Čekų katalikų kunigas, teologas, dėstytojas ir rašytojas Marek Vácha yra vienas įtakingiausių krikščionių mąstytojų savo šalyje. Neseniai skelbėme fragmentą iš jo 2014 m. pasirodžiusios knygos „Gyvenimo diletantams“, o dabar siūlome dar vieną. Dėkojame Agnei Ulytei, išvertusiai tekstą iš čekų kalbos, ir viliamės išsamesnės pažinties su šio teologo kūryba.
Ne nuolankumas, o puikybė yra susitaikyti su trupučiu, atsisakyti man skirtos misijos būti kūrėju, užkasti talentus, idant paskui juos pamaldžiai grąžinčiau Tam, kuris mane sukūrė. Dievas negamina lėlių. Mano gyvenimas nėra vaikiška karuselė, kai Dievas iš smulkių detalių sudėlioja visą gyvenimo trasą, o mano tikslas tėra pralėkti ja kuo greičiau ar elegantiškiau.
Mano misija yra kurti meną, studijuoti, piešti, dirbti su savimi, išgręžti iš savęs geriausia, ką sugebu, išsikirsti savo paties kelią į šventumą, stengtis įveikti tą uolą vėl ir vėl.
Visi katalikai tikrai esame išklausę krūvą paskaitų apie susitaikymą su savimi, savo klaidų priėmimą ir kad kito meilė prasideda pirmiausia nuo meilės sau pačiam, sugebėjimo priimti save tokį, koks esu, ir taip toliau. Tačiau savęs tokio, koks esu, priėmimas tuo pačiu gali tapti gilaus vidinio atsisakymo (rezignacijos) aktu. Kristus evangelijose be paliovos ragina: keiskitės, atsiverskite, dirbkite su savimi, kažką darykite su savimi! Štai turi penkis talentus, tad imkis kažko, dirbk, planuok, investuok, niekada nepasiduok! Visos klaidos leidžia augti, o iš nuodėmių, net sunkiųjų, gali iškilti tiltai, iš savęs paties apraudojimo galiu pakilti aukštyn ir savo gyvenimo skulptūrą turiu kurti vis iš naujo. Mano likimas ir gyvenimo būdas nėra nulemtas nei žvaigždžių, nei genų. Atsakomybė tenka man pačiam. Dvasiniame gyvenime žmogus turi būti ne drovus, bet gal net truputį įžūlus, ir turi išmokti laužtis pro dangaus vartus, belstis ir veržtis vidun, nes Dangaus karalystė puolama jėga.
***
Ir aš savęs klausiu, Dieve, kaip Evangelijoje: kuo mane laiko žmonės? Tik tada, kai sužinau tų, kurių net nepažįstu, vertinimą, su lengva saviironija išdrįstu tyliai paklausti: o kuo mane laikai Tu?
***
Manau, kad viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių Bažnyčia taip griežtai atmeta astrologiją, būrimą iš kortų ir iš delno, horoskopus ir ateities regėtojus, žiniuonis ir visų rūšių kortų aiškintojus, savarankiškai praktikuojančius vienišius ir susibūrusiuosius į sektas, margą vėlaus vakaro televizijos laidų pranašų draugiją, yra jų laikysena ateities atžvilgiu. Pamatinė jų mintis – ateitis egzistuoja, ir mes, pranašai, ją žinome. Mes dykai arba už pinigus jums ją aiškiname ir atskleidžiame, kas ateityje laukia. Esame tie išrinktieji, kurie mato, ir matome toliau nei jūs, įžvelgiame įvykius už horizonto, už laiko užuolaidos, gyvenimo šachmatų partijoje žinome atskirus ėjimus gerokai iš anksto ir iš delno raukšlių arba kortų išsidėstymo sugebame juos įskaityti.
Tikintį žmogų šitai teisėtai prajuokina arba supykdo. Dėl to, kad judaizmas ir krikščionybė sako, jog ateitis neegzistuoja, tai mes ją kuriame. Nesame šachmatų pėstininkai, kuriuos šen ir ten stumdo likimas, žvaigždės, demonai ar dievai, perstatantys mus iš laukelio į laukelį arba kartais – paaukojantys dėl strateginės visos armijos naudos. Nesame marionetės. Mes patys priimame sprendimus ir dėl to esame vadinami Dievo paveikslu. Mūsų istorija nėra iš anksto lemta ir nėra įrašyta nei žvaigždėse, nei paukščių viduriuose, nežino jos nei Delfų žyniai, nei kortų aiškintojai dėl vienos paprastos priežasties: savo gyvenimo istoriją rašau aš pats.
Antikinės civilizacijos vadovavosi cikliniu laiko supratimu: po vasaros ateina sniegas, tada vėl pavasaris, ir taip ratas užsidaro, kaip žymiajame pietų korėjiečio Kim Ki-duko filme „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“. Civilizacijos turi savo užgimimą, viršūnę ir žūtį, Senovės Romos imperija ir dabartinė Europa. Cikliškas laiko supratimas: karai buvo, karai yra ir karai bus, saulė pakyla, nusileidžia ir vėl pakyla.
Judaizmas pasirodo su radikaliai kitokiu, linijiniu laiko supratimu: laikas tiese teka vis tolyn, o ateitį kuriame patys. Taip, tiesa, kad karai buvo ir yra. Bet tai nereiškia, kad karai bus! Taip, tiesa, kad įvairios civilizacijos kaip gėlės išdygo, žydėjo, priėjo savo kulminacijos tašką ir po to pranyko. Tiesa, kad tarp antikinės Romos ir mūsų civilizacijos yra daug paralelių, tiesa, kad dekadanso požymiai buvo tada ir yra dabar, ir tiesa, kad Romos civilizacija galiausiai sugriuvo. Tačiau tai nereiškia, kad ir mūsų civilizacija eina savo likimo kreive, kuri nulemta prieš amžius ir negali būti pakeista. Viskas gali būti pakeista, bet neįvyks nieko, jei liksiu sėdėti ir laukti. Jei pakilsiu, gali įvykti viskas. Ateitis yra ne kortose, o mano mintyse.
Ateitis yra atvira, ją kuriame mes, dienos viena po kitos kuria grandinę, eilę, ne ratą. Kas nutiks su mūsų civilizacija, priklauso nuo mūsų. Taip, įmanomas pasaulis be karų, įmanomas pasaulis be gamtos naikinimo, be vandenynų taršos, įmanomas pasaulis be vargšų, be poliomielito, be narkotikų ir be raupsų! Taip, esame pakviesti, kad svajotume apie švarią planetą, apie pasaulį be karų, apie naujais miškais sužaliavusį Madagaskarą ir apie besiplečiančias Amazonijos sengires, ir šias svajones paversti tikrove galime savo jėgomis! Visos didingos vizijos pirmiausia sukelia šypsenas, ir aplinkiniai, susikišę rankas į kišenes, gali išvardinti apsčiai priežasčių, kodėl jų nepavyks įgyvendinti. Pokytis visada prasideda, kai kas nors, regis, visiškai nerealistiškai pasako: I have a dream… arba parašo „Žodį apie žodį“.
Vertė Agnė Ulytė
One Comment