Prieš kurį laiką vienas dvasininkas man pasakė, kad šventimai kunigui suteikia galią prižiūrėti tikinčiųjų kaimenę. Tegalėjau jam atsakyti: „Deja, nieko tu nesupratai.“
Išaugau Rytuose, kur mano tėtis buvo konsulas Persijoje. Prisimenu didžiules dykynes, kuriose piemenys ganė avis. Aplinkui tykojo laukiniai žvėrys ir kiti pavojai. Piemuo buvo toks pat pažeidžiamas, kaip ir jo banda. Vienintelis skirtumas: jis pasiruošęs už kiekvieną avį gyvybę atiduoti.
Mano įsitikinimu, būtent tai yra ganytojo veiklos esmė. Taip, mokyti, ugdyti taip pat reikia, tačiau svarbiausia, kad žmonės žinotų, jog gyveni jiems, Tikras ganytojas yra tarnas, o ne diktatorius.
Man labai pasisekė, nes, kai tapau Bažnyčios nariu, sutikau būtent tokių ganytojų. Jie gyveno dėl kitų, skurdžiai, pusbadžiu. Man visam gyvenimui įstrigo nutikimas Paryžiuje. Užėjau į vienuolyną ir pamačiau vyresnįjį Benjaminą, gulintį koridoriuje ant grindų, pasitiesusį nudriskusios drobės gabalą. Paklausiau: „Tėve, ką čia darote?“ Jis tik gūžtelėjo pečiais: „Taip nutiko, kad mano celėje man nėra vietos.“
Nustėrau: „Kaip taip gali būti?“
Jis paaiškino: „Mano lovoje miega atklydęs elgeta, dar patiesiau čiužinį kitam atklydusiam varguoliui. Taip pat ant grindų padariau gultus dviem benamiams. Mano celė nedidelė, tai man nebeliko vietos.“
Man tėvas Benjaminas iki šiol išliko tikro ganytojo pavyzdys.
Parengė Andrius Navickas
