Ciklas „PROPAGANDOS ISTORIJA IR TECHNIKOS“
Sąvoką „propaganda“ įprastai siejame su totalitariniais režimais, kurių vienas svarbiausių galios ramsčių – gebėjimas formuoti norimas žmonių nuostatas. Tačiau derėtų prisiminti, kad pirmoji intensyvi ir nuosekli politinės propagandos kampanija ragino telktis išsaugoti demokratines vertybes pasaulyje.
1917 metų balandžio 6 dieną JAV oficialiai paskelbė karą Vokietijai ir jos sąjungininkėms, tvirtindama, kad būtina apginti demokratiją ir Vakarų civilizacijos vertybes, į kurias kėsinasi „naujieji barbarai“. Paradoksalu tai, kad dar prieš metus amerikiečiai išsirinko prezidentu Woodrową Wilsoną, kuris, skirtingai nei jo konkurentai, griežtai pasisakė prieš JAV dalyvavimą kare.
Taikos prezidentas keičia kursą
Demokratas Woodrowas Wilsonas JAV prezidentu pirmą kartą tapo 1912 metais. Oponentus respublikonus jis įveikė, žadėdamas visą dėmesį skirti šalies vidaus politikai ir subendusioms socialinėms reformoms. Kai 1914 m. Europoje įsiliepsnojo karas, W. Wilsonas vienareikšmiškai tai komentavo kaip vidines europiečių „peštynes“, į kurias nedera kištis. Prezidentas tvirtai laikėsi pozicijos, kad svarbiausia amerikiečiams išspręsti vidaus problemas ir nuosekliai laikytis neutralumo principo. Jam pritarė ir dauguma amerikiečių.
Karas Europoje netgi buvo ekonomiškai naudingas JAV, nes gerokai išaugo prekyba su europiečiais. Į karą įsitraukusioms Europos valstybėms prekybiniai laivai iš JAV buvo itin svarbi paspirtis ir galimybė visą pramonę orientuoti į karo reikmes. Tiesa, nors JAV laikėsi politinio neutraliteto, ekonominiu požiūriu, amerikiečių ekonominiai ryšiai su Antantės valstybėmis buvo dešimteriopai intensyvesni nei su Centro valstybių bloku. Nenuostabu, kad ypač Vokietijoje stiprėjo antiamerikietiškos nuotaikos ir įsitikinimas, jog JAV realiai nėra neutrali, bet remia priešininkus.
Pirmasis rimtas išbandymas JAV pasirinktai politinio neutralumo laikysenai buvo 1915 metų gegužės 7 dieną įvykusi tragedija, kai Vokietijos karinis povandeninis laivas paskandino Didžiosios Britanijos lainerį Lusitania. Žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių, iš kurių daugiau nei šimtas buvo amerikiečiai. Vokietija tokį žingsnį aiškino tuo, kad turėjo informacijos, jog laineryje vežami ginklai britams. Respublikonų partijos atstovai JAV piktinosi, kad toks vokiečių žingsnis – tai ne kas kita kaip karo paskelbimas JAV. Tačiau ir šįsyk W. Wilsonas tvirtai laikėsi savo pozicijos. Jis pasmerkė Vokieitjos veiksmus, tačiau pareiškė, jog amerikiečiai yra per daug išdidūs žmonės, kad pultų kerštauti ar kariauti. Pasak prezidento, Amerika jaučiasi per daug teisi šioje situacijoje, idant jai reikėtų savo teisumą įrodyti ginklu.
Viena iš priežasčių, kodėl W. Wilsonas visomis priemonėmis vengė JAV dalyvavimo kare Europoje, – jis nuogąstavo, kad tai gali sugriauti tas socialines reformas, kurias pavyko įdiegti per kadenciją. Netrukus jo laukė nauji rinkimai, kurie turėjo tapti labai rimtu išbandymu, nes jo oponento Theodore’o Roosewelto pozicijos vis stiprėjo.
1912 m. rinkimų kampanijos pagrindine tema buvo socialinės reformos, o 1916 m. daugiausia diskutuota apie tai, ar dera JAV dalyvauti kare, ar ne. Respublikonai laikėsi pozicijos, kad JAV neutraliteto politika yra baili ir demonstruoja Europos valstybėms silpnumą. Demokratų kandidatas W. Wilsonas laikėsi priešingos pozicijos: nevalia pasiduoti Vokieitjos provokacijoms. Visiškai pakanka to, kad JAV prekybiniai laivai būtų apginkluoti ir prireikus galėtų apsiginti nuo agresorių.
Rinkimus W. Wilsonas laimėjo tik trimis procentais. Daugiausia dėl to, kad žmonės patikėjo, jog jis yra tas žmogus, kuris gali padėti JAV išvengti dalyvavimo varginančiame kare. Iš karto po rinkimų naujasis prezidentas pradėjo aktyviai tarpininkauti derybose tarp Britanijos ir Vokietijos. W. Wilsonas ragino europiečius nuo karo veiksmų pereiti prie derybų.
Vilties, kad karas gali greitai baigtis, buvo. Taikos sudarymo šalininkų būta abiejose valstybėse. Kaizeris Vilhelmas netgi svarstė britų pasiūlymą, kad būtų atkurtos teritorinės ribos iki karo pradžios. Tačiau abiejų valstybių žiniasklaida reikalavo tęsti karo veiksmus ir kurstė karingas nuotaikas. Ypač Vokietijos dienraščiai radikaliai tvirtino, kad jokios derybos su priešais neįmanomos, reikia kautis iki galutinės pergalės. Tai buvo vienas pirmųjų, bet, deja, ne paskutinis kartas, kai valstybės vadovai turėjo pripažinti, jog negali priešintis žiniasklaidai.
Kaizeris Vilhelmas buvo įtikintas, kad Britaniją nebus sunku sutriuškinti, jei tik bus nutraukti ją maitinantys ekonominiai ryšiai su JAV. Vokietija paskelbė apie visišką prekybinių santykių tarp JAV ir Europos blokadą. JAV buvo pranešta, kad Vokietija toleruos tik vieno prekybinio laivo į Britaniją siuntimą per savaitę. Šis laivas turi plaukti į nurodytą uostą, o jo vėliava turi būti specialiai pažymėta, idant povandeniniai laivai nepaleistų į jį torpedų.
W. Wilsono administracija pasipiktinusi atmetė tokias sąlygas ir pareiškė, kad Vokietija neturi teisės blokuoti neutralios valstybės prekybinių laivų. Tačiau netrukus Vokietija įrodė, jog nusiteikusi ryžtingai, ir keli amerikiečių laivai buvo užpulti bei nuskandinti.
Matydami, kad santykiai tarp JAV ir Vokietijos jau paisekė virimo temperatūrą, britai dar įliejo alyvos į ugnį. Jie paviešino perimtą Vokietijos valstybės sekretoriaus telegramą Meksikos politinei valdžiai, kurioje raginama pulti JAV, žadama karinė pagalba ir tai, kad po sėkmingos karinės kampanijos Meksika galės prisijungti prieš kurį laiką JAV perimtas Arizonos, Naujosios Meksikos, Teksaso valstijas.
Kovo mėnesį JAV praktiškai visi karštai diskutavo, ar dera skelbti karą Vokietijai ir jos sąjungininkėms. Tradiciškai JAV stiprus pacifistinis sąjūdis aktyviai agitavo prieš karą, taip pat ir vietos socialdemokratai tvirtino, kad tai tebūtų turtingųjų tarpusavio santykių aiškinimasis, panaudojant kaip įrankį paprastus žmonės. Kita vertus, buvo akivaizdu, kad JAV nebėra tvirtos prieš karą nusiteikusių žmonių daugumos. Tuo labiau kad respublikonai vis garsiau kaltino W. Wilsono administraciją bailumu. Net ir dauguma prezidento patarėjų tvirtino, jog situacija pasikeitė, ir JAV nepavyks išlikti neutraliai.
Kai balandžio 2 dieną prezidentas atvyko į Kongresą sakyti kalbos, praktiškai niekas nebeabejojo, kad bus paskelbta apie politinio kurso pokytį.
Kryžiaus žygis už demokratiją
Prezidentas W. Wilsonas Kongrese pasakė ilgą ir emocingą kalbą. Jis siekė ne tik paskelbti apie savo sprendimą pradėti karą, tačiau taip pat paaiškinti, kodėl jis priimtas, tikėjosi pagrįsti ir tai, kad tai esą nėra radikalus posūkis, bet nuosekli buvusios politikos tąsa.
W.Wilsonas pabrėžė, kad JAV yra demokratinė valstybė, kuri labai vertina demokratijos ir teisės viršenybės principus. Tai taiki valstybė, kuri siekia visus nesutarimus spręsti ne ginklu, bet teisėtomis derybomis. Deja, pastaraisiais metais visi galėjo įsitikinti, jog Vakarų civilizacijai iškilo pavojus, nes paminamos esminės jos vertybės. Pasak JAV prezidento, jis iki paskutinės akimirkos tikėjo, kad civilizuotas pradas nugalės Vokietijoje, ir ši valstybė paisys amžiais galiojančių tarptautinės teisės normų. Deja, Vokietija elgiasi kaip barbarai ir pamynė teisės principus, ėmėsi prievartos prieš neutralios valstybės taikius laivus.
W. Wilsonas patikino susirinkusiuosius, kad, jei būtų kalbama tik apie materialinius nusotolius, kurių patiria JAV, galima būtų nereaguoti, nes turtas gali būti atstatytas. Tai, kas negali būti atstatyta, – žmonių gyvybės, kurias atėmė povandeninių laivų atakos. Prezidento teigimu, šios atakas buvo ne vien prieš Amerikos laivus, tai buvo iššūkis, mestas visai žmonijai.
Kalbai pasiekus kulminaciją, W. Wilsonas meistriškai pasiūlė atidėti į šalį emocijas ir jokiu būdu nesivadovauti keršto troškimu, nes JAV turi elgtis kaip civilizuota, demokratinė valstybė. Prezidento įsitikinimu, racionaliai vertinant situaciją, akivaizdu, kad JAV privalo įsitraukti į kovą už demokratinį pasaulį, už civilizacijos išsaugojimą. Svarbu, pasak W. Wilsono, kad JAV kariaus, ne siekdama kokio nors materialinio intereso, bet tik siekdama atkurti pasaulyje teisės viršenybę. Teisė, pasak prezidento, yra svarbiau net už taiką.
Po šios kalbos kongresmenai atsistoję plojo savo prezidentui. Jau po kelių dienų Atstovų rūmai akivaizdžia dauguma (375 prieš 50) paskelbė karą Vokietijai. Tam pritarė ir Senatas (81 prieš 6). Vienas žymiausių evangelikų pamokslininkų Billy Sunday, išklausęs prezidento kalbos, pareiškė, kad tai bus neabejotinai teisingas karas – „Kristaus karas”.
Jau gegužę buvo paskelbta visuotinė vyrų nuo 21 iki 30 metų mobilizacija. Priešingai nei nuogąstavo JAV valdžia, ji buvo sutikta entuziastingai. Dauguma jaunų vyrų noriai ėjo atlikti karinės pareigos.
Kita vertus, nieko nuostabaus ir tai, kad valstybėje, kur tiek metų buvo šlovinama neutraliteto politika ir keikiamas karas, išliko nemaža dalis žmonių, kuriems mintis apie karą nekėlė entuziazmo. Taip pat dera nepamiršti ir to, kad dalyvavimas kare visuomet brangiai kainuoja. W. Wilsono administracijai teko stabdyti dalį socialinių reformų, mažinti biudžeto išlaidas šalies viduje, tai galėjo didinti JAV piliečių nepasitenkinimą. Šias problemas buvo patikėta išspręsti Viešosios informacijos komitetui, kuris 28-iems mėnesiams tapo itin svarbiu JAV valdžios įrankiu, formuojant eilinių amerikiečių nuostatas. Komitetas veikė labai veiksmingai. Per trumpą laiką karo kritikų JAV praktiškai visiškai neliko. Tiksliau – ta santykinai nedidelė visuomenės dalis, kuri nepritarė karui, buvo nutildyta.
(Apie Viešosios informacijos komiteto veiklą, metodus kitoje publikacijoje.)
Ciklas „PROPAGANDOS ISTORIJA IR TECHNIKOS“ iš dalies remiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.
