Ši vasara kažkokia saldžiarūgštė. Ir ne dėl to, kad maža saulės, visą liepą vaikštome su striukėmis. Miške nėra mėlynių – nušalnojo žiedeliai, avietės supuvo, nepradėjusios žydėti… Gal bruknių bus? Nušienautoj pievoj – vien rūgštynių rausvi žiedynai, išsistiebę, išsikėtoję, kitus žolynus nusmelkę. Patinka rūgštynėms ši vasara. Ar ir medus bus rūgštus?
Takelis nuo sodybos prie upelio užžėlė, šeimininkui ilgėliau įsisirgus. Vos pora mėnesių praėjo – vaikščiotus takelius takažolės ir gysločiai užskleidė. Gamta nemėgsta tuštumos. Ji viską suglosto, apgaubia, suima savin. Štai ten, kur būta dirbamos žemės, veši linguoja smaragdinės dilgėlių jūros. Iki pažastų. O nenušienautas Skroblaus krantas dar labiau susiaurino upelio vagą – užgriuvo žolynai, ir ajerai brenda vis giliau.
Gavusios iš šeimininko leidimą, abi su anūke ryžomės vienos pačios paatostogauti Dainavos girios kaimely. Pašonėj – rašytojo Kazio Sajos ir jo žmonos Zitos Mažeikaitės sodyba, iš kito šono – Dautartai, tai ko mums bijoti? Nesame vienišos.
Visą savaitę prieš tai lijo, pylė kibirais; nerimavau, ar kelelis per girią bus išvažiuojamas, ar kokia papuvusi pušis nebus užvirtusi. Bet… smėlingoj Dainavoj lietaus lyg nebūta, o jei ir būta – viskas į smėlį, į samanas, į grybieną susigėrė. Atvažiavome laimingai. Kad būtų jaukiau, nutarėme vakarop ugnelę užsikurti. Užkrosnyje radome sausų pliauskų. Pasmulkinau balanėlių, kad ugnelė lengviau įsidegtų. Prisiminiau šias pamokas iš vaikystės. Bet, pasirodo, ne viską.
Nameliui jau bus apie visą šimtą metų. Nebuvo perstatytas. Tad tiek pat ir krosniai. Dar lenkmečiu mūryta. Įsižiūriu į krosnies dureles – kažkas lenkiškai parašyta. Durelėse – dar vienos, mažutytės durelytės, tikriausiai tam, kad būtų geresnė trauka. Šeimininkas pasakojo (esame dailininkės Gražinos Didelytės sodyboj, jos trobelėj), kaip dailininkė mėgdavusi valandom sėdėti prieš krosnį, užsižiūrėjusi į ugnelę. Vadino šį reginį savo „televizorium“. Tikrą televizorių šeimininkas įsitaisė visai neseniai, rodo tik vokiečių kanalą, o per jį – tik vokiškus šlagerius. Kam jis toks reikalingas? Vokiški šlageriai, sako šeimininkas, labai melodingi ir keliantys nuotaiką.
Seni laikraščiai dega puikiai, bet į balanėles ugnis nenoriai įsikerta, ima rūkti. Uždarau dureles, vėl atidarau – nėr jokios traukos! Gal varnos kaminą užkišo? Sena krosnis – nėr ko norėti, mąsto anūkė. Kambarys jau skęsta dūmuose. Buvau tokį pasakymą girdėjusi: dūmai graužia akis ir gerklę. Patyrėm! Kaip reikės miegoti? Medeina, gelbėdama padėtį, atidaro lauko duris, bando ir trobos langus atverti, bet jie užkalti… Jokio skersvėjo! Tad nusitveria rankšluostį ir laksto po kambarį bandydama kaip nors tuos dūmus prablaškyti… Gryno oro įkvėpti išeinam į lauką – tamsu jau, o dangus pilnas žvaigždžių! Bus giedra, sakau anūkei. Bandom prisiskambinti šeimininkui, pasiguosti dėl krosnies. Gaudom ryšį kaip gryną orą. Rudnelė – tarp aukštų kalvų, lyg kokioj dauboj. Jei nori pagauti ryšį, reikia kopti ant Gugučio – vietinio kalno. Bet kartais pavyksta su pasauliu susikalbėti ir užėjus už pirtelės. Šaukiam taip garsiai, kad kitą dieną Saja mus erzins: ar su pasauliu kalbėjotės? Šeimininkas jau bemiegąs. Pažadinam, klausiam patarimo. Ar jušką atkišot? – klausia. Juška – tai sklendė. Dabar prisiminiau – būdavo toks daiktas! Vos tik ją atkišam – ugnis, ilgai troškinta, ūžteli, pleška išvaduota! Va tau ir senutė krosnis! Pirmas vakaras, pirmas nuotykis, pirmas patyrimas: ugnelei, kaip ir žmogui, reikia oro. Be oro, kaip be laisvės, rusena ne tik medis…
Skanėstus sušlamščiame pačią pirmą viešnagės dieną. Tyčia „nestabdau“. Į pavakarę apsižiūrime, ar nebūsime maisto per menkai įsidėjusios. Ir man taip atrodo, antrina anūkė. O vasaroti kaimelyje išsiruošėme visai savaitei. Iki Marcinkonių (t. y. iki artimiausios parduotuvės) per pušynėlį bus apie 8 kilometrus… Bet nieko, liko duonos, bulvių, pieno, grietinės, miltų, avižinių dribsnių… Žodžiu – ne badas. Teks gaminti. Pasiūlau Medeinai sudaryti meniu savaitei. Anūkė imasi šios užduoties noriai: ką gaminsime, kiek ko sunaudosime. Svarbiausia, gaminsime tiek, kad nieko nereikėtų išmesti. Apie maisto taupymą Medeina nėra girdėjusi. Apie Afrikos badaujančius vaikus – girdėjo, per televiziją matė, bet savoje aplinkoje su šiuo reiškiniu susidurti neteko. Man patinka jos pasakymas: „Mano gyvenime“. Net šalimais gyvendami turime „savus gyvenimus“, ką jau bekalbėti apie tuos, kurie toli ne tik atstumu…
Mūsų racioną paįvairina grybai. Tuoj pat už kluono Medeina randa visą šeimyną raudonviršių. „Ar jie valgomi?“ – klausia. Voveraites pažįsta, jos auga ir Airijoje, o raudonviršis – retesnis grybas. Airiai grybų miškuose nerenka, kaip ir anglai. Jie augina šampinjonus šiltnamiuose. Juose dirba emigrantai lietuviai ir lenkai, dabar – dar pigesnė darbo jėga – rumunai. Sunkus darbas, menkai apmokamas. Visi, bent kiek ilgėliau „pagrybavę“, ieško lengvesnio ir pelningesnio užsiėmimo. Antroji pamoka – maisto taupymo – mudviem praverčia. Tokias pamokėles būtų galima organizuoti ir mokyklose: vieni vaikai netaupo maisto dėl išlepimo, antriems – kaip mėgstama dabar sakyti – trūksta socialinių įgūdžių. Gavę maisto „davinį“ savaitei (pvz. žiemos atostogoms) čia pat kas skanesnio suvalgo, draugams išdalina, kas liko – į šiukšlių dėžę (arba tiesiog po suolu) išmeta. Ne daugiau tų socialinių įgūdžių turi ir lepūnai, tėvelių sūnaitėliai: valgyklos maistas jiems neskanus, meniu neįvairus: išknaisioti kotletai, prakąsti virtinukai grąžinami į plovyklą.
Vakarop lankoj ima griežti griežlė. Ar jai gerklės neperšti? – klausia Medeina. Paukštelio balsas gergždžiantis, skardus. Saja sako, kad tokį garsą ji išgauna sparnais, o ne gerkle. Panašiai kaip perkūno oželis – uodegos plunksnų vibravimu skrendant. Ieškojau apie tai pasiskaityti internete – neradau, niekur neužsimenama apie šio paukštelio, beje, jau įrašyto į Raudonąją knygą, giedojimą. Sužinojau, kad sunkiai paskrenda, ir nustebau, kad žiemoti nukanka net į Afriką! Vaikus veda Lietuvoj, mėgsta aukštą žolę, bet šienaujamų pievų ir lankų liko mažai, šienapjovės ir mechaniniai grėbliai išdrasko lizdelius, griežliukams dar neišsiritus. Kai baltas rūkas ima slinkti pievom, griežlė prityla: gal tikrai sparneliai sudrėksta? Tokios pažeme šliaužiančios miglos Medeina nėra mačiusi, išlekia į lauką nusitvėrusi mobilųjį – išeina visai neblogas „kadras“. Dar geriau būtų, jei liktų ir atminty…
Kitos dienos pavakare į svečius mus pakviečia Kazys Saja ir Zita Mažeikaitė – artimiausi kaimynai, seni, geri pažįstami. Zita jau pašovusi krosnin kopūstų pyragą – tradicinį susitikimų patiekalą, labai tinkamą su raudonu vynu! Nedaug kas moka jį iškepti – paskrudusia plutele, įdarytą susmulkintais kopūstais su įvairiomis kvepiančiomis žolelėmis iš savo pačios daržo. Skanumėlis! Dingteli, kad visai neseniai rašytojas Kazys Saja šventė savo 85-erių metų sukaktį. Vajė, neturim dovanos! Iš šeimininko podėlio nugvelbiu raudono vyno butelaitį, Medeina renka lauko gėles ir kaišo puokštę… Ramunės, violetinės austėjos, putokšliai, pamarginti rausvomis smilgomis – grakštu, elegantiška! Kai kurie žmonės moka džiaugtis. Ir Saja, ir Sajienė pagiria puokštę, o dar labiau – Medeiną, kad išaugo, išgražėjo, turbūt daug skaito, turbūt daug kuo domisi… Šitai – tiesa. Bet ir prie kompiuterinių žaidimų pasėdi. Čia, kaimelyje, nėra interneto, net televizija nieko nerodo, tad atsiranda laiko pasikalbėti. Kalbamės įvairiausiomis temomis. Apie pasaulio įvykius, apie žmonių santykius, apie jos (ir mano) mokyklą, apie mergaičių ir berniukų draugystę. Džiaugiuosi, kad ir šia tema paauglė anūkė leidžiasi į kalbas… K. Saja irgi mėgsta su jaunimu pasikalbėti, jis – vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, rašančių paaugliams. Tad visada turi juos kuo sudominti, sugeba išprovokuoti diskusijai. „Dievas , kurdamas pasaulį, neturėjo liniuotės, – užveda kalbą. – Iš kur žinau? Ogi pažiūrėk – nerasi nė vienos lygiai nubrėžtos linijos: nei medžio, nei kelio, nei upės, nei plaukiančio debesies… Tik žmogus nori viską suliniuoti, tiesiom linijom atskirti balta nuo juodo… Bet žmogaus gyvenimas nebūna tiesus. Ir dar: nėra dviejų vienodų žmonių, dviejų vienodų medžių, netgi lapų ant medžio nėra vienodų, netgi smiltelių dykumoj mokslininkai dviejų vienodų neranda. Visi mes esame vieninteliai, nepakartojami, tai ir nenorėkime supanašėti. Dienų irgi nebūna vienodų, jei ir atrodo kartais, kad jos pilkos, nuobodžios, kita, patikėk, išauš kitokia. Argi neįdomu gyventi?“
Man rašytojas padovanoja ką tik išėjusią savo knygą „Tuo taku ten“. Tai jo ankstesnės prisiminimų knygos „Skudurėlių taku“ tęsinys. Bandome suskaičiuoti, kiek per savo gyvenimą knygų parašęs. Sako, kad tikslios apyskaitos neveda, bet jau bus per 60. Daugiau nei pusė iš jų – vaikams ir paaugliams. K. Saja didžiuodamasis pasigiria, kad dvi jo knygos yra patekusios į geriausių lietuviškų knygų vaikams šimtuką! Niekada nežinai, ką Istorija išsaugos, pro ką praeis… Sovietmečiu Kazį Sają visi žinojo kaip dramaturgą, sukūrusį tokias pjeses kaip „Mamutų medžiotojai“, „Šventežeris“, „Dilgėlių šilkas“… Pjesės, kalbančios Ezopo kalba, drąsiai pašiepiančios esamą santvarką ir jos moralę. To laikmečio kūriniai. Be jų, ko gero, nebūtų buvę Sąjūdžio, Kovo 11-osios… „Galima sunaikinti tautą./Sunaikinti ir tai, kaip ji buvo sunaikinta“, – sako švedų poetas Kjell Espmark; jo eilėraščius į lietuvių kalbą išvertė Zita Mažeikaitė. Bet taip neatsitiko – mūsų tauta nebuvo ištrinta. Šio Dainavos krašto žmonės prisimena ir kitą – lenkiškąją okupaciją, kuri buvusi skaudžiausia iš visų. Mokykloje mokė tik lenkiškai, bažnyčioje pamokslai – tik lenkiškai. Lenkino pavardes, betgi išliko Akstinai, Kraujaliai, Šibailos… Šias pavardes berandu kaimo kapinaičių paminkluose.
Ištuštėjo kaimas – gegutė nebeturi, kam metelius skaičiuoti. O vis tiek kukuoja. Vakarais griežlė griežia. Brenda rūkas nuo vienos ištuštėjusios trobos link kitos, apkamšydamas, apklostydamas patalais lig ryto. Švari čia gamta, ir švarios mintys čia kyla… Rytą, kol anūkė dar saldžiai miega, išbėgu pasirinkti čiobrelių. Užplikai žiedelį žiemą – ir skleidžiasi puodelyje vasara, o gal net Prarastas laikas. Vienok manau, kad prarasto laiko nebūna. Kiekviena diena ką nors atneša. Kad pastebėtum, reikia mokytis mažų žingsnelių meno. „Čia toks menas, – aiškinu Medeinai, – kai mokaisi pastebėti mažus dalykėlius. Iš jų galima nusilipdyti Laimę, Džiaugsmą, kurie nesudūžta. Kurie nenuvertėja, keičiantis valdžioms ir pinigams. Kai nori Kažko didelio ir daug, pražiopsai tai, kas svarbiausia. Panašiai, kaip su maistu. Žinai ką, imkim rašyti dienoraštį, netikėtai pasiūlau anūkei“. „O kam?“ – nustemba Medeina. „Na, supranti, dienoraštis – tai kaip dienos meniu…“
Reginos Jasukaitienės nuotraukos
