Howardas Rheingoldas (g. 1947) – amerikietis technologijų tyrinėtojas, kelis dešimtmečius tiriantis moderniųjų komunikacijos formų sukeltas kultūrines, politines bei socialines pasekmes. Savo knygoje „Virtuali bendruomenė: nausėdijos ties elektronine riba“ („Virtual Community. Homesteading on the Electronic Frontier“, 1993) jis sukūrė ir įtvirtino „virtualios bendruomenės“ sąvoką. Naujausias jo veikalas, tiriantis interneto paveiktas gyvenimo stilių technologijas – „Smart Mobs: kita socialinė revoliucija“ (2002).

Tezė: Ateityje įrankiai patys gaminsis sau pamainą. Kokias žmogaus savybes reikėtų jiems perduoti?

Tik sveikos demokratijos ir socialinio kapitalo dėka mūsų vaikai atpažins tikrovės pavidalus ir atskirs autentiką nuo sintetikos.

Rytų ir Vakarų filosofai tūkstantmečius diskutuoja dėl tikrovės prigimties. Dabar, pirmame XXI amžiaus ketvirtyje, sociotechnologinės tikrovės kūrimo ar išradimo sistemos gali taip greitai vystytis, jog pati ši diskusija tampa pasenusi. Šiuolaikinių medijų sukeltas ribų tarp autentiško ir sintetiško išnykimas turi būti rimtai svarstomas, ypač tose srityse, kurios kontroliuoja vadinamąjį disinfotainment‘ą (terminas, apibūdinantis šiuolaikinę žiniasklaidą, sudurtas iš žodžių disinformation – angl. dezinformacija ir entertainment – anlg. pramoga – vert.past.) ir veikia žmonių politinius įsitikinimus. Galia formuoti genus, atomus, pikselius ir neuronus yra be galo svarbi, ypač šiandien, kai ši galia netrukus taps nesunkiai visuotinai prieinama.

Būtent todėl, kad techninės galimybės produkuoti ir projektuoti tikrovės vaizdinius taip sparčiai vystosi, reikėtų mažiau filosofuoti apie tikrovę ir daugiau dėmesio skirti pačiam pasaulio kūrimo amatui. „Mes esame tarsi dievai ir galime ta kryptimi tobulėti“, – pratarmėje „Visos žemės katalogui“ (Whole Earth Katalog) 1968-aisiais rašė Stewartas Brandas. Tai buvo prieš beveik 40 metų, gerokai anksčiau, nei atsirado personaliniai kompiuteriai, internetas ir bioinžinerija.

Įrankiai nuspręs patys

Pasaulio, kuriame gyvens mūsų vaikaičiai, pamatai dedami šiandien, remiantis tokiomis žiniomis ir tokia galia, kurios neturėjo jokios ankstesnės kartos. Dėl kokių esminių žmogiškųjų vertybių, pajėgsiančių mus palaikyti šiame procese, turėtume kovoti? Artėjant laikui, kai žmonių pagaminti įrengimai įgis pajėgumą patys nulemti savo „palikuonių“, naujų modelių, pavidalą bei dizainą, ir jiems tam nebereiks nei žmogaus kontrolės, nei „palaiminimo“, kokią dalį to, ką mes šiandien branginame kaip žmogiškąsias savybes, turėtume į juos įdėti?

Kompiuterijos pionierius Josephas Weizenbaumas dar šeštajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje įspėjo dėl gresiančios „instrumentinio proto tironijos“, kurioje žiaurumus vykdys susijungę racionalizmas ir mechanizmas. Tuo pat metu Jacquesas Elullis rašė, jog technikos ir technologijos pavaizduoja tik tai, kas žmogaus mąstyme yra racionalu ir mašinalu. O Lewis Mumfordas kalbėjo apie megamašiną, apie tai, kaip nuo pirmųjų žemdirbių visuomenių žmonės yra laikomi tik pakeičiamais socialinės mašinos, organizuojančios valdžios piramides, komponentais. Tuomet pastarosios spekuliacijos atrodė filosofiniai žaidimai, šiandien jos tapo ateities projektavimo dilemomis.

Kai įgysime galią manipuliuoti savo palikuonių genomu ir ateinančiais dešimtmečiais implantuoti žmonėms nanomašinas, kokių mašinos savybių nenorėtume atpažinti rytdienos žmogaus prigimtyje? Kas galėtų daryti įtaką rytdienos ir porytdienos žmogaus prigimčiai? Aš nežinau, ar esama atsakymų į šituos klausimus, tačiau juos pateikti yra labai svarbu.

Išsilavinimas versus disinfotainment

Mes gyvename hiperrealiame pasaulyje, kuriame vaizdiniai yra svarbesni nei objektai, kuriame niekas nebesupranta, ar naujienos yra propaganda, suvokimai – iliuzijos, ar mūsų gyvenimai yra autentiški ar sintetiški. Vienintelis galimas pasipriešinimas disinfotainment‘o galybei – ankstyvas susipažinimas su elgesio medijų pasaulyje taisyklėmis. Būtent tai ir nuolatinis žurnalistinių savybių lavinimas yra būtini būsimų piliečių žurnalistų legionams su telefonais-vaizdo kameromis.

Pajėgumas kurti hiperrealius pasaulius yra mechaniškas, o jų poreikis – labai žmogiškas: mes išrandame simbolines sistemas ir jomis remdamiesi kuriame vaizdinių pasaulius. Įtikėję kuo nors, mes pradedame gyventi pagal Senąjį ir Naująjį Testamentus, kreipiamės pagalbos į enciklopedijas ir wikipedijas, spausdintus ir elektroninius tinklus. Neilas Postmanas, medijų švietimo pionierius, pabrėžė, jog tokiems gebėjimams – kaip skaitymas ir rašymas, naršymas ir internetinių dienoraščių produkavimas – reikia tam tikro pasirengimo, išlavinančio pažinimą bei komunikacinius pajėgumus ir įvedančio į tam tikrą bendruomenę.

XX amžiaus pradžioje chemikai apie dujų fizikines savybes išmanė tiek, kad išrastų šaldytuvą, tačiau per mažai žinojo apie atmosferos chemines savybes, kad išvengtų ozono skylių. Iki pat XX amžiaus pabaigos technologinių visuomenių piliečiai, norėdami tapti tam tikrų ugdymo bendruomenių nariais, turėjo mokėti skaityti ir rašyti įprastine prasme. XXI amžiuje tiems, kurie nenori painioti autentikos su sintetika, būti išsilavinusiems reiškia suprasti skaitmeninių medijų architektūrą ir dinamiką.

Kiekvienas yra gamintojas ir vartotojas

Gutenbergo amžiuje nedaug skaitytojų buvo taip pat ir rašytojai. Tačiau interneto prigimtis verčia vartotojus tapti taip pat ir medijų kūrėjais. Ateityje komunikacijos, reklamos ir pramogų vartotojai bei gamintojai bus ta pati grupė. Norint daryti įtaką technologijų ateičiai, pats svarbiausiais dalykas yra tų žmonių, kurie gamina ir vartoja įrankius bei technologijas, švietimas. Nesant laisvės kalbėti apie tai, kas matoma ir manoma, kitos medijų tikrovės temos taip ir liks grynai akademinės. Savo vaikus turime mokyti būti informuotais savo vaikaičių ateities projektuotojais. O tam reikia sveikos demokratijos ir didžiulio socialinio kapitalo.

Vertė Kęstas Kirtiklis, „Die Presse“, 2006-02-17

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *