Krikščionio filosofo Nikolajaus Berdiajevo tekstas, rašytas 1927 metais, jam gyvenant tremtyje, pasitraukus iš sovietinės Rusijos. Nors nuo teksto parašymo skiria daugiau nei 80 metų, jis aktualus, tarsi parašytas šiandien. Tiesa, neišsipildė filosofo prognozė, kad vargu ar žydams pavyks sukurti savo valstybę. Kita vertus, galima sutikti su jo tvirtinimu, kad ir tokios valstybės sukūrimas antisemitizmo nesusilpnino, o gal net jį sustiprino. Į antisemitizmo problemą N. Berdiajevas žvelgia visų pirma kaip krikščionis. Jo įsitikinimu, tai pirmiausia religinė problema.
Pasaulį užplūdo antisemitizmo banga, kuri užlieja vis naujas valstybes. Tačiau žydų klausimas nėra vien tik politinis, ekonominis, teisinis ar kultūrinis. Tai religinis klausimas, susijęs su žmonijos likimu. Tai ašis, aplink kurią sukasi istorija.
Racionaliai sunku paaiškinti žydų tautos išlikimą. Jei aiškintume, žvelgdami tik į istorijos faktus, žydų tauta jau seniai turėjo nustoti egzistavusi. Nė viena pasaulio tauta nebūtų išlaikiusi tiek išbandymų. Tai istorinė tauta, kuri įdiegė į žmogaus sąmonę pačią istoriškumo kategoriją. Istorija buvo negailestinga šiai tautai. Tai buvo persekiojimų ir elementarių teisių atėmimo istorija. Nepaisydama visų kančių, kurių reikėjo gyventi įtempus visas jėgas, norint išlikti, ši tauta išlaikė savo veidą ir unikalią tapatybę, kurią atpažįsta, kad ir kur žydai gyventų. Atpažįsta ir dažnai nekenčia bei keikia. Kiekviena kita tauta veikiausiai jau seniai būtų išsisklaidžiusi ir pranykusi tarp kitų. Tačiau Dievo plane, regis, ši tauta turi išlikti iki paskutiniųjų laikų.
Galima kalbėti apie žydišką pasipūtimą, kuris erzina. Tačiau psichologiškai jis paaiškinamas: ši tauta buvo kitų paniekinta, ir jis tai kompensuoja išskirtinumo ir didžios misijos supratimu. Žydų tautoje susijungia radikaliai priešingos savybės, čia aukšti jausmai susijungia su žemiausiais, socialinio teisingumo siekis susijungia su pasipelnymo troškimu. Tačiau apie kiekvieną tautą reikia spręsti pagal jos iškilius atstovus, o ne pagal niekšus, kurių visur pasitaiko. Taip pat ir apie žydų tautą turime spręsti pagal pranašus ir apaštalus, o ne pagal vertelgas. Kiekvienas laisvas turėti savas tautines simpatijas ir antipatijas. Tačiau neapykanta visai tautai yra nuodėmė. Tai Dievo įsakymo pažeminimas ir neapkentėjai turi sulaukti bausmės.
Mes gyvename žvėriško nacionalizmo, šiurkščios jėgos kulto, sugrįžimo į pagonybę epochoje. Žydų likimas paradoksalus: aistringas žemiškos karalystės ieškojimas dera kartu su savos valstybės neturėjimu, mesianistinė sąmonė ir nuolatiniai persekiojimai bei kitų tautų panieka, kryžiaus kaip gundymo atmetimas ir visos tautos kryžiavimas per visą istoriją. Ar gali būti kas nuostabesnio, kad tas, kuris atmetė kryžių, jį ir neša, o tie, kurie priėmė kryžių, taip dažnai kryžiuoja kitus.
Yra keli antisemitizmo tipai, kurie gali, aišku, susijungti ir palaikyti vienas kitą. Aš nesusitelksiu ties tuo buitiniu-emociniu antisemitizmu, kuris vaidina gana svarbų vaidmenį antisemitiniuose judėjimuose. Jis susijęs su šaipymusi iš žydų, komiškais jų atvaizdais, pasibjaurėjimu, bendraujant su žydais, kurie nepripažįstami lygiais kitų tautų atstovams. Tačiau tikrai antisemitizmo ideologija yra rasinis antisemitizmas, kuris yra labiausiai paplitusi neapykantos žydams forma. Rasizmas nežmoniškas, jis neigia žmogaus orumą, neigia žmogaus asmens vertę ir skatina mus į kitus žmones žvelgti kaip į priešus, kuriuos reikia sunaikinti. Rasizmas yra bjauriausias materializmo pavidalas, gerokai bjauresnis nei ekonominis materializmas. Tai radikalus determinizmas ir dvasios laisvės neigimas. Visos tautos yra sudėtingo tarpusavio maišymosi padarinys. Vienintelis rimtas rasizmas žmonijos istorijoje – tai neapykanta žydams. Kai žmonės jaučiasi nelaimingi ir savo asmeninius vargus sieja su istorijos negandomis, tai jie ieško atpirkimo ožio, ant kurio galima būtų suversti savo nelaimes. Tai nedaro garbės žmogaus prigimčiai, tačiau žmogus apsiramina ir jaučia malonumą, kai kaltininkas neva atrastas ir jį galima nekęsti bei jam keršyti.
Nėra nieko lengvesnio kaip įtikinti žmones, kad dėl visko kalti žydai. Yra kažkas vergiško neapykantoje žydams, kai jų bijoma, jie niekinami ir kartu jie vaizduojami nepaprastai galingi, o tie, kurie nekenčia, silpni ir nesugebantys atsispirti tariamam žydų spaudimui.
Antisemitizmo pamatas – menkystė ir nesugebėjimas kurti. Kai priekaištaujama, kad reliatyvumo teoriją suformulavęs A. Einsteinas, S. Freudas ar H. Bergsonas – žydai, tokiame priekaište skamba priekaištautojo menkystė. Yra tik vienintelis tikras būdas kovoti su tuo, kad žydai vaidina didelį vaidmenį moksle ir filosofijoje – patiems daryti didžiulių atradimų, būti didžiais mokslininkais ar filosofais.
Kovoti su žydų dominavimu kultūriniame gyvenime galima tik sava kūryba. Tai laisvės sritis. Laisvė – tai jėgų išbandymas. Ir menka galvoti, kad laisvė visada palankesnė žydams ir nepalanki nežydams.
Pasirodo, kad žydai padarė visus mokslinius atradimus, visi didžiausi filosofai buvo žydai, kapitalistinė sistema buvo sukurta žydų, taip pat jie sukūrė socialistinį judėjimą, kuris kovojo už teisingumą ir darbininkų padėties gerinimą, jie valdo laikraščius ir daro įtaką viešajai nuomonei ir t. t. Ir visa tai išsakoma kaip kaltinimas.
Pažvelkime į teiginį, kad žydai sukūrė tiek kapitalizmą, tiek socializmą. Pirmiausia, jei tai suvoksime kaip priekaištus, tai jų negali išsakyti tas pats asmuo. Kapitalizmo šalininkams kapitalizmo suklestėjimas yra žydų nuopelnas, socializmo šalininkams socializmo sukūrimas – taip pat.
Nekelia abejonių, kad žydai tikrai vaidino nemažą vaidmenį socialiniuose, ekonominiuose, politiniuose procesuose, žydų tautybės asmenys sukaupė didelį kapitalą. Prie to prisidėjo istorijos bėgyje užgrūdintos savybės. Viduramžiais žydai prekiavo, ir tai buvo vienintelė veiklą, kuri jiems buvo leidžiama. Žydų tauta sukūrė prekybininko ir bankininko tipus, tačiau taip pat ir idealisto, aistringai besirūpinančio pagalba vargšams, tipą.
Paradoksalu, kad K. Marxas, žydas ir socialistas, buvo antisemitas. Straipsnyje apie žydų klausimą jis žydus pavadino pasaulinio kapitalizmo ramsčiu. Revoliucinis Marxo antisemitizmas, beje, paneigia legendą apie pasaulinį žydų sąmokslą. Marxas ir Rotschildas – nesutaikomų pažiūrų žydai – negalėtų dalyvauti viename sąmoksle.
Tai žydų nuopelnas, kad jie dalyvavo kovoje už teisingesnę visuomenės santvarką. Tačiau visi kaltinimai žydams galiausiai atsiremia į teiginį, kad jie trokšta pasaulinės galios ir valdžios.
Rimčiausias antisemitizmo tipas – religinis. Jis vertas išskirtinio dėmesio. Žydams labai sunku buvo priimti Dievo sūnų, tai daug lengviau buvo pagonims. Krikščionys grindžia savo tikėjimą faktu, kad istorijoje atsirado žmogus, kuris pavadino save Dievu ir Dievo sūnumi. Judėjo sąmonei tai buvo visiška šventvagystė. Žmogus negali būti Dievu. Jis gali būti pranašu, net Mesiju, tačiau ne Dievu. Pagonys turėjo daug pusdievių, ir pasakojimas apie Dievo sūnų jiems nebuvo toks iššūkis. O žydams tai buvo siaubas.
Niekas negali pamatyti Dievo veido ir likti gyvas. O čia staiga kalba, kad Dievas turi žmogišką veidą. Nukryžiuotas Dievas yra didžiausias gundymas judėjams. Dievas gali būti tik visagalis. Per visą krikščionybės istoriją pasigirsta kaltinimų, kad žydai nukryžiavo Jėzų. Esą tai užtraukė prakeiksmą visai tautai. Tačiau būtent žydai pirmieji ir pripažino Jėzų. Apaštalai buvo žydai. Pirmoji krikščionių bendruomenė buvo žydiška. Kodėl už tai žydai nėra šlovinami? Tik nuolat primenama, kad žydų tauta rėkė: „Ant kryžiaus jį.“
Žydai nepriėmė antgamtinės krikščionybės tiesos, tačiau buvo tiesos apie socialinį žmogaus gyvenimą skelbėjai. Socialinio teisingumo idėja yra žydų tautos dovana žmonijai. Indijoje buvo sukurta kastų sistema, kurią sankcionavo religinė sąmonė. Graikijoje iškiliausi filosofai nepasmerkė vergovės. Senojo Testamento pranašai buvo pirmieji, kurie reikalavo socialinio teisingumo žmonių santykiuose, jie gynė engiamuosius ir neturtinguosius.
Biblija pasakoja, jog periodiškai vykdavo turto perskirstymas, kad jis nebūtų sukauptas vienose rankose ir nebūtų radikalaus skirtumo tarp turtingųjų ir vargšų. Žydai aktyviai dalyvavo pasauliniame socialistiniame judėjime prieš kapitalo valdžią. Žydų tauta susijusi tiek su pinigų svarbos, tiek su socialinio teisingumo idėjomis.
Ar žemiškosios istorijos metu galima išspręsti žydų klausimą? Tai tragiškas klausimas. Jis negali būti atsakytas, pasiūlius asimiliacijos kelią. Mes gyvename visai ne humaniškais laikais, ir šių laikų įvykiai suteikia mažai pagrindo vilčiai, kad žydų tauta paprasčiausiai įsilies į kitas tautas ir taikiai su jomis sugyvens. Beje, tai reikštų žydų išnykimą.
Nedaug vilties ir dėl to, kad žydų klausimas bus išspręstas, sukūrus savarankišką žydų valstybę, t.y. sionizmo keliu. Net ir gyvendami savo istorinėse teritorijose, žydai susiduria su persekiojimais. Kita vertus, sionistinis sprendimas kertasi su mesianistine žydų tautos sąmone. Žydų tauta išlieka tauta klajokle. Galima sakyti, kad šios tautos likimas tiesiogiai susijęs su pasaulio pabaigos perspektyva.
Pasaulyje visada buvo ir yra dvi rasės, ir šis suskirstymas yra labai svarbus. Yra tų, kurie kryžiuoja, ir tų, kuriuos kryžiuoja, yra smurtautojų ir aukų, nekentėjų ir tų, kurių nekenčia, kankintojų ir kenčiančiųjų, persekiotojų ir persekiojamųjų.
Kai gyvenau Sovietų Rusijoje, komunistinės revoliucijos įkarštyje žydas – namo šeimininkas, mane sutikęs kartodavo: „Kokia neteisybė – jums neteks atsakyti, kad Leninas rusas, o mums teks visa kaltė, kad Trockis – žydas.“
Vertė Andrius Navickas
