Vis gausėjantys paauglių literatūros vertimai į lietuvių kalbą supažindina mūsų skaitytojus ne tik su anksčiau lietuvių kalba neturėtais šiuolaikine klasika tapusiais kūriniais, bet ir su naujais, jaunais užsienio paauglių literatūros autoriais. Viena tokių – amerikiečių autorė Robyn Schneider (g. 1986 m.), sparčiai populiarėjanti jaunųjų skaitytojų tarpe. Pernai sulaukėme pirmojo R. Shneider kūrybos vertimo į lietuvių kalbą – knygos „Pažadink mane, kai viskas baigsis“ (iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė, Alma littera, 2016).

Rašytoja studijavo mediciną, įgijo bioetikos magistro laipsnį, taip pat studijavo kūrybinį rašymą. R. Schneider neslepia džiaugsmo, kad gali užsiimti tuo, kas jai patinka – rašymu, ir iš to pragyventi, o gyvena ji, pačios autorės teigimu, Los Andžele ir internete.

Siūlome interviu su R. Schneider, kuriame ji pasakoja, kaip iš moksliukės tapo rašytoja, kam skirti jos vaizdo įrašai Youtube platformoje ir ką autorė pataria kitiems jauniems pradedantiems rašytojams.

Kaip jūs susidomėjote rašymu paaugliams ir jaunimui?

Paaugliai man patinka tuo, kad jie yra tokiame savo gyvenimo tarpsnyje, kai renkasi, kas jie yra. Tiek daug suaugusiųjų ima į rankas knygas vien tam, kad turėtų kuo užpildyti laiką skrendant lėktuvu arba paplūdimyje, tačiau paaugliai skaitytojai ne tokie. Jie skaito tam, kad atrastų save, ir aš manau, kad tai išties svarbu. Esu įsitikinusi, kad pasakojimuose apie augimą, brendimą yra tam tikros magijos. Skaitant tokią literatūrą, kažkaip lengviau patikėti, kad kai pagrindinis veikėjas knygai baigiantis būna visiškai pasikeitęs, ir pats gali būti truputį pasikeitęs, baigdamas skaityti tokią knygą.

Kiek jūsų pačios paauglystės patirties perteikiate savo knygose?

Knygoje „Visko pradžia“ (pirmoji autorės knyga, „The Beginning of Everything“, 2013), Ezros monologas yra didžiąja dalimi mano pačios monologas. Mėgstu juokauti, kad mes su juo, su Ezra turime vieną sielą, bet skirtingas istorijas. Tačiau tikriausiai tiesa yra tokia, kad parašiau knygą, kuri buvo tokia emociškai autobiografinė, kad turėjau prisiversti ją kažkaip beletrizuoti. Stengiuosi skolintis temas iš to meto, kai augau, apie tai, ko išmokau, o ne dalintis man nutikusiais įvykiais.

Ar nuo mažens norėjote būti rašytoja?

Visuomet svajojau būti rašytoja, tačiau man tai neatrodė praktiška profesija, o aš buvau labai linkusi į mokslus, labai tapatinausi su Hermiona iš Hario Poterio. Kai tau gerai sekasi mokslai, žmonės nepataria tau tapti rašytoja, jie pataria būti gydytoja, teisininke, stoti studijuoti verslą. Šių patarimų sunku neklausyti, sunku pasakyti, kad širdyje jaučiu kitaip. Rašymas buvo mano hobis, kai studijavau praktiškus dalykus. Galiausiai pateikiau knygą „Visko pradžia“ agentei, o ji pateikė ją leidėjams, ir knyga buvo išparduota labai labai greitai. Staiga aš supratau turinti galimybę tapti rašytoja, iš to gyventi, ir negalėjau šios galimybės atsisakyti.

Daugelis jūsų personažų yra didelius tikslus išsikėlę pirmūnai, kaip ir jūs pati. Ar gailitės, kad buvote taip panirusi į mokslus paauglystėje?

Svarbu gerai mokytis mokykloje ir sužinoti dalykus, kurie tau yra įdomūs, ne vien tik gauti geriausius pažymius. Taip pat svarbu gyventi savo gyvenimą ir patirti įvairius dalykus, neatidėliojant jų ir neaukojant savo laimės vien todėl, kad galvoji, jog kažkas didelio laukia ateityje.

Aš praleidau daugybę patirties galimybių. Daug mokiausi, kad įstočiau į geriausią medicinos koledžą, o įstojusi praleidau daugybę patirčių ir dalykų, kuriuos žmonės patiria ir veikia būdami studentai, ir aš to gailiuosi. Matau žmones, kurie turi geriausius draugus iš studijų laikų ir girdžiu visas tas beprotiškas istorijas, o viskas, ką galiu prisiminti pati – tai penktadienio vakarai bibliotekoje.

Studijavote medicinos etiką. Ar tai įtakojo jūsų kūrybą?

Iš tiesų esu bioetikė, o tai tikrai įrodo, jog gali studijuoti bet ką ir vis tiek tapti rašytoju. Manau, kad didžioji dalis mano kūrybos yra įtakota medicininės patirties. Nėra pakankamai knygų paaugliams, pasakojančių apie ligos patirtį, nors ligos ar susižalojimo patirtis pažįstama visiems, tik tai retai atliepiama paauglių literatūroje.

Kas įkvėpė jus parašyti Leino ir Seidės istoriją?

Kai studijavau paskutiniajame kurse medicinos etiką, ėmiau galvoti apie tai, kas nutiktų, jei žmonės susirgtų užkrečiama liga, kurios negalėtų pagydyti šiuolaikinė medicina. Tuomet pagalvojau, o kaip tai paveiktų paauglį – kaip jį pakeistų tokia patirtis, kuomet jis išsiunčiamas toliau nuo visuomenės, nežinodamas, ar gebės į ją grįžti?

Leinas ir Seidė yra į tuberkuliozės sanatoriją išsiųsti paaugliai, besigrumiantys su klausimu, ką iš tiesų reiškia gyventi savo gyvenimą. Kiekvienam iš jų liga reiškia ir daug gilesnį asmeninį tapatybės klausimą. Jų istorija yra ne apie tai, ką reiškia sunkiai sirgti, o apie tai, ką reiškia būti autsaideriu. Tai istorija apie antrąsias galimybes ir kaip lengvai galime jų netekti. Ir tai istorija apie tai, ką reiškia turėti vilties, kad galiausiai išsiaiškinsi, kokia yra tavo vieta šiame pasaulyje ir būsi pakankamai stiprus į ją patekti.

Kokiam žanrui priskirtumėte šią savo knygą?

Pavadinčiau tai šiuolaikine realistine distopija. Tai šių laikų istorija, besirutuliojanti labai į mūsiškį panašiame pasaulyje (instagramas, Sostų karai, Starbucks), išskyrus tai, jog čia egzistuoja išgalvota užkrečiama liga. O tai reiškia, kad knygoje yra su tuo susiję įstatymai, veiklos politika ir pagrindinės baimės, kurių mūsų realiame pasaulyje nėra, tačiau tikriausiai būtų, jei tokia liga išties egzistuotų.

Ką jums lengviau parašyti – pirmąją ar paskutiniąją eilutę?

Žinoma, paskutiniąją. Dėl pirmosios eilutės tobulumo kankinuosi ištisus mėnesius. Rašau chronologiškai, tad kol neturiu tinkamos pirmosios eilutės, negaliu rašyti toliau. Tačiau paskutiniajai eilutei viskas jau būna paruošta  per šimtus puslapių, kurie yra iki jos, ir beveik atrodo, kad ji pasirašo pati.

Kaip jūs rašote? Ar tuo metu klausotės muzikos? Ar dirbate namie, ar kavinėje, bibliotekoje, dar kur?

Man siaubingai nesiseka laikytis kasdienio rašymo režimo, nors aš tikrai stengiuosi laikytis tam tikros tvarkos – apsirengti, nukakti į kavinukę ir rašyti iki tol, kol išsenka mano nešiojamojo kompiuterio baterija, o tai nutinka mažiausiai triskart per savaitę. Aš iš anksto pasidarau gana laisvus metmenis – tų scenų, kurios, žinau, bus knygoje, tad jei kada ir pasimetu rašyme, bent jau žinau, kokios krypties laikytis. Taip pat aš pradedu nuo pradžių ir rašau iki pat knygos pabaigos, nešokinėju po skirtingus epizodus. Didelę mano rašymo dalį sudaro tiesiog spoksojimas į kompiuterio ekraną ar verkimas. Ir daug vis iš naujo klausomų grojaraščių Spotify programoje.

Ar rašymas – jūsų pragyvenimo šaltinis?

Taip. Rašau knygas ir kartais scenarijus. Taip pat – retai – darau vaizdo įrašus Youtube, nors tai labiau labai malonus laiko gaišinimo būdas, o ne darbas.

Kodėl darote grožio ir mados vaizdo įrašus?

Pastebėjau grožio, mados ir gyvenimo būdo vaizdo įrašų, skirtų vadinamosioms moksliukėms, trūkumą; ar merginoms, kurios taip pat mielai leidžia pinigus naujoms knygoms, kaip kad leidžia juos nagų lakui. Norėjau sukurti tam tikrą internetinę erdvę, kurią būčiau norėjusi turėti, kai pati buvau jaunesnė.

Kaip susiradote agentę?

Rašiau elektroninius laiškus įvairiems agentams.

Kaip susiradote leidyklą?

Mano agentė rašė elektroninius laiškus įvairioms leidykloms. O galbūt ji jiems skambino? Bet kokiu atveju, viską lėmė pati knyga, neturėjau jokių išskirtinių sąlygų ar su leidyba susijusių šeimos narių, nei „klausyk, kaimynas šalimais, pasirodo, yra redaktorius ir matė pro langą, kaip aš rašau.“

Ką patartumėte jauniems rašytojams, kurie nori išleisti savo knygą?

Mano patarimas jauniems rašytojams – praktikuojantis parašyti vieną ar du romanus. Suvokite, kaip rašyti knygą, kokios yra jūsų asmeninės temos, apie ką ir kaip jūs rašote, ir kokie jūsų, kaip rašytojo, trūkumai. Parašykite ir kitą knygą, tai bus jau daug lengviau. Įvertinkite savo romanus ne pagal tai, ar jie yra pakankamai geri išleidimui, bet pagal tai, ar vis dar jais didžiuositės po dviejų, trijų, keturių metų. Būdamas jaunas, kaip rašytojas tobulėjate įstabiu tempu. Tuomet susiraskite savo svajonių agentą, ne tiesiog, ne bet kurį agentą, o žmogų, su kuriuo džiaugsitės dirbdamas išleidęs jau ne vieną knygą. Žmogų, kuris bus tam tikras jūsų karjeros vedlys, o ne vien parodys jūsų knygą porai redaktorių asistentų. Skaitykite viską, kas susiję su rašymo industrija tam, kad turėtumėte daugiau žinių ir kuo mažiau pavydo bei nepasitikėjimo savimi. Ir nepamirškite, kad socialiniai tinklai blaško dėmesį.

Parengė Diana Gancevskaitė

Šaltiniai: robynschneider.com, adventuresinyapublishing.com, writingpad.com

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *