Pasaulis, kuriame auga mūsų vaikai – turime tai pripažinti – ne pats simpatiškiausias. Šiame pasaulyje vyksta stichinės nelaimės, teroristiniai išpuoliai, jame žmonės kenčia ir badauja. Kaip vaikams papasakoti, kad ne viskas yra gražu ir tobula? Kaip juos paruošti gyvenimui? Galų gale, šiame pasaulyje vaikus skriaudžia ir užgaulioja kiti vaikai ir suaugusieji. Ką daryti? Auginti šiltnamio sąlygomis ar neslėpti gyvenimo kiaulysčių? Saugoti ar grūdinti? Ar esama čia aukso vidurio?
Be rožinių ir juodų akinių
Šią temą vertėtų pradėti nuo esminės frazės: kiekvienam amžiui yra tinkamų būdų. Maži vaikai dažnai tiesiog dar nesugeba suvokti to, kas vyksta. Tarkim, kaip papasakoti penkiamečiui, kas yra konclageris? Kaip paaiškinti, ką reiškia represijos ar politinis terorizmas? Vaiko sąmonėje tiesiog netelpa tokie dalykai. Ir stengdamiesi paaiškinti, kad pasaulis yra žiaurus ir neteisingas, galite savo vaikui sukelti rimtą neurozę: jei jau suaugę nesugeba išsaugoti pasaulio saugaus ir jaukaus, tai ką jame veikti vaikui? Iš pradžių vaikui tiesiog svarbu suprasti, patirti, kad jis yra saugus. Kad bus, kas jį apgina, ir kad tai – suaugusiųjų atsakomybė.
„Žinoma, tikrai nederėtų saugoti vaiko nuo visų įmanomų pavojų, – sako vaikų psichologė E. Paison. – Jei vaikas gali susitvarkyti su tuo, kas jo amžiuje jau įmanoma, suaugusiesiems nederėtų kištis ir daryti to už jį. Tarkim, jei jūsų vaiką erzina kažkuris bendraklasis, suaugusysis neturėtų iškart bėgti aiškintis, nesuteikdamas iš pradžių savo vaikui galimybės tinkamu būdu apsiginti pačiam. Jei kyla problemų su bendraklasiais, tėvai galėtų aptarti su vaiku, kaip jam apsiginti; padėti suprasti, kas vaiką taip erzina, parodyti tinkamus reagavimo būdus į tai, kas taip nervina – tai yra padėti susitvarkyti savarankiškai. Tačiau jeigu jėgos nelygios, jeigu prieš vaiką sukyla visa klasė ar keletas vaikų, jei kyla konfliktų su mokytojais, tada tėvams įsikišti reikia. Tėvams svarbiausia išmokti pažinti, atskirti, kur vaikas gali susitvarkyti pats, o kur – ne. Jei nesuteiksime vaikui progos veikti pačiam, jis pamažu taps bejėgis. Tai tas pats, kas pūsti paaugliui nosį ar bėgti jam iš paskos šaukiant, kad užsidėtų kepurę, kai šis susiruošė į pasimatymą.“
Kiekviename amžiaus tarpsnyje kyla tam tikrų baimių, pavojų – būtent su jais reikia tvarkytis. Tėvų užduotis nuo pat pirmų savarankiškų vaiko žingsnių – mokyti jį, kada galima susitvarkyti pačiam, o kada – kreiptis į suaugusįjį, skambinti mamai ar tėčiui.
Siaubingos naujienos
Kažin, ar įmanoma visiškai apsaugoti vaikų nuo tokių žiaurių naujienų kaip teroristiniai išpuoliai. Kartais tragedijos vyksta visai šalia – jūsų atostogų metu ar kaimyninėje šalyje, tad vaikai, būdami šalia jūsų, girdi, kad apie tai kalbatės, svarstote. Taigi tai, kas vyksta, būtina aptarti ir su vaikais.
„Labai svarbu vaikui perduoti realius savisaugos mechanizmus, – sako E. Paison. – Mes juk įspėjame savo vaikus: nežaisk prie lango, net jei šis ir vos praviras. Ir vaikas žino: jei to nedarysiu, pro langą neiškrisiu. Jei eisi per žalią šviesoforo signalą, turėsi mažiau šansų papulti po automobiliu. Tu gali save apsaugoti. Lygiai tas pat ir šiuo atveju: vaikams reikia žinoti, kaip apsisaugoti, kad nesijaustum pieška, su kuria galima daryti, ką tik nori. Vaikams svarbu parodyti, kad visuomenė stengiasi apsisaugoti: esama metalo detektorių, bagažo skyrius – tai padeda aptikti ginklą besinešiojančius žmones. Vaikui svarbu jausti, kad nuo jo elgesio taip pat kažkas priklauso.“
Smurtinės ir emocinės smulkmenos čia tikrai nereikalingos. Deja, kartais suaugusieji taip stengiasi „prisibelsti“ iki vaikų, padaryti įspūdį, kad gali pasiekti visai ne tai, ko norėjo. Šiandien žinome jau ne vieną atvejį, kai vaikai pradėjo bijoti eiti į mokyklą po to, kai jiems su smulkmenomis buvo papasakota apie teroro aktus mokyklose. Emocionalumas reikalingas kitoje srityje – padaryti kažką žuvusiųjų atminimui. Labai svarbu kalbėti apie tai, kaip žmonės padeda vieni kitiems. Kaip nukentėjusiems aukoja maisto, vandens, po žemės drebėjimų padeda pastatyti naujus namus, kaip žmonių nepalieka vienų bėdoje. Susitelkti ties baime ir krauju tikrai neverta.
„Nereikia vaikų perdėtai gąsdinti, – teigia E. Paison. – Kai pasakojam vaikams apie kelių eismo taisykles, juk nesakome, kad „automobilis tave nusvies į griovį, priplos, sulaužys visus kaulus, plyš plaučiai…“ Mes nepaišome siaubingų padarinių, o koncentruojamės į žinią, kaip save apsaugoti. Jei vaikas ateina ir sako tėvams, kad bijo karo, terorizmo ar panašiai, nereikėtų iš to juoktis ar šaipytis. Nereikia ir sakyti: „aš taip pat bijau, bijokim kartu.“ Kuo iracionalesnė baimė, tuo sunkiau su ja susitvarkyti. Jei vaikui nepavyksta susitvarkyti pačiam, reiktų kreiptis į psichologą. Nenuvykit baimės kažkur giliai vidun – svarbu, kad vaikas nesigėdytų apie tai kalbėtis ir tai nesukeltų blogų pasekmių: fantazija geba nuveikti daugiau nei realybė.
Dar vienas svarbus dalykas: žinios ir analitinės televizijos programos neturėtų būti jūsų namų fonu. Jei norite, kad vaikas žinotų, kas dedasi pasaulyje, sėskite kartu su juo ir aiškinkite viską, kas rodoma, pristatoma, apžvelgiama. Priešingu atveju paskui kalbėsite kaip tie tėvai: „nežinome, iš kur jis tai ištraukė, mes namuose apie tai nekalbėjome.“ Šiandien televizorius – ne langas į pasaulį, o bedugnis šulinys, ir informaciją turime filtruoti nuo pat pradžių.“
Baisūs praeities įvykiai
Istorija nėra humaniška. Praeityje įvyko žudynių ir kitų baisybių: vyko pasauliniai karai, genocidas… Kaip apie tai papasakoti vaikui? Tiesa yra ta, kad vaikų psichika saugosi nuo siaubo. Išgirdęs pasakojimą apie kankinimus vienas vaikas gali pasislėpti po ciniška savisauga, o kitas, neduok Dieve, ims ir nuspręs pats išbandyti – ar ištvers adatas po nagais. Tačiau tylėti negalima. Kai apie kažką nutylime, nežinomybė tampa baisesnė nei pati tiesa. Išsigalvojimai ir fantazijos gali būti baisesni nei realybė. Dar blogiau – meluoti. Vaikai visada jaučia, kai juos apgaudinėja. Tačiau kaip papasakoti vaikams apie tragiškus praeities istorijos įvykius, kad jie gebėtų tai priimti?
Tiesą sakant, istorija puikiai perduodama per šeimos patirtį ir išgyvenimus, per dokumentus ir nuotraukas: realūs laiškai iš fronto ar prosenelės pasakojimai, kad ir perpasakoti mamos, pasako apie karą daugiau nei filmas su specialiaisiais efektais ar karinis paradas.
Šiais laikais atsiranda jau ir viena kita knyga, vaikams suprantama kalba pasakojanti apie istorijos vingius. Tokiuose pokalbiuose ar skaitant tokias knygas, vėlgi svarbu ne siaubai, ne žiaurumai, o pavyzdžiai tų žmonių, kurie išlieka žmonėmis net ir pačiomis nežmoniškiausiomis sąlygomis.
Nereikėtų versti vaiko žiūrėti žiaurių filmų – kai kurie jų labiau traumuoja nei ugdo. Taip pat nereikėtų vaikui duoti atsakymų anksčiau, nei jam pačiam kilo klausimų, o galvojančiam vaikui augant, anksčiau ar vėliau tų klausimų kils, todėl nepraleiskite to momento – iš anksto žinokite, ką pasiūlysite vaikui pažiūrėti, perskaityti, į kokį muziejų nusivesite…
Nepersistenkite su emocijomis. Patosas, patetika ir mosikavimas rankomis čia nepadės. Pagelbėkit vaikui rasti emocinį išėjimą iš to, kas buvo išgyventa ir patirta. Kalbėkitės apie tą sunkią patirtį, išgyvenimus, kurie buvo (pavaizduoti filme, atspindėti muziejuje ir panašiai), nes svarbiausia – perduoti vaikui supratimą, kad žmogus vis dėlto lieka žmogumi, supratimą, kaip neprarasti savęs, nenužmogėti. Todėl literatūra ir menas čia gali labai pagelbėti. Vaikus tinkamai veikia sąžiningas, atviras pokalbis – pasitelkiant kažkokio žmogaus istoriją, vaiko likimą, šeimos išgyvenimus. Visada ieškokite konstruktyvumo – aptarkite tai, kas kiekviename žmoguje gali padėti pasipriešinti blogiui.
Pagal foma.ru medžiagą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
Šią publikaciją parėmė „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
