Umberto Eco (1932–2016) – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas. Pasaulinę šlovę rašytojui pelnė jo romanai „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“, tačiau jo mokslinė bei publicistinė veikla ne ką mažiau intriguoja giliomis įžvalgomis bei skaidriomis mintimis.
Skaitytojams siūlome ištrauką iš paskutinės U. Eco knygos „Pape Satàn aleppe“ (išleido leidykla „Tyto alba“, 2017). Tai straipsnių rinkinys, kuriuos rašytojas laikraščiui „L’Espresso“ rašė nuo 1985-ųjų iki 2016 metų sausio. Šie tekstai, pasirodydavę autorinėje skiltyje, apimdami patį plačiausią, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, temų spektrą – nuo mobiliųjų telefonų, monoteizmo, internetinės pornografijos, Hario Poterio, tamplierių, socialinių tinklų, taksi vairuotojų iki „Charlie Hebdo“ ar Silvio Berlusconi.
Šį kartą siūlome 2003 metais publikuotą rašytojo tekstą, kuriame jis apmąsto krikščionybės vietą Europos istorijoje bei Europos Konstitucijoje.
Vasaros kronikose buvo gyvai diskutuojama, ar Europos Konstitucijoje dera minėti krikščioniškąsias žemyno ištakas. Reikalavusieji tokio paminėjimo remiasi neabejotinai akivaizdžiu faktu, kad Europa radosi iš krikščioniškos kultūros, dar prieš Romos imperijos žlugimą, bent jau nuo Konstantino įsako laikų. Kaip Rytų pasaulio negalima įsivaizduoti be budizmo, taip ir Europos negalima įsivaizduoti be Bažnyčios vaidmens, įvairių karalių krikščionių, scholastinės teologijos ar didžiųjų šventųjų darbų ir pavyzdžio.
Prieštaraujantieji tokiam paminėjimui remiasi pasaulietiniais principais, kuriais pagrįstos šiuolaikinės demokratijos. Pasisakantieji už paminėjimą primena, kad pasaulietiškumas yra labai naujas europietiškas pasiekimas, prancūzų revoliucijos palikimas, nesusijęs su vienuolijų ar šv. Pranciškaus mokymo giliai įaugusiomis šaknimis. Tie, kurie priešinasi, visų pirma galvoja apie rytojaus Europą, kuri neišvengiamai tampa daugiataučiu žemynu, kuriame atviras krikščioniškų šaknų paminėjimas gali užkirsti kelią naujų atvykėlių asimiliacijai ir kitas tradicijas bei tikėjimus (nors jų ir būtų labai gausu) nustumti iki toleruojamų mažumų kultūrų ir religinių apeigų.
Taigi, matome, jog tai nėra vien religijų karas, nes jis įtraukia ir politinį projektą, antropologinę viziją, sprendimą, ar Europos tautų išvaizdą reikėtų apibrėžti remiantis jų praeitimi, ar jų ateitimi.
Pasvarstykime apie praeitį. Ar Europa plėtojosi tik krikščioniškos kultūros pagrindu? Nekalbu apie amžių bėgyje įvykusį europietiškos kultūros praturtinimą indų matematika, arabų medicina ar ryšiais su tolimaisiais Rytais, ne iš Marco Polo, o iš Aleksandro Didžiojo laikų. Kiekviena kultūra perima artimų ar tolimų kultūrų elementų, bet išsiskiria būdu, kuriuo juos padaro savais. Negana pasakyti, kad už nulį turime būti dėkingi indams ar arabams, nes būtent Europoje pirmą kartą išsakyta mintis, kad gamta parašyta matematiniais ženklais. Tiesiog užmiršome graikų ir romėnų kultūrą.
Europa perėmė graikų ir romėnų kultūrą ne vien teisiniu, bet ir filosofinės minties, netgi liaudiškų tikėjimų lygmeniu. Krikščionybė sugėrė, neretai labai nenoriai, pagonių apeigas ir mitus, o politeizmo formos išliko liaudies tikėjimuose. Ne tik Renesanso pasaulis buvo apgyvendintas Veneromis ir Apolonais ir naujai atskleidė klasikinį pasaulį, jo griuvėsius ir rankraščius. Krikščioniškieji viduramžiai sukūrė savo teologiją ant Aristotelio mokymo, kurį atrado per arabus, ir nors Platoną daugiausia ignoravo – neignoravo neoplatonizmo, turėjusio didžiulę įtaką Bažnyčios tėvams. Negalėtume įsivaizduoti šv. Augustino, didžiausio iš mąstytojų krikščionių, be jo perimto platoniškojo mąstymo. Jau pati „imperijos“ sąvoka, dėl kurios tūkstantį metų konfliktavo Europos valstybės, taip pat valstybė ir Bažnyčia, yra romėniškos kilmės. Krikščioniškoji Europa pasirinko Romos lotynų kalbą savo šventųjų apeigų, religinio mokymo, teisės, universitetinių disputų kalba.
Kita vertus, krikščioniškoji tradicija neįsivaizduojama be judėjiško monoteizmo. Tekstas, kuriuo pagrįsta Europos kultūra, pirmasis tekstas, kurį išspausdino pirmasis spaustuvininkas, tekstas, kurį išvertęs Lutheris praktiškai padėjo pamatus vokiečių kalbai, pagrindinis protestantiškojo pasaulio tekstas yra Biblija. Krikščioniškoji Europa gimė ir augo giedodama psalmes, persakydama pranašų žodžius, medituodama apie Jobą ar Abraomą. Negana to, hebrajiškas monoteizmas buvo vieninteliai klijai, kurie leido rastis dialogui tarp krikščioniškojo ir musulmoniškojo monoteizmų.
Ir tai dar ne viskas. Graikų kultūra, bent jau Pitagoro laikais, būtų neįsivaizduojama be egiptiečių kultūros, egiptiečių ar chaldėjų mokymas įkvėpė tipiškiausią europietiškos kultūros reiškinį, kitaip tariant, Renesansą, o europietiška vaizduotė, nuo pirmųjų Champolliono iššifruotų obeliskų, ampyro stiliaus iki New Age fantazijų, labai modernių ir labai vakarietiškų, mito Nefertitėmis, piramidžių paslaptimis, faraonų prakeiksmais ir auksiniais skarabėjais.
Todėl nemanau, kad Konstitucijoje nedera minėti graikiškų ir romėniškų bei judėjiškų ir krikščioniškų mūsų žemyno šaknų, kartu su pareiškimu, kad būtent dėl tų šaknų, lygiai kaip Roma atvėrė savo panteoną visų rasių dievams ir į imperatoriaus sostą pasodino juodaodžius vyrus (neužmirškime, šv. Augustinas gimė Afrikoje), Europos žemynas yra pasiruošęs integruoti kitus kultūrinius ir etninius indėlius, o toks atvirumas laikytinas vienu esminių jo kultūrinių bruožų.
2003
Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė
