Didelė tikimybė, kad esate girdėję frazę: „Penkiolikos minučių šlovė“ ir esate matę neoninėmis spalvomis papuoštą „Campbello“ sriubų skardinių koliažą ar spalvingų Marilyn Monroe portretų, net jei nežinote, kas viso to autorius.

Tai – Andy Warholas, jo veikla siejasi su XX a. pabaigos populiariuoju menu – pop art. Bet jo menas gali būti suvokiamas daug giliau ir net vadinamas ikoniniu ir reikšmingu meno pasauliui. Kodėl? Nes Andy Warholas buvo karštai praktikuojantis katalikybę asmuo. Menininkai sako, kad geriausias būdas suvokti tikrąją jo kūrinių esmę yra pažvelgti į juos per tikėjimo ir ikonografijos prizmę.

Vis dėlto jie taip pat teigia, jog tiek meno atstovai, tiek katalikai yra linkę supaprastinti ar ignoruoti tam tikrus Warholo kūrybos aspektus, nes tai žmogus, kurio neįmanoma įsprausti į tam tikras ribas ar taikyti jam epitetus.

„Warholas yra labai komplikuota asmenybė, kad ir kaip vertintume jo kūrybą, tai bus nepakankama, jei nežiūrėsime ir iš kito žiūros taško“, – sakė dailės istorikas dr.Jamesas Romaine.

Romaine yra Tarptautinės mokslininkų, nagrinėjančių krikščionybę dailės istorijoje, organizacijos prezidentas. Jis taip pat teigė, jog paplitęs Warlholo darbų aiškinimas yra toks, kad autorius kritikuoja vartotojiškumą, o ypatingų sąsajų su religija neįžvelgiama.

„Populiariausias  Warlholo kūrinių interpretavimas siejamas su populiariąja kultūra, ir aš manau, kad jis taip pat teisingas. Bet tai nereiškia, kad jo kūryba negali būti šventesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, aš pats matau, kaip jo kūriniai susiję vieni su kitais“, –CNA teigė Romaine.

Taigi, kas toks buvo Andy Warholas? Ar mums reiktų sakyti – Andrew Warhola?

Reikia trokšti ne gyventi amžinai, bet sukurti kažką tokio, kas gyvens.

VARGANA PRADŽIA

Menininkas, kuris žinomas kaip Andy Warholas, gimė vardu Andrew Warhola 1928 metais, rugpjūčio 6 dieną, Pitsburge, Pensilvanijoje. Jo tėvai, Andrejus ir Julia Warhola, iš dabartinės Slovakijos imigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, dar prieš gimstant Andrew..

Jie užaugino tris sūnus katalikiško mokymo aplinkoje (naudojo Bizantiškąją liturgiją).

Andrew vaikystėje dažnai sirgdavo ir buvo prikaustytas prie lovos, todėl daug piešė ir kolekcionavo įvairias fotografijas, paveikslėlius. Kai jam buvo vos 13, jo tėvas žuvo per nelaimingą atsitikimą. Baigęs vidurinę mokyklą,Warholas studijavo komercinį meną Karnegio technologijos institute (Carnegie Institute of Technology), kuris vėliau buvo pervadintas Karnegio Melono universitetu (Carnegie Mellon University). 1949 metais Andrew baigė universitetą ir išsikraustė į Niujorką, kur dirbo iliustravimo ir reklamos srityje viename leidinyje, pradėjo pasirašinėti ne savo pavarde Warhola, bet trumpiniu „Warhol“. Jo motina prisijungė prie jo gyvenimo Niujorke 1952-aisiais, kur dvidešimt metų gyveno su savo sūnumi, kol pabaigė savo gyvenimo dienas.

6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais Warholas sulaukė nemažai dėmesio dėl savo piešimo stilistikos, vėlesnės fotografijos, filmų, instaliacijų ir daugiaformačių parodų. 7-ajame dešimtmetyje Warholas netgi buvo pašautas šalia savo dirbtuvių. Po sužeidimo Andriew toliau tęsė savo veiklą ir kūrė nuostabius viršelius, televizijos programas, tęsinius esamiems paveikslams. Atėjo jo šlovės valanda.

Jis netikėtai mirė 1987 metais, vasario 22 dieną, per įprastinę operaciją.

Praėjo jau beveik trys dešimtmečiai nuo menininko mirties. Jo menas padarė didelę įtaką visuomenei tiek savo populiariais kūriniais, tiek tematika, su kuria grūmėsi ir kurią tyrinėjo.

„Warholas yra pripažintas kritikų ir meno istorikų dėl savo sugebėjimo išreikšti tokias sudėtingas modernios visuomenės problemas ir vyraujančias tendencijas: garsenybes, politiką, mirtį, religiją, aistrą, kapitalizmą“, – sakė Jessica Beck, Andy Warholo muziejaus Pitsburge vadovė.

„Nuo savo karjeros pradžios Andy Warholas puikiai suprato, kokią didelę galią gali turėti vaizdai. Ir jis sugebėjo tam tikras temas išreikšti itin patraukliai ir suprantamai dabartinei visuomenei. Bet vos maža dalelė jo religinių kūrinių yra ištyrinėta nuosekliai ir pakankamai“, – CNA Teigė Jessica Beck.

warhol

TVIRTAS TIKĖJIMAS

Warholo tikėjimas buvo svarbi jo šeimyninio gyvenimo dalis, ir jis jį praktikavo kasdien. Pats nelabai mėgo apie tai kalbėti, bet viešai teigė esantis toli gražu ne ateistas. Jo sūnėnas Donaldas pasakojo, kad Andy buvo augintas katalikiškoje aplinkoje ir vaikščiojo į bažnyčią užaugęs. Andy lankydavo kunigą Niujorke, kuris gedėjo jam mirus ir sakė pasiilgsiąs kasdienių jų pokalbių. Warholo muziejuje yra ir religinių objektų, kaip kad šventoji širdis.

Warholo šeimai katalikiškas tikėjimas buvo daugiau nei kasdienis praktikavimas, tai buvo integrali jų kasdienio gyvenimo dalis ir stiprybės šaltinis.

„Kai kalbėdavomės telefonu, jei tai būdavo sekmadienis, jis visada teiraudavosi, ar eisiu į bažnyčią. Jis buvo tikrai religingas. Jo augimui religija padarė daug įtakos, kaip ir maniškiam. Žinau, kad jis prašydavo Dievo stiprybės“, – sakė Donaldas.

Andy sūnėnas Donaldas spėjo pažinti savo dėdę ir darbinėje aplinkoje, nes padėjo jam instaliuoti tam tikrą kompiuterinę sistemą, porai mėnesių likus iki Andy mirties. Donaldas jį apibūdino kaip ramų, bet sunkiai dirbantį.

Donaldas puikiai atmena, kai kažkas jam pasiūlė padaryti prabangias vizitines korteles, o dėdė Andy Warholas jam pasakė, kad jokios kortelės nepadės rasti darbo bei pažadėjo parašyti rekomendacinį savo giminaičiui ir padėti rasti darbą. Donaldas juokiasi, kad, praėjus dar daug metų po šio incidento, jis vis dar neturi vizitinių kortelių ir visada sugalvoja kažką kitokio ir jų nesigamina.

Dirbantieji su Warholu taip pat pastebėjo jo gilų tikėjimą, kaip kad Bobas Colacello, ir teigė, jog Warholo tikėjimas buvo tikrai ne vaidyba. Menininko dienoraščiai liudija jo religinius įsitikinimus, jo savanorystę pilstant sriubą benamiams ir jo susitikimą su Jonu Pauliumi II 1980-aisiais, visą jaudulį, kai reikėjo popiežiui paspausti ranką.

andy-warhol-wallpaper-21

MENAS KAIP IKONOGRAFIJA

Tikėjimas buvo svarbi menininko gyvenimo dalis, bet iškilo ir kaip svarbi tema, kirbinantį jo širdį. Jis dirbo prie poros garsių religinės tematikos kūrinių, kaip kad Rafaelio „Mergelės Marijos” ir Da Vinci „Paskutinės vakarienės“ naujamadiškų perteikimų. Pastarojoje kamufliažo versijoje Andy siekė sugrąžinti Kristui aureolę, kuri buvo panaikinta iš Da Vinci humanistinio paveikslo.

Kai kurie dailėtyrininkai teigia, jog religinė tematika palietė ir nereliginius Warholo darbus.

„Jei man reikėtų apibūdinti Andy Warholo darbus pora sakinių, aš sakyčiau, kad jie nusako pasaulį ne tokį, koks jis yra, o tokį, koks jis būtų palytėtas malonės“, – teigė Romaine.

Romaine išryškino tai, jog Rytų katalikiškos bažnyčios yra labiau linkusios akcentuoti religinių ikonų, jose pavaizduotų šventųjų atvaizdų svarbą.

„Šventas paveikslas nebūtinai atveda Mergelę Mariją į bažnyčią, bet sustiprina josios buvimą ten.“

Andy Warholas buvo augintas pagal bizantiškosios katalikybės doktriną, todėl šventųjų atvaizdai ir ikonos jam atrodė itin reikšmingos.

„Aš matau visus jo darbus šiek tiek šventus. Pavyzdžiui, „Campbell“ sriubos skardinių koliažas. Tai gali atrodyti tarsi greitas maistas, kurį greit panaudosime ir išmesime. Bet Warholas skardines patalpina į nesibaigiančią karalystę, išimdamas juos iš jiems būdingo laiko ir vietos konteksto, paverčia juos nejučia tarsi ikonomis.“

Sriubos skardinė taip pat turėjo ryšį ir su Andy Warholo gyvenimu. Jis ją valgydavo kiekvieną dieną. Ir virš jo virtuvinio stalo kabojo šventųjų ikonos.

Garsusis spalvotų Marilyn Monroe portretų koliažas buvo padarytas netrukus po jos mirties, kuri ją ištiko dėl audringo gyvenimo. Andy jos nevaizdavo kaip tragiškos figūros, bet šventė jos palikimą ir savo darbu atspindėjo jos grožį.

Warholas yra sukūręs koliažą ir su aktore Elizabeth Taylor, kuri tuo metu buvo įsipainiojusi į sudėtingų skandalų sūkurį.
Andy pasirinkdavo moteris, kurios išgyvena kritinius momentus savo gyvenimuose ir pavaizduodavo jas kitokioje šviesoje, vaizduote jis išpirkdavo jų kaltes savo kūriniuose.

Jėzus po nukryžiavo atgimsta ne tik kaip paprastas žmogus, bet jis visas pakylėtas ir švytintis. Taip ir sriubos skardines ar garsias aktores, kamuojamas bėdų, menininkas pakylėja ir parodo visa jų turimą šviesą ir grožį. Andy Warholas visą pasaulį matė kaip sklidiną šviesos ir šventą.

Kai jis pasirinkdavo Mergelę Mariją, jo kūrinyje būdavo lengviau įžvelgti šias tendencijas, negu kai vaizdavo sriubos skardines. Bet menininko idėja išliko panaši ir susijusi su jo stipriu tikėjimu.

Donaldas Warhola sutiko su tokia jo dėdės darbų interpretacija: „Nors jis niekad apie tai su manimi nešnekėjo, man tai atrodo akivaizdu. Galbūt todėl, kad augome toje pačioje aplinkoje. Bizantiškoji katalikybė vis skelbia apie rojų žemėje, o tavo akys pripratusios prie spalvotų vitražų ir pavaizduotų šventųjų. Nepaisant kitų svarbių liturgijos dalių, ikonos atvaizduoja tarsi religijos įžymybes. Taigi Andy paėmė dabartinės visuomenės ikonas ir jas pavaizdavo sakralioje šviesoje, kaip kad tuos šventuosius.“

SUDĖTINGA ASMENYBĖ

Andy taip pat nagrinėjo tokias temas kaip populiarumas, šlovė, vartotojiškumas, seksualumas – tokios temos užvaldė visą likusį pasaulį praėjus porai dešimtmečių po menininko mirties.
Andy galima vadinti progresyviu, nes jis nuspėjo, kokios temos bus populiarios po kiek laiko.

Andy Warholas teigė, jog ateityje kiekvienas bus populiarus, ir kiekvieno šlovė truks apie penkiolika minučių. Jis nuspėjo, kad bus pradėti filmuoti gyvenantys žmonės, tai, ką mes dabar įvardijame kaip realybės šou. Tai, ką panašaus kūrė Warholas, tuo metu nebuvo populiaru, tai buvo vertinama kontroversiškai ir sunkiai suvokiama.

Savo kūriniuose jis lietė ir tokias temas kaip seksualumas, seksualinė orientacija. Jis tai darė gerokai ankščiau, nei visuomenė laisvai pradėjo apie tai kalbėti ir diskutuoti.

Pats Andy buvo homoseksualus. Jis laisvai kalbėjo apie savo jausmus ir fizinę trauką. Bet kartu akcentavo tyrumo ir skaistumo svarbą. Teigė, jog mes turime liesti ne rankomis, o savo širdimi. Ir kad turėtume įsimylėti užmerktomis akimis.

Savo seksualumą Andy labiau išreikšdavo per savo meną nei realiame gyvenime (tai liudija jo duoti interviu).

Andy kūrė tiek transvestitų, transeksualų portretus, kurie kabojo tam tikruose klubuose. Jis nuolat kvestionavo savo orientaciją, savo poreikius ir ieškojo savęs, tyrinėdamas įvairialypį kitoniškumą.

Menininkas nuolat ieškojo savo identiteto – tarsi egzistavo dvi atskiros asmenybės – Andrew Warhola ir Andy Warholas. Jam kartais būdavo sunku surasti tikrąjį savo veidą, todėl jis nuolat ieškojo.

Andy sūnėnas teigė, kad Andy Warholas buvo tarsi Andrew Warhola vaidmuo, kurio vaidmenį prisiėmęs, jis galėdavo leisti sau daryti dalykus ar būti tuo, kuo Andrew sau neleistų. Donaldas taip pat teigė, kad Andrew nesijautė visai gerai būdamas savimi, todėl jis vis tęsė savo identiteto paieškas. Andy Warholas buvo tarsi meno kūrinys, kurį sukūrė Andrew Warhola.

Jis save laikė meno kūriniu, o žmonėms leisdavo sukurti jo gyvenimui naratyvą. Menininkas buvo įsitikinęs, jog svarbiausia išlaikyti populiarumą yra dėmesys – nesvarbu, ar teigiamas, ar neigiamas.

MENAS KAIP SUSITAIKYMAS

Menininkas leido visuomenei apie jį kurti mitus ir mėgavosi dėmesiu, bet kūrinius jis kūrė iš savo sielos ir pirmiausia sau. Todėl jis sukūrė ir religinės tematikos darbų.

Kuo toliau, tuo labiau Andy nesirūpino, ką žmonės pagalvos apie jo meną, jis siuntė tokią žinutę, kokią norėjo išsiųsti.

Pradžioje reikėjo išlikti, prisitaikyti prie visuomenės norų ir padaryti kažką, kad tave prisimintų. Bet laikui bėgant Andy Warholas vis dažniau į tai nusispjaudavo ir kurdavo tai, ką kurti tiesiog troško.

Pasak Romaine, visi Andy darbai siekė malonės sudužusiam pasauliui.

Tai, kad jis mėgo klijuoti koliažus, parodyti apšviestus žymius žmones, rodo ir tai, jog jis norėjo sulipdyti savo paties gyvenimą. Menas jam atnešė tam tikrą susitaikymą su tuo, kas jis pats yra.

Konfliktai, kurie negali būti išspręsti realiame gyvenime, gali būti išspręsti meno pasaulyje.

Pagal http://www.catholicnewsagency.com/ parengė Dominyka Navickaitė. 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *