Vienas iškiliausių XX amžiaus krikščionių mąstytojų metropolitas Antonijus svarsto daug skausmo keliančią sudėtingą temą – vaiko ligą, kančią ir mirtį. Ortodoksų teologas teigia, jog dažnai dvasinė tėvų kančia, regint mylimo vaiko skausmą, atrodo, viršija žmogiškas jėgas. Regint vaiko kančią, labai trikdo ir klausimas: kodėl Dievas tai leidžia? Negi tai gali turėti kokią nors prasmę?
Vaiko ar suaugusiojo kančios akivaizdoje visada dera prisiminti ir kenčiančio žmogaus artimuosius. Kenčiantys vaikai turi tėvus, kenčiantis suaugęs žmogus dažniausiai turi šeimą, sutuoktinį. Galima net teigti, kad ne visada sunkiausia tam, kas neša kančios kryžių. Tas, kuris kankinasi fiziškai ar dvasiškai, dažniausiai visas susitelkęs į savo išgyvenimus, nerimą ar skausmą, o artimieji, ypač jei suvokia savo bejėgiškumą kuo nors padėti, pereina kankinančių jausmų kelią.
Daugiausia svarstysiu apie vaiko kančią, nors dauguma mano samprotavimų lygiai taip pat tinka ir kenčiančio ar net mirštančio suaugusio žmogaus artimiesiems.
Viena iš priežasčių, kodėl jaučiamės tokie bejėgiai kančios akivaizdoje, nes neturime aiškaus atsakymo į kančios iššūkį. Mes atsiduriame situacijoje, kai patys nežinome, ką galvoti apie tai, kas vyksta, kaip tai priimti. Mūsų laikais įprasta sakyti, kad kančia yra visada blogis, kurio reikia vengti, kurį reikia tirpdyti ir gelbėtis nuo jo tiek radikaliai, kiek sugebame. Tai skatina bailumą: žmonės pradeda bijoti kančios, ir ta baimė dažnai labiau gniuždo nei pati kančia.
Buvau gydytojas apie penkiolika metų, taigi per tą laiką sukaupiau nemažai patirties, turėjau reikalų su daug kenčiančiais žmonėmis. Paprastai žmogui įtaigaujama: gyvenimas turi būti sklandus ir patogus, viskas turi būti tik gerai, o kiekviena kančia – blogis. Todėl, susidūrę su kančia, dauguma žmonių ją priima kaip neteisingą likimo pokštą, ko iš tiesų neturėtų būti. Dievas pradedamas įsivaizduoti kaip tas, kuris nori pakankinti žmogų. Dievas juk leidžia kančią. Kančia suvokiama kaip absoliutus blogis, kuriam Dievas leidžia įvykti. Tokio požiūrio padarinys – žmonės praranda drąsą pažvelgti išbandymams „į akis“ ir praranda galimybę gauti tą Dievo pagalbą, kurią galėtų gauti, jei nelaikytų, kad Jis yra didžiausias to, kas vyksta, kaltininkas.
Dažnai tenka kalbėtis su žmonėmis, kurie skundžiasi dėl savo gyvenimo. Daugumoje atvejų savo neigiamą reakciją į tai, kas vyksta, jie aiškina taip: „Štai Dievas leido įvykti tam ir tam, būčiau tiesiog šventas, tačiau Dievas pavertė mano gyvenimą nepakenčiamu.“ Paprastai, prieš melsdamasis užtarimo maldą, sakau: „Pirmiausia, prieš gaudami Dievo atleidimą, turite atsakyti: ar esate pasiruošę atleisti Jam už tą blogį, kurį, jūsų įsitikinimu, Jis jums padarė?“
Tikrai nesakau, kad kančia ir mirtis yra geri dalykai savaime. Tačiau jie niekada nėra vienareikšmiai Dievo žiaurumo aktai: gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, nei dažnai jį vaizduojame. Mūsų gyvenime Dievas atlieka labai svarbų vaidmenį, įsisąmoniname mes tai, ar ne. Taip pat daug dalykų priklauso nuo mūsų pačių valios, sprendimų. Taip pat veikia ir tamsos jėgos. Mes nesusimąstome, jog būtent mums tenka ypač svarbus vaidmuo, nes savo apsisprendimais galime atverti tikrovę Dievo valiai, bet galime leisti veikti ir tamsos jėgoms. Todėl, kai susiduriame su kančia ar kokiu nors blogiu, nepakanka atsisukti į Dievą su nevilties ar kaltinimų kupina širdimi, mes turime įsisąmoninti, kad situacija yra sąlygojama tiek žmogaus valios, tiek kitų veiksnių. Taip pat už konkrečius kentėjimus egzistuoja kolektyvinė atsakomybė, kurią turime priimti ir kartu pakelti.
Kai kenčia suaugusieji, mums paprastai lengviau įžvelgti kančios naudą, nei tada, kai kenčia vaikai. Sunkumai grūdina charakterį. Tik kančia mus gali išmokyti kantrybės, drąsos. Kito žmogaus kančios akivaizdoje mes galime pasiekti tas tikėjimo ar pasiaukojimo gelmes, kurių nepasiektume kitaip.
Išmokti priimti Dievo valią neįmanoma be iššūkio. Prisiminkime Nukryžiavimą: Dievo motina stovėjo prie Kryžiaus ir nepasakė nė žodžio, idant apgintų mirštantį sūnų. Ji nekaltino tų, kurie Jį nukryžiavo, ji nevaikė tų, kurie susirinko pasmalsauti. Ji neištarė nė žodžio, bet tyloje priėmė savo sūnaus mirtį su tuo tobulu tikėjimu ir didžiuliu nuolankumu, su kuriuo ji priėmė Jo įsikūnijimą. Marija turėtų būti svarbus pavyzdys kiekvienam iš mūsų, kuris susiduria su artimo žmogaus kančia. Evangelistų pasakojimuose labai aišku, jog Marija sugeba leisti savo sūnui eiti savo keliu, nepaisydama to, kad žmogumi tapusio Dievo kelias tragiškas. Mums būtinai reikia prisiminti Mariją ir jos pavyzdį, kai kas nors iš mums labai brangių žmonių patiria skausmą, žengia kančios keliu.
Vaikų kančia mus trikdo ir gniuždo kur kas labiau nei suaugusiųjų, nes daug sunkiau išvysti kančios naudą. Ar kenčiantis vaikas gali išmokti ką nors tikrai vertingo: kantrybės, nuolankumo, stiprybės, ištvermės, pasitikėjimo ar nuolankumo?
Man į širdį krito pasakojimas apie XIX amžiaus prancūzų šventąjį, kuris paklausė devynerių metų vaiką, kaip šis pakelia kankinančią ligą, nuo kurios, beje, šis vaikas ir mirė. Devynmetis atsakė: „Tėve, išmokau nejausti šiandien vakar dienos kančios ir negalvoti apie tai, kaip bus rytoj.“
Tai nuostabus gebėjimas, nes kančia – ar ji būtų dorovinė, dvasiniai išgyvenimai, ar fizinis skausmas – paprastai tampa nepakeliama, kai kiekvieną akimirką mes išgyvename taip pat ir visą praeities skausmą, baimindamiesi, kad taip bus ir ateityje, kančia niekad nesibaigs. Mes nesugebame pakelti kančios, nes ant savo pečių nešiojamės praeitį ir ateities baimę.
Galima sakyti, kad devynerių metų vaikas jau pakankamai didelis, o kaip su dar jaunesniais, kurie nesugeba samprotauti panašiu būdu? Gal kančia turi reikšmę jų amžinoms sieloms, o gal ji visiška beprasmybė ir negailestinga kankynė?
Esame įpratę manyti, kad dvasinis augimas vyksta racionaliu lygmeniu, ir mes jį visada daugiau ar mažiau įsisąmoniname. Galvojame, jog dvasinis gyvenimas – tai pakylėtos mintys ir gilūs jausmai. Tačiau dvasinis gyvenimas – tai Dvasios gyvenimas. Tai ta sritis, kuri nepriklauso nei kūnui, nei sielai.
Galiu pateikti palyginimą. Mes krikštijame vaiką. Ko tikimės, jei apskritai ko nors tikimės? Kodėl manome, kad tai prasminga?
Mes, krikščionys, tikime, kad – sąmoningai ar ne – gyvoji vaiko dvasia sugeba stoti Gyvojo Dievo akivaizdon. Šiuo atveju kalbame ne apie psichologinį suvokimą, intelektualinį ar emocinį atliepą. Gyva siela susitinka su Gyvuoju Dievu: Bažnyčios sakramentai (slėpiniai) skirti būtent gyvai sielai, kurios santykis su Dievu nepriklauso nei nuo intelekto, nei nuo sąmonės.
Jei su tuo sutinkate, tai tą patį galima sakyti ir apie patiriamą kančią, net jei ji nėra intelektualiniu lygmeniu apmąstoma. Tą patį galima pasakyti ne tik apie vaikus, bet ir apie tuos ligonius, kurie tarsi neturi jokio ryšio su tikrove, užsisklendę savyje. Jei jie pasveiksta, tampa visiškai kitokie, nei mes juos pažinojome prieš sunkią ligą. Jie subręsta ir gerokai dvasiškai išauga, nes net tame, ką mes vadiname beprotybe, nesąmoninga būsena, Dvasios gyvenimas tęsiasi.
Dievas turi tiesioginį santykį su žmogumi. Jis sutinka mus sielos lygmeniu, kuris savo esme yra tylos lygmuo, nes jo neįmanoma išreikšti žodžiais. Tai nėra skurdi, bet nepaprastai turtinga tyla, kurią mes sugebame perteikti nebent simboliškai.
Kai sunkiai serga vaikas, kuris negali nei mums, nei sau išreikšti to, ką išgyvena, kai jis dar negali mokytis to, kam reikia aktyvios valios, brandaus intelekto, stipraus tikėjimo, tai nereiškia, kad tai, kas vyksta jo kūne, niekur neveda, kad liga netaps pozityviu įvykiu. Tai labai svarbu suprasti vaiko tėvams, ypač kai su vaiku tarsi nėra kontakto dėl protinio vystymosi sutrikimo.
Bendravimas žodžiais yra ribotas. Tikrasis žmonių susitikimas ir bendrystė plėtojasi anapus žodžių, ten, kur yra Dievas.
Ortodoksų Bažnyčia akcentuoja, kad nėščia moteris ypač daug dėmesio turi skirti išpažinčiai, šv. Komunijai, nes ją su vaiku sieja ypatingas ryšys, ir viskas, kas vyksta jai, vyksta ir vaikui. Kai vaikas gimsta, tėvams derėtų melstis prie jo.
Mes Bažnyčioje kryžiaus ženklu pasitinkame kūdikį, suteikiame jam sakramentą, nes Gyvasis Dievas susitinka savo kūrinį toje gelmėje, kuri toli anapus žmogiškosios komunikacijos. Kai vaikas sunkiai serga ir tarsi nutolsta nuo mūsų į nesąmoningą būklę, visada lieka galimybė melstis prie to vaiko, susitikti su juo tuo lygmeniu, į kurį mus gali palydėti tik Dievas.
Jei sergančio vaiko aplinkiniai labiau tai įsisąmonintų, užuot laužęsi pro nepramušamą sieną, jie galėtų pasinerti į gelmes, kur sutinkame Dievą, ir užčiuopti tą ryšį su vaiku, kurio taip trokšta, kuris yra ryšio amžinybėje atšvaitas.
Tą patį galiu pasakyti ir apie mirtį. Dievas nėra mirusiųjų Dievas. Jis yra gyvųjų Dievas: jei mes gyvename Dieve, gyvename vienas kito artumoje. Dažnai, kai miršta vaikas (tiesa, tai tinka ir suaugusio žmogaus mirčiai), ypač išgyvena tėvai. Tai galima suprasti – mirė vaikas, ir nebėra fizinio kontakto su jo. Be to, kai miršta kūdikis, aplinkiniai keistu būdu pradeda įsivaizduoti, kad jis visą laiką ir liks kūdikis, liks anapus sąmoningo ryšio, nes žemėje jis neišvystė to intelekto, kuris yra komunikacijos sąlyga, ir tų emocijų, kurios mus jungia.
Tačiau kiekvienas žmogus – tai taip pat ir gyva siela, kuri gyvena Gyvajame Dieve ir Jo galybėje, jei mes tik galėtume pasiekti savo sielos gelmes, atrastume užtikrintumą, kad niekas negali mūsų atskirti. Kai ateis laikų pilnatvė, mes susitiksime ne mūsų psichologinio turto lygmeniu, mes susitiksime tiesiogiai, kaip Dievo paveikslai, ir tą turime suvokti jau čia, gyvendami žemėje.
Mūsų santykiai su tais, kurie pasitraukė iš šio gyvenimo, nėra vien praeityje ar ateityje, jie yra ir dabartyje, kurioje yra galimybė atsiverti amžinybei, t. y. Dievui. Mūsų ryšys su tais, kurie baigė žemišką kelionę, yra amžinybės, o ne laikinumo ryšys. Taip, nėra fizinio kontakto, tačiau tikrasis mūsų ryšys toli gražu pranoksta vien fizinį kontaktą. Juk ir tada, kai bendraujame su artimu žmogumi, mūsų bendrystė toli pranoksta vien apsikeitimą žodžiais. Mūsų santykis gilus tiek, kiek mes susitinkame tyloje, gelmėje, siela su siela. Tam tikra prasme tikras bendravimas prasideda ten, kur įprasta komunikacija nuščiūva. Jis yra anapus žodžių.
Kai kenčia vaikas, mes tikėjimo aktu turime priimti jo galimybę augti artumoje su Dievu, nes jis gyva siela: mes turime būti įsitikinę, kad tai, kas su juo vyksta, turi prasmę. Kai vaikai miršta, privalome prisiminti, kad Dievas yra gyvųjų Dievas.
Aš tikrai nenuvertinu fizinio kontakto. Juk praktiškai visos religinės apeigos susijusios su fiziniu kontaktu: rankų uždėjimu, palaiminimu. Kūniškumas yra labai svarbu, juk mūsų ryšys per Eucharistiją su Kristumi vyksta per Jo kūną ir kraują.
Taip pat ir žmonių santykiuose prisilietimas labai svarbus. Kiek atjautos, švelnumo galima perduoti prisilietimu. Dažnai prisilietimas daug svarbesnis nei daugybė žodžių. Ypač kai kalbame apie sergantį vaiką – tiksliau, apie bet kurį žmogų, nes, kai nutinka sunki liga, kiekvienas tampa vaiku. Ten, kur bejėgiai žodžiai, kur tarsi užkirsti keliai bendrauti, yra slėpiningas kelias, kuriuo perduodame tai, kas neperduodama vien žodžiais. Meilę, švelnumą, atjautą – visa tai galime perteikti gestu ir prisilietimu.
Taigi, kai esame šalia sunkiai sergančio vaiko, mums derėtų ne panirti į gėlą ir leisti jai mus ir kitus parblokšti, bet tikėjimu įaugti į slėpinį, priimti tai, jog dalyvaujame vyksme, kuriame žmogaus jėgos prieina savas ribas ir skleidžiasi tik Dievo Galia, į kurią įaugame kiekvienas kaip į Tėvo glėbį. Dėl to, kad tai būtų įmanoma, Jėzus Kristus gimė laikinajame pasaulyje, kentėjo ir priėmė savo mirtį, idant mums atvertų Amžinybės duris.
Parengė Andrius Navickas
