Erich Maria Remarque – vienas žymiausių XX a. vokiečių rašytojas. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, kur buvo sužeistas. Jo knygos tapo karo baisybes demaskuojančiais manifestais. Svarbiausios rašytojo temos: meilė ir išsiskyrimas. Svarbiausi romanai: „Trys draugai“, „Juodasis obeliskas“, „Vakarų fronte nieko naujo“.
Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje.
Kuo primityvesnis žmogus, tuo geriau jis apie save galvoja.
Visa tai, kas mums nepasiekiama, atrodo daug kartų vertingiau nei tai, ką turime. Tame slypi ir mūsų gyvenimo romantika, ir idiotizmas.
Nė vienas žmogus negali tapti tau svetimesnis nei tas, kurį praeityje mylėjai.
Kol žmogus nepasiduoda, jis yra stipresnis net už likimą.
Iš tikrųjų karą įvertinti galėtų tik žuvusieji; jie vieni išgyveno viską iki galo.
Galimas daiktas, kad mirtį mes vadiname visai ne tuo vardu. Juk visada matome ją tiktai iš vienos pusės. Galbūt mirtis yra tobula meilė tarp Dievo ir mūsų.
Keistas dalykas, bet jeigu artimieji būtų bent pusę tiek rūpinęsi kai kuriais numirėliais šiems gyviems esant, nei tada, kai aniems iš to jokios naudos, tai velioniai tikriausiai būtų atsisakę brangiausių mauzoliejų.
Meilės niekada nebūna pakankamai.
Meilei reikalingi ne pasiaiškinimai, bet poelgiai.
Mus žemino, bet mes nesame pažeminti. Pažeminti tie, kurie taip elgėsi.
Vienatvė neturi nieko bendro su tuo, kiek žmonių mes pažįstame.
Mes ne draugai – tik svetimi žmonės, kurie kartu nuėjo tam tikrą kelio atkarpą, taip vienas kito ir nesupratę.
Savo sumanymais žmogus visada didis.
Viskas pigu, ką galima sutvarkyti už pinigus.
Mes senstame dėl mūsų atsiminimų. Vienintelis amžinos jaunystės receptas – gebėjimas viską pamiršti.
Iš Andriaus Navicko parengtos knygos „Mozaika“
