Eglės Gerulaitytės, filosofiją ir tarptautinius santykius studijavusios žurnalistės, keliautojos, knyga „Bastūnės liudijimai“ (išleido „Tyto alba“) – gyvas pasakojimas apie nutrūktgalvišką kelionę motociklu po Pietų Ameriką. Peru, Bolivija, Argentina, Čilė, Ekvadoras, Kolumbija – ypatingos vietos ir patirtys, ribinės situacijos ir valia jas įveikti, tų kraštų žmonės ir asmeniškas žvilgsnis į jų gyvenimą, o kartu – vienatvėje kylantys filosofiniai klausimai, lydintys į asmenybės brandą. Knygoje autorė dalijasi patirtais įspūdžiais, tarsi pro rakto skylutę žvelgdama į nepažįstamą ir paslaptingą Naująjį Pasaulį.
Šioje ištraukoje – keliautojos pasakojimas apie kelionę per Boliviją ir Argentiną.
***
Gamta tokia siurrealistinė, kad ištisas dvi dienas, rodos, sapnuoju atmerktomis akimis važiuodama ant savo mėlynojo ponio. Kadaise grįstas vieškelis iš pradžių vingiuoja tarp raudonų kaktusais apžėlusių uolų, vis kylančių į dar neregėtas aukštumas. Sapnuoju keistas melsvas Mėnulio slėnio uolas, suakmenėjusį priešistorinį mišką, smėlynų šuntakius, viliojančius vis aukštyn. Pamiršti sidabro kasyklų kaimeliai ir bevardės, seniai nebeverkiančius kūdikius žindančios moterys smėliu užneštose aikštėse spokso tiesiai priešais save. Pernakvoju sename apgriuvusiame viešbutėlyje išdaužytais langais. Skauda rankas, motociklas vos laikosi nesubyrėjęs, nebeturiu užpakalinių posūkio žibintų, metalinis bagažo rėmas sulūžęs dviejose vietose, bet judu toliau, ir kai pagaliau vakarėjant užropoju į dar vieną viršukalnę, žvyruotas takas pagaliau šauna žemyn.
Žemyn, žemyn, žemyn valandų valandas paklaikusiais zigzagais ir spiralėmis. Nežinau, ar dar kas likę iš mano vargšo motociklo stabdžių, o kai visiškai sulūžta grandinę sauganti dėžė, atsuku varžtus ir numetu ją pakelėje. Nebežinau, ar dar turiu benzino, nebežinau, kiek liko kilometrų, ar nenuklydau. Bet pagaliau, leidžiantis sutemoms, vargais negalais pasiekiu žalių palmių šešėliais nuklotą Tupisos slėnį. Kelias vingiuoja palei plačią upės vagą, o medžių šnarėjimas žada kažką vėsaus, raminančio ir galbūt, galiausiai, guodžiančio.
***
Išaušta gaivus, palmių šešėlių nupėduotas rytas. Tarsi flirtuodamas priartėjo Argentinos pasienis. Išganymas čia pat, už slenksčio, už dar vieno pasienio! Švilpaudama ir niūniuodama po nosimi atidžiai apžiūrinėju ponio žaizdas. Ant uodegos kažko lyg ir trūksta. Keletą akimirkų niekaip nesumetu, ko. Na taip, užpakaliniai posūkių žibintai nulakstę, bagažo rėmas sulankstytas, bet pala, tikrai trūksta dar kažko, kažko labai svarbaus… Staiga užima žadą. Suvokiu, ko nebėra. Pamečiau numerius! Pamišėliškame, karščiuojančiame vakardienos smėlynų ir raudonų uolų sapne palikau mėlyną perujietiškų numerių plokštelę, ir nors Pietų Amerikos pasieniečiai niekada nepriekaištauja man dėl to, kad neturiu motociklo vairuotojo teisių, turbūt net jiems trūks kantrybė pamačius transporto priemonę be numerių.
Sunerimusi suku ratus po Tupisos centrą, o galvoje mainosi įvairiausi scenarijai. Grįžti į Peru, kad išduotų naujus numerius? Ne, tūkstantį kartų ne. Mėginti kirsti Argentinos pasienį be numerių? Galbūt… O galbūt man juos čia galėtų tiesiog pagaminti koks apsukresnis meistras? Bežioplinėdama sustoju prie raudono šviesoforo ir čia pat gaunu stiprų smūgį į galą. Dauguma boliviečių vairuoti niekuomet nesimoko, o teises paprasčiausiai nusiperka, todėl eismas Bolivijoje nedaug skiriasi nuo Teherano ar Kairo beprotybės. Mane partrenkė pravažiuojantis taksi, o jo vairuotojas nė nestabtelėjo. Keliu mėlynąjį ponį – jo kairysis veidrodėlis visiškai susitraiškė – ir klausiamai žvairuoju į žiovaujantį ant šaligatvio policininką, vangiai stebintį šią sceną. Tačiau šis tik uoliai šnypščiasi nosį ir dairosi šešėlio – artėja siestos metas ir jam norisi sliūkinti namo, suvalgyti žmonos paruoštus pietus ir numigti pokaičio.
Mankštinu savo vidinį zen. Neverta nieko sureikšminti. Sutraiškytą veidrodėlį man kaipmat pakeičia du smagūs Tupisos garažų mechanikai, jau atsikimšę siestos alų, kikenandami iš mano mažo apipešioto motociklo. Jie suvirina bagažo rėmą, pritaiso naujus posūkių žibintus, pakeičia tepalus, patikrina padangų slėgį, truputį įtempia grandinę. „Bet numeriai, senjorita, numeriai – didelė bėda. Daryti naujus būtų nelegalu. Trauk pas policijos viršininką, gringa, galbūt jis leis tau važiuoti toliau. Oi ne, mes tikrai niekuo negalim padėti. Sėkmės, sėkmės tau…“
Tupisos Policia de Transito viršininkas vešliais Stalino ūsais, su pasigėrėtinu apetitu dorojantis vištos kulšį, pasirodo besąs visai sukalbamas. „O, senjorita, nieko baisaus, tikrai, visiškai nieko baisaus! Numeriai! Štai aš tuoj pat surašysiu jums raštą, Viljasono pasienio policijos nuovadoje paprašykite panašaus dokumento ir pasieniečiai jus tikrai išleis iš Bolivijos. Ar įsileis Argentina? Kodėl gi ne, kodėl gi ne, če juk civilizuoti žmonės, na, bent dauguma…“ – kikendamas ir springdamas vištos kulšim, šaunusis comandante rašomąja mašinėle atbarškina man daug pasitikėjimo nekeliantį popiergalį, pasirašo jį, išmargina keletu grėsmingai atrodančių antspaudų ir mano motociklas vėl tampa legalus. Ar tikrai? Prašmatnusis Stalino Ūsų išrašytas popierius byloja tik tiek, jog tokia ir tokia pametė motociklo numerius, mes patvirtiname faktą ir leidžiame važiuoti toliau, visada jūsų, Tupisos Policia de Transito. Dvejoju, ar tokio patvirtinimo užteks argentiniečiams, bet kito pasirinkimo tiesiog neturiu, tad narsiai kišu dokumentą užantin, dėkoju smagiajam policijos viršiausiajam ir leidžiuosi į vakarienės medžioklę.
Pasienio šturmavimo rytą pasitinku karingai. Iki Viljasono nuspaudžiu vos per valandą. Tobulai lygus kelio asfaltas žada sėkmę, tad įriedėjus į pasienio miestelį nepasiduodu nerimui net tuomet, kai suvokiu, jog Bolivija manęs taip paprastai nepaleis: „Matot, senjorita, jūs neturit motociklo įvežimo dokumento. Jį jums turėjo išduoti Desagvadero pasieniečiai. Be šio dokumento negalime leisti jums išvažiuoti, mat dabar išeina taip, kad motociklą į šalį įsivežėte nelegaliai“, – perdėtai mandagiai aiškina pasienietis. Sustingstu. „Turėsime areštuoti jūsų transporto priemonę bent savaitei, kol susitvarkysite dokumentus. Tai jums kainuos apie tūkstantį JAV dolerių, jei ne daugiau. Taip, taip, labai nemalonu“, – toliau dėsto pareigūnas lakstančiomis akimis. Ginčijuosi iš visų jėgų, bet galiausiai netenku kantrybės: „Tai Desagvadero pasieniečių kaltė, jokio motociklo dokumento jie man nedavė, aiškinkitės su žiopliais kolegomis iš Peru pasienio, po velnių…“ Niekam neįdomu. Keičiu taktiką ir imu reikalauti vyresniojo: „Pakvieskit savo valdžią, pakvieskit ką nors viršesnį tuojau pat, kur jūsų comandante?“ Pasienietis jūrų kiaulytės akimis pašnibždomis tariasi su kolega. Comandante kviesti niekas neskuba, bet įkvėpimas areštuoti motociklą ir skirti baudą taip pat gerokai atslūgęs.
Galiausiai pasieniečiai nenoromis leidžia man išvažiuoti. „Teoriškai jūs su motociklu niekuomet nebuvot Bolivijoj, niekuomet, ar aišku?“ – iškošia į susinervinusią jūrų kiaulytę panašus pareigūnas. „Aišku, gerbiamasai, aiškiau nė būti negali…“ Šoku ant narsiojo mėlynojo ponio ir dumiu į argentiniečių pusę. Pasų kontrolės pareigūnas, išvydęs lietuvišką pasą ir neįprastą pavardę, staiga nusišypso ir klausia: „O, Lietuva? Vilnius? Vitas Gerulaitis?“ Ne Vitas, ne, bet pirmą kartą Pietų Amerikoje Lietuvą kažkas susieja su Vilniumi ir tenisu, o ne kita planeta, išgalvota pasaka arba Rusija!
Patikrinę motociklo dokumentus, mikliai atspausdinę laikinojo importo popierius ir kiek pasikuitę smėlynų dulkėmis ir kelio purvu apskretusiuose mano krepšiuose, argentiniečiai palinki geros kelionės. Netikiu savo ausimis, tad net nepadėkoju, užvedu motociklą ir nurūkstu Kiakos link, ir tik akies krašteliu pagaunu staiga sušmėžavusį kelio ženklą: Ushuaia 5 725 km. Ušuaja?
***
Spaudžiu Atlanto link. Jaučiuosi, lyg važiuočiau namo. Atlantas – tai vartai, vedantys į Senąjį Pasaulį. Atlantas – tai Palanga ir Eglės žalčių karalienės skulptūra Tiškevičiaus parke. Ne, nenoriu namo, nenoriu atgalios, traukiu į pietus, kol baigsis kelias, kol horizontą užklos antarktinės miglos, kol Dreiko sąsiaurio audros pasiglemš pietines salas. Bet šiandien senučio Atlanto idėja man žada melancholiškus, saulėtus, tiesiog sicilietiškus vakarus Sidabro žemės pakraštyje, tad trumpam pamiršusi Ugnies Žemės neišvengiamybę leidžiuosi į pietvakarius.
Dienų dienas klaidžioju žaliose, atvirose, bekraštėse šiaurinių Argentinos ganyklų lygumose. Milžiniškos hasjendos, galvijų bandos, dvidešimto amžiaus pradžios arkomis ir lieto metalo vartais pasidabinę prasimušusių fermerių, ispaniškai vadinamų rancheros, namai susilieja į žaliausių atspalvių kaleidoskopą, atsiduodantį lietaus ir žemės kvapu. Nedidutyje Magdalenos miestelyje prisėdu ant molo ir žiūriu į purvinus La Platos žiočių vandenis. Akimirksniu pralekiu San Klemente del Tuju, Santa Teresitą ir tik Pinamare pagaliau privažiuoju prie pat baltos paplūdimio juostos, numetu motociklą smėlyje ir brendu į suputojusį Atlantą. Pradeda lynoti, kažkur toli už nugaros į debesis beldžiasi Senojo Pasaulio saulėlydis, o šiapus didžiosios balos visi atsakymai ir vėl išsprūsta, tarsi žaismingi saulės zuikučiai nublykčioja per bangas. Galiausiai, nusileidus saulei, atvėsus motociklo motorui ir išsisklaidžius iliuzijoms, telieka pigaus saldžiarūgščio vyno ir nesiliaujančio lietaus vakarai.
Kai po keleto lietingų dienų palieku apsiniaukusį Pinamarą, imu nujausti, kas laukia pasibaigus keliui. Apie Ugnies Žemę žinau tik tiek, kad kažkur Patagonijoje pasiklydo kapitono Granto vaikai. „Turbūt ir aš paklysiu, ir aš nebegrįšiu“, – šmėkšteli mintis. Atlanto vėjai nepermaldaujamai gena toliau į pietus, į Horno kyšulio ūkanų pasaulį, ir aš kapituliuoju.
Iki pat Mar del Platos mane persekioja lietus. Bahia Blanka pralekia it koks sapnas, kuriame daug palmių, ties Puerto Madrinu atsipalaiduoja motociklo grandinė, o Rosone suprantu, kad liko visai nebedaug. Komodoro Rivadavijoje keletą dienų viešiu pas Sebastianą ir Andrėją. Sebastiano močiutė kilusi iš Šiaulių, taigi esu be galo laukiamas svečias. Rodau Andrėjai atvirukus su Vilniaus vaizdais: „Ak, egzotiškoji, rafinuotoji Europa“, – susižavėjusi aikčioja ji. Sebastianas suremontuoja mano vėl apšlubusį ponį, iš kažkur prasimanau pinigų (iki Ugnies Žemės užteks, o paskui – velniai nematė) ir vėl leidžiuosi į kelią.
Patagonietiški vėjai lenkte lenkia prie žemės, bekraštės pietų prerijos ir štormų gūsiai susargdina jūros liga, o į Rio Galjegosą šiaip ne taip įriedu prakiurusia padanga. Nepamenu, kaip nusigavau iki Čilės pasienio, kaip įbildėjau į Ugnies Žemės keltą ir kaip pagaliau nusikapanojau iki Rio Grandės. Tačiau pamenu, jog neišvengiamai artėjo Pietų pusrutulio žiema, pasaulio galas ir akistata su juoduoju džiunglių jaguaru.
