į privilegijuotą vaidmenį viešojoje sferoje, samprata. Pasaulietinėje valstybėje labai jautriai reaguojama į religinių institucijų viešą veiklą bei tikinčių žmonių visuomeninį aktyvumą. Dažnai atsargumas virsta alergija ir agresija. Tai aiškinama pastangomis saugoti piliečius nuo vertybinių manipuliacijų ir tuo, kad esą religinės institucijos yra linkusios siekti privilegijuoto statuso. Apie tai, kaip pasaulietiškumas virsta „apsauga“ nuo religijos, sekuliarizmo tironija, esu „Ateities“ žurnalui rašęs. Paradoksalu tai, kad „laisvės nuo religijos“ gynėjai labai nenuoseklūs. Juos gąsdina neva nepakankamai tolerantiškos tezės, išsakytos pamoksluose, katechetų veikla, pagarba religiniams simboliams, tačiau jie abejingai numoja ranka, kai žmones užlieja okultizmo, magijos bei astrologijos cunamio banga.

Pakanka įsijungti bet kurį Lietuvos televizijos kanalą ir išvysime horoskopus, bioenergetikus, postringaujančius apie dvasines technikas, aurų ir čakrų valymą, netinkamus biolaukus ir panašiai. Kai populiarus dainininkas lepteli nesąmonę žmogaus lytiškumo tema, sukyla didžiulis šaršalynas, iš visų kampų pradeda lįsti moralizuotojai ir tolerancijos mokytojai. Tai nestebintų, jei ne mažiau aktyviai būtų reaguojama ir į televizinių „blizgių“ paistalus apie lankymąsi būrimo salone, tikėjimą horoskopais ir tai, kiek pinigų išleido fengshui specialistui.

Kaip rašė Gilbertas Čestertonas, kai žmogus nustoja tikėti Dievu, jis pradeda tikėti bet kuo. Krikščioniškas tikėjimas labai ilgą laiką buvo svarbus sveiko proto skydas, nors kritikai vis bandė parodyti, kad tokia apsauga žalinga. Deja, šis skydas buvo atitrauktas nuo daugumos mūsų gyvenimo sričių ir mes klimpstame naujosios magijos pelkėje. Liūdniausia, kad formali priklausomybė Katalikų Bažnyčiai šiuo atveju nepadeda. Nėra atlikta tokių tyrimų, bet intuityviai drįstu teigti, kad kur kas daugiau žmonių, save vadinančių krikščionimis, Lietuvoje rytą pradeda ne malda, bet horoskopo skaitymu ar klausymusi. Telieka laukti, kol anekdotas, jog visos Rusijos bėdos kyla iš to, kad jie Lenino mauzoliejų ne pagal fengshui įrengė, bus pristatomas kaip rimta mokslinė hipotezė.

Pasenusi krikščionybė?

Kodėl šiandien okultinis mąstymas ir maginės praktikos lieka įtaigios net ir tarp žmonių, kurie įvardija save krikščionimis? Galima išskirti bent keturias priežastis:

a)      religinės socializacijos krizė;

b)      pasaulėžiūros fragmentacija ir kakofonija;

c)      instrumentinio mąstymo įsigalėjimas;

d)     vartotojiška sąmonė.

Katalikų Bažnyčios paskelbtoje studijoje „Jėzus Kristus – Gyvojo vandens nešėjas“ teigiama: nepaisant to, kad okultinis mentalitetas kelia daug pavojų, jis įsišaknijęs apgaulėje (Adomo ir Ievos gundymo pavyzdys), tačiau nepamirškime, kad žmonės jam atsiveria, mėgindami ieškoti alternatyvių beprasmybės pojūčių, stengdamiesi įnešti šilumos į šiuolaikinio gamtamokslio pateikiamą pasaulėvaizdį. Dairytis alternatyvaus, aiškiai optimistinio santykio su kosmosu žmones verčia ekonominio nestabilumo, politinio netikrumo ir klimatinių pokyčių ženklinamos apokaliptinės ateities baimė. Ieškoma visybiškumo ir laimės, dažnai atvirai dvasiniu matmeniu.

Kyla natūralus klausimas – kodėl vis daugiau žmonių paguodos, alternatyvų, „dvasingumo“ ieško ne krikščionybėje, bet Rytų religinėse praktikose ar okultinėje sąmonėje? Nemalonus atsakymas: nes nesitiki, kad krikščionybė gali pasiūlyti alternatyvą, suvokia ją ne kaip pasaulį keičiančią Gerąją Naujieną, bet kaip sumaterialėjusio, seklaus mąstymo sąjungininkę ar net kūrėją. Tai labai svarbu įsisąmoninti, idant nustotume stebėtis šiuolaikinių žmonių reakcija į krikščioniškąją tradiciją. Krikščionybė dažniausiai nekelia nei pasipiktinimo, nei baimės, kaip veržlusis islamas. Ji kelia nuobodulį. Pasipiktinimai prasideda, kai krikščionys nesilaiko „mandagumo standartų“ ir įgrysta aplinkiniams.

Tokioje situacijoje Naujoji evangelizacija, kuriai įsipareigoti ragina popiežius Pranciškus, yra ne katechezės pakartojimas, bet trikdančios ir kartu viltį grąžinančios alternatyvos pristatymas pavyzdžiu. Tenka veikti situacijoje, kai dauguma žmonių Vakaruose įsitikinę, kad krikščionybė jau išbandytas ir pasenęs atsakymas į  gyvenimo prasmės klausimą. Šiuolaikinių Vakarų gyventojams būdingas įsitikinimas, kad jie viską apie krikščionybę žino ir ji jau niekuo negali nustebinti. Kas kita Rytų praktikos, įvairūs bioenergetikai, aurų ir karmų valymo specialistai – tai tarsi loterijos bilietas. Galbūt nepavyks išlošti naujo ir nuostabaus gyvenimo, bet verta bent pabandyti.

Sokrato metodas

Mes, krikščionys, pradėjome kur kas daugiau dėmesio kreipti į tai, ar mūsų pateikiami atsakymai suformuluoti aiškiai, įtaigiai, ar jie išsamūs. Tačiau bėda ta, kad net ir tobuli atsakymai yra bejėgiai, jei žmogui dar nekilo klausimas. Tikrai verta pasimokyti iš antikinio mąstytojo Sokrato metodo. Jis nedaug ką teigė pats, kur kas dažniau įkyriai klausinėdavo pašnekovą. Kaip teigė pats Sokratas, neverta bandyti įpiršti kitam savo nuomonę, kur kas svarbiau atlikti mąstymo pribuvėjos vaidmenį, padedant pašnekovui pačiam atrasti svarbius tiesos krislus ir atsisveikinti su turimais prietarais.

Bėda ta, kad sokratiškasis metodas jau seniai išguitas ne tik iš pasaulietinių, bet ir krikščioniškų mokymo įstaigų. Informacija instaliuojama į smegenis, o ne atrandama diskusijų metu. Krikščionių diskusija su agnostikais, kitatikiais ar ateistais paprastai suvokiama kaip per didelė tolerancija, principingumo stoka, o ne drąsus ir išmintingas veiksmas. Deja, bet nėra galimybės „išvalyti“ šiuolaikinių žmonių protų nuo sukarikatūrintų krikščionybės įvaizdžių, paprasčiausiai skleidžiant daugiau autentiškos informacijos apie tikėjimo tiesas. Daugumoje atvejų sekliai ir prieštaringai religinei žmogaus socializacijai reikia ne „papildomų detalių“, bet kapitalinio remonto.

Religinės socializacijos problemos

Religinė socializacija – tai žmogaus įvesdinimas į tam tikrą religinę tradiciją. Paprastai šis procesas prasideda jau nuo pirmos gyvenimo dienos, nes mes gimstame konkrečioje socialinėje aplinkoje, mūsų tėvai turi savo įsitikinimus ir juos praktikuoja arba ne. Vėliau į religinę socializaciją įsitraukia religinė bendruomenė, jei tik šeima bent kiek praktikuoja. Vėliau įsitraukia švietimo įstaigos, svarbų vaidmenį atlieka religinė žiniasklaida ir literatūra. Katalikų Bažnyčioje du labai svarbūs religinės socializacijos taškai: Pirmoji Komunija ir Sutvirtinimas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad žmogaus religinė socializacija yra nesibaigiantis procesas – tai kelionė, kuri tęsiasi visą gyvenimą.

Socializacijos procese žmogus įgyja ne tik žinių, įsitraukia į praktikas, bet ir perima pamatines vertybines orientacijas. Pavyzdžiui, supratimą, ką derėtų vadinti sėkme gyvenime, koks apskritai mūsų gyvenimo tikslas, kas svarbiausia santykiuose ir kasdienybėje.

Tarpukario Lietuvoje buvo plačiai išvystyta religinės socializacijos sistema. Dauguma vaikų ne tik mokėsi katekizmo tiesų, bet ir matė prieš Nukryžiuotąjį namuose klūpančius ir besimeldžiančius tėvus, sekmadienį keliaudavo į pamaldas, kurios buvo svarbi visos bendruomenės susitikimo vieta, taip pat nuo pat mažų dienų lydėdavo katalikiški leidiniai mažyliams, paskui – vyresniems vaikams, jaunuoliams, suaugusiems.

Sovietmečiu ši religinės socializacijos sistema buvo visiškai sugriauta. Net jei ir liko šeimų, kur praktikuota bendra malda, reguliariai lankomos pamaldos, nebeliko krikščioniškos žiniasklaidos ir literatūros palydėjimo. Be to, labai išaugo įtampa tarp namų ir mokyklos sferų, tikinčių šeimų vaikams teko jausti stiprų socialinį spaudimą. Net ir tais atvejais, kai vaikas neišsižadėdavo tikėjimo, praktiškai neįmanoma buvo tikėtis visapusiškos ir nuoseklios religinės socializacijos.

Kiekvienoje naujoje kartoje sovietmečiu religinės socializacijos problemos tik didėjo. Tad nieko nuostabaus, kad Atgimimą dauguma Lietuvos gyventojų pasitiko norėdami vadintis krikščionimis, net ir lankytis bažnyčiose, tačiau menkai suvokdami, ką iš tiesų reiškia būti krikščionimis ir kokius lobius mums siūlo krikščionybė. Nenuostabu, kad religinės sekuliarizacijos skyles netrukus pripildė įvairiausi prietarai ir okultinio mąstymo fragmentai.

Man ne kartą teko sutikti žmonių, kurie aistringai įrodinėjo, kad Sai Babos ar Ošo mokymas puikiai papildo krikščionybę, kad derėtų skaityti Urantijos knygą, ir tada kur kas daugiau sužinosime apie Dievą, nei skaitydami Šventąjį Raštą. Jau nekalbu apie „karmos“, „auros“, „čakrų“ bei „reinkarnacijos“ idėjų populiarumą tarp šių laikų krikščionių. Toli gražu ne visos šeimos sugeba vykdyti bent kiek nuoseklią religinę socializaciją, itin menka ir religinės žiniasklaidos pagalba, o per tikybos pamokas girdimi teiginiai suvokiami kaip dar vienas „mokyklinės informacijos“ tipas, už kurį reikia atsiskaityti mokytojui, o ne  bandyti jį įsileisti į gyvenimus.

Visgi didžiausia religinės socializacijos problema yra net ne jos skurdus turinys, nenuoseklumas, bet tai, kad ji nepadeda suformuluoti alternatyvos vyraujančiai „sėkmingo vartojimo“ ideologijai. Dar daugiau, labai dažnai krikščionišką tikėjimą paprasčiausiai bandoma įkomponuoti į šią ideologiją.

P.S. Šioje vietoje tenka baigti antrąjį ciklo tekstą. Mano tikslas – aprašyti okultinio mąstymo klestėjimo priežastis. Tai labai svarbu, nes taip bandau parodyti, kad šiandien egzistuoja daug krikščionybės karikatūrų, kurios ne tik nemeta iššūkio okultizmui, bet jam tarnauja.

„Ateitis“ Nr. 5, 2015 m.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *