Prieš du tūkstančius metų krikščionybės paskelbta žinia, kad kiekvienas esame neįkainojamai brangus, nes nešiojamės savyje Dievo paveikslą, ir mūsų vertė nepriklauso nuo socialinio statuso, turto, lyties, priklausomybės kuriai nors tautai, net nuo mūsų tikėjimo ar elgesio, bet yra dovana, buvo viena svarbiausių mąstymo revoliucijų žmonijos istorijoje. Jos radikalumui net iš tolo negali prilygti Prancūzijos revoliucija, įtikinėjusi, kad tai ji „išrado“ brolybės šūkį.

Per du tūkstančius metų žmonija labai daug ką sužinojo apie pasaulį, apie žmogaus kūno sandarą, bet panašu, jog pamiršo vieną „smulkmeną“ kas yra žmogus.

Benediktinų vienuolis teologas Jonathanas Düringas atkreipia dėmesį, kad žodis „asmuo“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „personare“, reiškiančio „suskambėti, būti išgirstam“. Tokia etimologija atveria platų asociacijų lauką.

Žmonija – tai melodija, o kiekvienas žmogus – unikali nata. Viena vertus, tik melodijoje nata iš tiesų išsiskleidžia, kita vertus, kiekviena nata „laiko“ visą dermę. Išmeskime bent vieną, ir tai, kas atrodė nuostabus sąskambis, virs kakofonija. Kita vertus, skambančiai natai reikia ausies, kuri ją girdėtų. Taip pat ir asmuo gali išgyventi savo unikalų skambesį tik dėl kitų. Be santykio asmuo tampa neišsiskleidusiu pumpuru ir negali pabėgti nuo nevisavertiškumo jausmo.

Trumpą asmens orumo sąvokos apmąstymą pradedu metaforomis, nes norisi bent kiek atsitraukti nuo šiuolaikinio žmogaus ausims įprasto garbės ir orumo šlovinimo. Gyvename pasaulyje, kur net teismai bando įvertinti, ar buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas, ir net sugeba pažeidimą įkainoti. Liūdniausia, jog garsios fanfaros užgožia svarbiausią dalyką – unikalų paties asmens skambesį.

Asmuo yra tapęs adiaphora – nereikšminga pasaulio detale, įvaizdžių kabykla. Paprastai susitinka, bendrauja įvaizdžiai, o ne žmonės. Mūsų laikų simbolis – klausimas „kaip gyveni?“, į kurį niekam nereikalingas atsakymas.

Reaguojame į titulus, naudos kvapą, laikomės mandagumo taisyklių, vartojame vienas kitą ir patys save. Dažniausiai ne iš blogos valios, bet dėl to, jog paprasčiausiai nebežinome, ką daryti su tuo būties lygmeniu, kuriame, kaip teigė apaštalas Paulius, nėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei barbaro, nei šeimininko (plg. Kol 3, 11).

Didžiausias sunkumas, aiškinant, kas iš tiesų yra „žmogaus orumas“, yra tai, kad jis autentiškai atsiskleidžia ne retorikos, bet praktikos lygmenyje. Grįžtant prie asmens kaip unikalios natos metaforos, jos skambesio neįmanoma atpasakoti, jo reikia klausytis.

Deja, įtikėjome, jog yra daug svarbesnių garsų nei šis. Didžiausias šiandienos nusikaltimas – kurtumas asmens skambesiui. Ne tik kito asmens, bet ir savo. Duringas rašo: „Atidžiau pažvelgus, kiekviena smurto forma pasirodo esanti pagarbos bei dėmesio šauksmas. Žmogui, patyrusiam, kad jo asmuo, orumas ir stiprybė yra vertinami, pasidaro nebūtina niekinti kitą žodžiais ir veiksmais“.

Šv. popiežius Jonas Paulius II sakė, kad pal. Motina Teresė padovanojo šių dienų pasauliui naujas akis. Mes pamatėme tuos, kuriuos buvome atpratę matyti: paliegėlius, varguolius, visa tai, kas šių laikų pasauliui tebuvo adiaphora, skiedros.

Pati Motina Teresė sakė, jog reikia maldos ir tikėjimo, kad sudarkytame, suvargusiame, ligotame kūne išvystum patį Jėzų Kristų. Kol jo nematai, prieš akis tik atgrasus pralaimėjimas, ir štai jame nušvinta stebuklinga šviesa.

Didžiausias stebuklas buvo net ne šios palaimintosios pasiaukojimas ir kantrybė, bet tai, jog jos mylinčiose akyse, tarsi veidrodyje, „beviltiškas“ žmogus taip pat išvysdavo savo panašumą į Dievą.

Motina Teresė priminė ir dar vieną labai svarbų dalyką –susitikimas su kitu, kad ir kokiu varganu ar paliegusiu, visada yra dovana. Tai ne tušti žodžiai ar mandagumo frazė, tai santykyje sunokstanti tiesa. Tikras susitikimas su kitu, visada yra ir susitikimas su savimi, tikroji savirealizacija.

 

Netrukus po to, kai popiežius Pranciškus įžengė į šv. Petro įpėdinio sostą, jis daugelį nustebino pasirinkdamas Didįjį Ketvirtadienį vykti į nepilnamečių koloniją. Popiežius čia aukojo šv. Mišias, bendravo su nuteistaisiais ir, Jėzaus pavyzdžiu, plovė jiems kojas.

Paklaustas, kodėl nusprendė tądien aplankyti būtent jaunuosius nusikaltėlius, popiežius paaiškino, kad paklausė savęs, kas galėtų jį labiausiai mokyti nuolankumo, ir tam tinkamas jam pasirodė Didysis Ketvirtadienis kolonijoje.

Pranciškus neieškojo, kam galėtų suteikti bendravimo su naujai išrinktu popiežiumi privilegiją. Jam pirmiausia rūpėjo augti nuolankume, ir į koloniją jis ėjo ne būti dovana, bet gauti santykio dovanos. Tas, kas išdrįso save dovanoti, puikiai žino, kad dovana sugrįžta su kaupu. Tai ir yra didysis meilės stebuklas: kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka.

 

Motina Teresė buvo kaltinama, kad kovoja su skurdo apraiškomis, o ne su jo priežastimi. Ji buvo kritikuojama, jog, užuot per dieną padėjusi keliems paliegėliams, turėdama tokį didžiulį autoritetą, galėtų išreikalauti, kad valstybės skirtų daugiau lėšų skurdo mažinimo programoms. Nedidelio ūgio, smulki albanė ramiai klausėsi šių „išmintingų“ patarimų ir šypsodamasi aiškino, kad ji nebando išgelbėti pasaulio, bet siekia padėti čia ir dabar kenčiančiam žmogui. Ypač tam, kuris jaučiasi visiškai niekam nereikalingas. Pasak Motinos Teresės, pasaulyje nėra nieko baisiau už jausmą, jog tu niekam nerūpi. Žmogui šiandien labiausiai reikia ne programos, strategijos, bet kito žmogaus. Reikia ne rytoj, bet šią akimirką.

Popiežius Pranciškus buvo apkaltintas, kad tokią svarbią Didžiosios savaitės dieną ėjo ne pas tuos, kad ne tiems turėjo kojas plauti, išreikšdamas pagarbą. Buvo cituojamos Bažnyčios vidaus taisyklės, vardijami kanonai. „Geriečiai“ skundėsi, kad popiežius tik vienas, ir jei jis savo brangų laiką barstys „netikėliams“, liks nuskriausti tie, kurie esą yra kur kas labiau nusipelnę.

Ar visi šie kaltinimai nėra pavojingas ženklas, kad plyšys tarp asmens orumą liaupsinančios retorikos ir praktikos vis plečiasi? Jau rašiau, kad skirtingi socialiniai sluoksniai šių laikų visuomenėje sparčiai tolsta vienas nuo kito. Dar opesnė problema yra tai, jog, panašu, menkai tesiskiriame nuo ikikrikščioniškų visuomenių, kuriose socialinis statusas buvo tikroji žmogaus vertės išraiška.

Kaip mes į tai reaguojame? Ar apskritai reaguojame? Ar ir Bažnyčioje asmens orumo retorika neužgožė praktikos?

Nemanau, jog turime pulti prie teorinių atsakymų į šiuos klausimus. Paprasčiausia būtų parašyti traktatą apie krikščionišką žmogaus sampratą, tačiau šiandien trūksta ne žinojimo. Labiausiai trūksta drąsos ir tikėjimo žmogumi. Tuo, kad nė vienas žmogus nėra nereikšmingas. Tikėjimo, kuris nuvysta be praktikos.

Iš Andrius Navickas. Laisvų žmonių bendruomenė?

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *