Gavėnios skaitiniai. Išsitiesti, o ne susigūžti

Šiemet ir vėl išgirdau klausimą: „Kodėl Dievas, kuriuo tiki krikščionys, kuris tiek akcentuoja meilę, taip mėgsta kareivinių tvarką, prieš didžiausią krikščionių šventę – Velykas – reikalauja iš tikinčių susigūžti, apriboti normalų gyvenimą. Užuot palaikydamas tikinčiųjų optimizmą, Jis reikalauja mąstyti apie skurdą, kančią ar net mirtį, pasmerkdamas nevilčiai.“

Panašų klausimą girdžiu gana dažnai, galbūt jis kyla ir tau. Pabandysiu į jį trumpai atsakyti. Tiksliau – pateiksiu savą atsakymo versiją.

Pradėti norėčiau nuo 2005 metais paskelbto popiežiaus Jono Pauliaus II laiško gavėnios proga. Mano galva, čia puikiai sudėlioti akcentai ir paaiškinta, kam šiandien pirmiausia skirtas laukimo ir pasninko laikotarpis prieš tokias liturginių metų kulminacijas kaip Kalėdos ar Velykos.

Jonas Paulius II priminė, kad visi mes esame keleiviai, keliaujantys mums skirtą žemiškąją kelionę. Kiekvienas ant pečių tempiame kelionmaišį. Jame daug iš tiesų gyvybiškai svarbių dalykų, tačiau taip pat ir visokiausių niekučių, nereikalingo balasto, kuriuo neišvengiamai apsikrauname. Gavėnia, pasak popiežiaus, puiki proga perkratyti kelionmaišį, atskirti tai, kas iš tiesų svarbu, nuo balasto.

Susitelkti ties pamatiniais dalykais tikrai nereiškia susigūžti, susitraukti, gyventi ne visavertį gyvenimą. Priešingai, tik sunkios kelionės naštos neslegiamas žmogus gali vaikščioti išsitiesęs ir neklupti ties kiekvienu blizgučiu, atsispirti vilionėms abejingai išsitiesti pakelėje.

Deja, dažnai susitelkimą painiojame su abejingumu, pakantumą su cinizmu. Kvietimas neišsibarstyti kasdienybėje tikrai nereiškia paniekos pasauliui, kuriame gyvename. Priešingai, veikiausiai tik tada, kai suvokiame kasdienybės trapumą, kai sustojame ir įsiklausome į kasdienybės tėkmę, mes galime joje įžvelgti to, kas išlieka amžinai, švytėjimą, išgirsti jūros, į kurią suplaukia visų mūsų gyvenimų upės, ošimą.

Ar iš tiesų prie žemės priplojančio kelionmaišio tampymasis ir yra normalus gyvenimas, kuriam trukdo Viešpaties priesakai? Veikiau galima sakyti, kad esame kas kartą raginami grįžti į normalų gyvenimą iš to vartojimo iš šėliojimo košmaro, kuris mus skurdina ir naikina. Idant grįžtume, pirmiausia esame kviečiami būti realistais ir atsisakyti paviršutiniško optimizmo, kuris paprastai tik nuvilia.

Mes visi esame ribotos ir mirtingos būtybės, kurios, kai tik pabando nutolti nuo Kūrėjo, visiškai sujaukia savo gyvenimus. Mums norisi šios tiesos nepaisyti, tačiau ji tarsi traukos dėsnis, kuris galioja tiek juo tikintiems, tiek jį neigiantiems. Tačiau tai neturėtų tapti nevilties pagrindu. Priešingai, realistiškai įvertinę savo situaciją, atidžiai peržiūrėję kelionmaišį, galime tęsti kelionę kur kas smagiau ir išsitiesę.

Yra toks puikus žymaus rašytojo Julio Cortazaro apsakymas „Užgrobtas namas“. Rašytojas aprašo brolį ir seserį, gyvenančius erdviame name. Vieną dieną kažkas užgrobia vieną kambarį. Pradžioje nėra lengva su tuo susitaikyti, o ir užgrobtame kambaryje liko daug mielų daiktų, tačiau likusios erdvės visai pakanka, ir jie gyvena toliau.

Po kurio laiko užimamas antrasis kambarys, paskui – trečiasis, ir taip toliau. Šeimininkai traukiasi, gūžiasi, kol vieną dieną jiems nebelieka vietos name. J. Cortazaras užbaigia apsakymą žodžiais: „Apkabinau seserį – ji, atrodo, verkė – ir išėjome, nieko nepasiimdami. Man tapo liūdna. Užrakinau namą ir pakabinau raktą prie durų. Vargu ar kokiam valkatai kils mintis vėlyvą valandą įsilaužti. Be to, ir namas juk užimtas.“

Ar nesame panašūs į J. Cortazaro aprašytus herojus? Pavyzdžiui, kai žingsnis po žingsnio traukiamės ir aukojame laisvės erdvę, užgriozdindami savo gyvenimus tuštybės mugės „gėrybėmis”. Gyvename susigūžę ir visos tos kalbos apie tai, kad viskas pasaulyje gali būti nupirkta bei parduota, jog nuo mūsų niekas nepriklauso – tai vis nauji užraktai gyvenimo kambarių, kuriuos kažkas iš mūsų užgrobia, duryse.

Gavėnia – tai laikas, kuris mums dovanojamas ne tam, kad susidarytume saugų gyvenimo kelionės planą, nupjaustytume visus kasdienybės spyglius, bet veikiau tam, kad pažadintume laisvę, išsibarsčiusią kasdienybės kompromisuose, kad išdrįstume atrakinti duris į gyvenimo kambarius, kuriuos užgriozdiname baimėmis, blizgučiais, abejingumo trupiniais.

Gavėnia mūsų neturėtų prislėgti, sutrinti į miltus, bet veikiau primena, jog yra ir tai, kad patys žalojame gyvenimo sparnus, kai nedrįstame skraidyti, palūžtame nuo gyvenimo kelionės krepšio svorio, jei pamirštame bent retsykiais jį peržiūrėti.

Fragmentas iš Andriaus Navicko knygos LAIŠKAI PLAUKIANTIEMS PRIEŠ SROVĘ