Amerikiečių rašytoja R. J. Palacio (tikr. Raquel Jaramillo, g. 1963 m.), daugelį metų dirbusi grafikos dizainere, iliustruotoja ir meno direktore įvairiose leidyklose, pirmąją knygą išleido būdama 48-erių metų amžiaus. „Stebuklas“ (iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, Alma littera, 2014 pirmasis leidimas, 2017 – antrasis leidimas) autorei buvo tam tikras lūžio taškas, kai daugelį metų rašiusi įvairias ištraukas ir idėjas knygoms „į stalčių“, ji suvokė, kad tinkamas metas knygai parašyti niekada neateis, to reikia imtis dabar, neatidėliojant. Savotiška knygos legenda tapo ir jos atsiradimo aplinkybės – vieną dieną, rašytojai su savo dviem sūnumis nusprendus nusipirkti ledų, sutikta mergaitė su įgimta veido anomalija.
„Stebuklas“ sulaukė didelio skaitytojų dėmesio visame pasaulyje, tai – ne vien grožinis kūrinys, bet ir įvairaus amžiaus skaitytoją ugdantis tekstas, plečiantis grožio ir gėrio suvokimo ribas, įkvepiantis pokyčiams. Tai – puikus, aktualus tekstas diskusijoms mokyklose, skaitytojų klubuose, šeimoje; savo tinklaraštyje autorė turi specialią skiltį „Mokytojams“, kur siūlo įvairius klausimus diskusijoms su vaikais, taip pat R. J. Palacio kviečia visus būti gerumo ambasadoriais.
Lietuvos kino teatruose jau pasirodė ir pagal šią knygą sukurtas Stepheno Chbosky’o filmas „Gerumo stebuklas“, o R. J. Palacio jau spėjo išleisti ir pirmosios savo knygos tęsinius, kurie, tikėkimės, pasirodys ir lietuvių kalba.
Siūlome skaitytojams pokalbį su „Stebuklo“ autore, kuriame paaiškinami daugelis dalykų, slypinčių tiek knygoje, tik už jos ribų.
Prieš tapdama rašytoja, dvidešimt metų dirbote grafikos dizainere ir kūrybos direktore įvairiose leidyklose, kūrėte viršelius kitų rašytojų knygoms, taip buvote knygų vaikams redaktorė. Kaip visi šie darbai atvedė jus ten, kur esate šiandien? Ar darbas su knygomis iš dizaino ir redaktorės perspektyvų praeityje įtakojo jūsų rašymą? Ar tai, kaip knyga buvo priimta skaitytojų, pateisino jūsų lūkesčius?
Nesu tikra, ar tai, jog buvau knygų dizainere ir redaktorė, įtakojo mano pačios kūrybą, tačiau tai tikrai padarė mane atviresne visam knygos leidybos procesui – redaktoriaus ir korektoriaus indėliui į mano pačios parašytą knygą, darbui su maketuotojais, supratimu, ką daro įvairiuose leidyklos skyriuose dirbantys žmonės. Knygų leidyba yra bendradarbiavimo procesas daugeliu prasmių, ir buvo nuostabu turėti galimybę patirti visa tai iš abiejų šio proceso pusių.
Turėjau gana realistiškus lūkesčius dėl to, kaip knyga gali būti sutikta leidykloje. Ko negali žinoti ar nuspėti – kaip išspausdinta knyga bus sutikta skaitytojų. Atrodo, kad kai kurioms knygoms padeda tiesiog tam tikras žvaigždžių išsidėstymas. Kas žino, kodėl? Negali išleidęs knyga pasakyti – na, tai knyga. Kiekvienais metais pasirodo daugybė gerų knygų, neatrandančių savo skaitytojų. Kodėl su vienomis knygomis dirbama reklamos lygmenyje, o su kitomis – ne? Kas žino?
Kaip rašytoja debiutavote būdama 48-erių. Savo tinklalapyje rašote: „Visuomet norėjau rašyti… [tačiau] suvokiau, kad tinkamas metas pats į duris nepasibels. Nėra tinkamo meto pradėti rašyti knygą.“ Ar buvo kokių privalumų tokiame amžiuje imtis rašyti knygą?
Iš tiesų nuo pat tada, kai suaugau, visą laiką rašiau – visokias romanų ištraukas, daugybę įvairiausių istorijų, o daugiausiai idėjas knygoms ir scenarijams. Tačiau niekada neatrasdavau man reikiamo laiko, kad išplėtočiau tas idėjas. Labai džiaugiuosi, kad visus tuos metus galėjau ramiai rašyti be jokio spaudimo tuo dalintis. Norite tikėkite, norite ne, tačiau tai buvo mano sąmoningai priimtas sprendimas, kai studijavau koledže: ar noriu pragyventi iš rašymo, ar iš meno? Pasirinkau meną ir tapau iliustruotoja būtent tam, kad neturėčiau rašyti dėl jokių kitų priežasčių, išskyrus savo pačios malonumą.
Kaip jūs rašėte „Stebuklą“?
Dirbau savo tiesioginį darbą pilnu etatu, turiu vyrą ir du sūnus, tad neturėjau prabangos laukti tinkamo laiko rašymui. Privalėjau jį pasigriebti pati ir disciplinuotai juo naudotis. „Stebuklą“ rašiau taip: grįždavau namo iš darbo, su šeima pavakarieniaudavome, padėdavau vaikams su namų darbais, šiek tiek pažiūrėdavau televizorių. Užmigdavau apie dešimtą vakaro, o maždaug vidurnaktį atsikeldavau ir dvi ar tris valandas, visiems miegant, rašydavau. Skamba, lyg tai būtų buvę sunku, bet taip nebuvo. Buvau taip įsigyvenusi į rašomą istoriją ir veikėjus, kad negalėdavau sulaukti, kada vėl prie jų prisėsiu.
Užaugote Kvinso rajone (JAV, Niujorkas), apsupta knygų. Esate minėjusi, kad jūsų mama buvo godi skaitytoja, padariusi jums stiprią įtaką.
Man taip pasisekė, kad augau su tėvais, kurie visada – VISADA – skaitė. Tiesa, jų literatūriniai skoniai smarkiai skyrėsi. Mano tėvui patiko Marcus Aurelius, Pascalis, „Šv. Augustino išpažintys“, „Civilizacijos istorija“. Laiko patikrintos knygos. Mano motinos skonis buvo šiuolaikiškesnis. Nors ji mėgo kolumbiečių ir Lotynų Amerikos autorius, jos didžiosios meilės buvo Oscaras Wilde‘as ir Williamas Faulkneris. Ji taip pat simpatizavo vokiečių autoriams, itin mėgo Günterį Grassą, Heinrichą Bollį, Thomą Manną.
Kas jus įkvėpė parašyti „Stebuklą“?
Kartą ėjome su sūnumis pirktis ledų. Kai vyresnysis įėjo į krautuvėlę, mudu su jaunesniuoju laukėme jo lauke. Mano jaunėliui tuomet buvo maždaug trys metai, jis sėdėjo savo vežimėlyje priešais mane, sėdinčią ant suoliuko. Netikėtai suvokiau, kad šalia manęs ant to paties suoliuko sėdi maža mergaitė, turinti įgimtą kaukolės anomaliją, taip pat jos draugė ar sesuo ir motina. Kai mano jaunėlis sūnus pažvelgė į tą mergaitę, jis sureagavo būtent taip, kaip reaguoja trimečiai, matydami kažką gąsdinančio – jis ėmė gana garsiai verkti. Stengiausi skubiai jį nustumti su vežimėliu, ne dėl jo paties, o tam, kad neįskaudintume mergaitės, ir beskubėdama susidūriau su vyresniuoju sūnumi, jo nešti pieno kokteiliai išsipylė ir na, gavosi neprasta scena – visiškai priešinga tam, ko tikėjausi. Tačiau stumdama tolyn sūnaus vežimėlį, išgirdau mažosios mergaitės mamą mielu ir ramiu, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, balsu tariant: „Nagi, mergaitės, manau, kad metas eiti.“ Ir šie žodžiai man įstrigo.
Likusią dienos dalį negalėjau liautis galvojusi apie tai, kaip viskas nutiko. Į galvą atėjo mintis, kad jos su tuo tikriausiai susiduria daugybę kartų per dieną. Šimtus kartų. Koks tai jausmas? Ko turėčiau mokyti savo sūnus, kad jie žinotų, kaip geriau į tai reaguoti kitą kartą? Ar „nespoksok“ apskritai yra geras dalykas pamokymui, ar galbūt yra kažkas gilesnio? Visa tai sukosi mano galvoje ir aš supratau, kad esu savimi nusivylusi, nes praleidau gerą progą kažko išmokyti savo vaikus. Vietoj to, kad stengčiausi patraukti savo vaikus ir išvengti šios situacijos, turėjau užkalbinti mergaitę ir jos mamą. Jei mano vaikas verkė – tebūnie, vaikai verkia. Tačiau pati turėjau jam parodyti geresnį pavyzdį ir dar parodyti, jog nebuvo ko bijoti. O vietoj to aš supanikavau. Paprasčiausiai neturėjau supratimo, ką tokioje situacijoje daryti.
Taip sutapo, kad tą vakarą, galvodama apie nutikusį incidentą, per radiją išgirdau Natalie Merchant dainą „Wonder“ ir kažkas tuose žodžiuose tiesiog mane sujaudino. „Stebuklą“ pradėjau rašyti tą patį vakarą.
Kodėl pasirinkote rašyti istoriją iš skirtingų personažų perspektyvų? Ar taip daryti ketinote nuo pat pradžių?
Nežinojau, kad rašysiu istoriją iš skirtingų požiūrio taškų pradėdama rašyti knygą. Maniau, kad visą istoriją būsiu su Ogiu. Tačiau mane ėmė labai dominti Vija ir tai, ką išgyvena ji, taip pat norėjau išsiaiškinti Samer drąsos atsisėsti šalia Ogio per priešpiečius motyvaciją, Džeko išdavystę, ir žinojau, kad tam, jog tai padaryčiau, kad ištyrinėčiau visą Ogio istoriją, kuriam laikui turėsiu jį palikti. Ogastas protingas vaikis ir jis pastebi labai daugelį dalykų, tačiau jis niekuomet išties nesužino viso savo paties daromos įtakos kitiems žmonėms masto. Nenorėjau padaryti jo vienu iš tų ne pagal metus subrendusių vaikų, kuris kažkokiu būdu žinotų dalykus, kurių neturėtų žinoti: man tokio tipo veikėjai yra labai neįtikinami, o aš norėjau, kad Ogis man visuomet būtų įtikimas.
Tad nusprendžiau pasakoti šią istoriją iš daugelio perspektyvų. Viena mano pačių mėgstamiausių knygų – Williamo Faulknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“, joje pasakojama tokiu pat principu. Žinoma, rizikinga imtis tokio pasakojimo būdo, kadangi a) žinau, kad nesu Williamas Faulkneris, ir b) taip rašant, istorija gali tapti sunkiai suvaldoma ir išsprūsti nuo tavęs. Kartais veikėjai gali užgrobti istoriją. Gali būti sunku padaryti taip, kad visi veikėjai jaustųsi esą to paties pasaulio dalis.
Ši knyga neša aiškią žinią, nukreiptą prieš patyčias. Ar vaikystėje pati esate jas patyrusi?
Taip, nešą šią žinią ir ne, patyčių vaikystėje nepatyriau. Tačiau daug ką iš to gyvenimo tarpsnio prisimenu ir žinau, kad patyčios turi daug apraiškos formų, ne vien fizinę. Yra socialinė izoliacija. Yra šaipymasis. Yra draugų apleidimas. Šiuos dalykus aš patyriau, nors, žinoma, niekad tokiu mastu, kokiu tai patyrė Ogis. Prisimenu tokius vaikus, kaip Džulianas. Žemindami kitus, jie jaučiasi drąsesni ir galingesni. Tai klasikinis patyčių modus operandi: kiekviename būryje atrasti ką nors, ką gali pastatyti ant žemiausiojo hierarchijos laiptelio. Tuo Ogis ir buvo Džulianui – kažkas mitybos grandinės pabaigoje. Kai tai nebūdavo tiesiogiai Ogis, tuomet tai buvo Džekas, kaip Ogio asociacija. Jei tai nebūdavo vienas iš jų, tai vis tiek būdavo kas nors kitas. Kas nors būtinai turėjo būti. Pasaulio Džulianams visuomet reikėjo tų, kuriuos jie galėtų pažeminti tam, kad patys jaustųsi didesni. Tai labai primityvus jausmas, bene toks pats emocionaliai nesubrendęs, koks ir jį jaučiantis žmogus. Samer yra priešingoje šio spektro pusėje: ji emociškai ir dvasiškai gana pažengusi.
Kuris „Stebuklo“ veikėjas jums pačiai mieliausias?
Lyg klaustumėte motinos, kuris jos vaikas jai mieliausias. Negaliu atsakyti – myliu juos visus.
Kodėl „Stebukle“ nėra skyrių, skirtų tėvo ir motinos istorijoms?
Sąmoningai nerašiau skyrių, atliepiančių tėvų požiūrį, kadangi tai būtų pakeitę pagrindinį knygos žvilgsnį iš vaiko perspektyvos į kažką kito, kažką tamsesnio ir galbūt ciniškesnio. To aš nenorėjau. Pasirinkau pabaigti knygą džiugia nata Ogio gyvenime, laiku, kai jis džiūgauja ir yra mylimas aplinkinių. Tačiau mes žinome, kad gyvenimas ne visada jam bus toks maloningas, ir suaugusieji knygoje taip pat tai žino. Manau, kad tai viena iš priežasčių, kodėl suaugusieji, skaitydami „Stebuklą“, priima istoriją labai jautriai, daug jautriau nei vaikai. Tačiau gyvenimas vyksta po vieną dieną ir autoriaus privilegija pasakoti tokią istoriją, kokią jis pasirenka, kaip ir baigti ją taip, kaip jis nori.
Neitas ir Isabelė turi savas papasakotinas istorijas, tačiau nenorėjau jų įtraukti. Knygoje jie matomi tik vaikų akimis ir yra jų kone idealizuojami. Vaikai savo tėvuose mato tik tai, ką tėvai jiems leidžia matyti – mažiau Neito atveju ir daug daugiau Isabelės. Ji labai saugo tai, kiek ir ko leidžia pamatyti vaikams. Ji nenori, kad Ogis pamatytų baimę jos akyse, kai leidžia jį – iš tiesų stumia – pirmą kartą eiti į mokyklą. Ji neleidžia Ogiui matyti, kaip ją piktina ir skaudina kitų veidai jiems matant jos sūnų ar dalykai, kuriuos ji nugirsta juos sakant. Ji leidžia jam matyti tik tą savo pusę, kuri padeda jam būti stipriam ir laimingam, tačiau kita pusė, toji, kuriai baugu dėl sūnaus, dėl to, kas jo laukia ateityje, matoma tik vyrui ir artimiausiems draugams. Tad Isabelė, kurią matome knygoje, matoma jos vaikų akimis. Galime įsivaizduoti, kad ji būtų visiškai kitokia, jei susitiktume su ja vakarienės ir ji išgertų keletą margaritų: ji būtų atviresnė, piktesnė, liūdnesnė, labiau pavargusi, nei kada nors būna vaikų akyse.
Ko, tikitės, vaikai pasisems, perskaitę „Stebuklą“?
Tikiuosi, kad vaikai supras, jog yra pastebimi, jog jų veiksmai nelieka nepastebėti. Galbūt ne iš karto ar ne tiesiogiai, ne savaime suprantamu būdu, tačiau jeigu jie elgiasi bjauriai – kažkas dėl to kenčia. Jei jie elgiasi maloniai, kažkam nuo to geriau. O renkasi jie patys: ar būti pastebėtiems dėl malonių, ar dėl bjaurių dalykų. Jie patys renkasi, kuo būti šiame pasaulyje. Renkasi ne jų tėvai ir ne draugai, o jie patys.
O ką, tikitės, suvoks tėvai?
Tikiuosi, kad tėvai atkreips dėmesį ir labiau įsitrauks į savo vaikų gyvenimus. Kalbėjau su daugybe tėvų, savo draugų, kurie atsitraukė ir nesikišo į savo vaikų elgesį vidurinėje mokykloje, lyg bjaurus elgesys su kitais būtų neišvengiamas blogis, iš kurio jie „tikisi“ savo vaikus išaugsiant. Vienas tėvas man kartą pasakė apie savo sūnų taip: „Na, jis manęs daugiau nebesiklauso, todėl nustojau švaistyti laiką stengdamasis pasakyti jam, ką daryti.“ Mano supratimu, tai yra būtent tas metas, kai vaikui labiausiai jūsų reikia – kai jis elgiasi taip, lyg daugiau jūsų nebesiklausytų. Manau, kad giliai viduje mes taip džiaugiamės, kad tyčiojamasi ne iš mūsų vaiko ir nusisukame, jei tai kažkieno kito vaikas. Tačiau tėvai turi atsispirti tokiam mąstymui. Jie turi priminti savo vaikams elgtis gerai, maloniai ir teisingai, kadangi tame amžiuje tai yra sunkiausia.
Parengė Diana Gancevskaitė, rjpalacio.com, www.theguardian.com
Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
