Jau pirmųjų amžių krikščionys turėjo paprotį kiekvieną didesnę religinę šventę pasitikti budėjimu su Šv. Mišiomis – vigilija. Lietuvoje šis budėjimas vadinamas Kūčiomis. Dabartinės Kūčios – tai iškilminga vakarienė, kuri švenčiama artimųjų rate, dėkojant Dievui už metus ir dalinantis bendryste ir maistu. Prie Kūčių stalo susirinkusieji laužo ir dalinasi kalėdaičiais, parsineštais iš bažnyčios. Toks Kūčių paprotys yra būdingas tik Lietuvai, Lenkijai ir Latvijai. 
1491 m. gimė Ignacas Lojola, žmogus, kuris labai prisidėjo prie vidinės Bažnyčios reformos, prie to, kad katalikai iš naujo sąžiningai atskaytų į klausimą – ką reiškia sekti Kristumi? Kaip būti tikru Kristaus karžygiu? Prisiminkime, kad Ignacas Lojola gyveno laikotarpiu, kai katalikai pliekėsi su protestantais, Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, gyveno Teresė Avilietė bei Mikelandželas. Ignacas svajojo būti riteriu, buvo sunkiai sužeistas ir tapo dvasinės riterystės pavyzdžiu. Skirtingai nei dažnai pateikiama, jis nebuvo kovotojas prieš Reformaciją, jis kovojo už Bažnyčios atnaujinimą. Ignacas Lojola sukūrė dvasinių pratybų metodą, taip pat įkūrė Jėzaus draugiją, kuri iki šiol atlieka labais varbią misiją, nepaisant visų jos puolimų. Pakanka priminti, kad dabartinis popiežius Pranciškus yra Jėzaus draugijos narys. Jai priklauso net trys Lietuvos vyskupai: Jonas Boruta, Sigitas Tamkevičius ir Lionginas Virbalas.
Ignacas Lojola mirė 1556 metais.
1524 m. mirė Vasco de Gama. Šis portugalų jūrininkas yra kilęs iš kilmingos šeimos, jaunystę praleido Lisabonoje, kur gavo išsilavinimą. Tapo jūrininku, studijavo navigaciją ir astronomiją. POrtugalijai reikėjo prekybos kelių jūra, taip pat galimybės atvežti kuo daugiau prekių iš Afrikos žemyno. Pradėta ruoštis ekspedicijai, kuriai turėjo vadovauti Vasco de Gama tėvas, tačiau šis mirė ir gana netikėtai ekspedicijos vadovu tapo pats Vasco. Jis išplaukė 1497 m. liepos 8 d. iš Lisabonos uosto. Ilga kelionė tęsėsi ilgiau kaip pusę metų, sugrįžo tik mažiau nei trečdalis įgulos, tačiau tikslas buvo pasiektas – pavyko ne tik nukeliauti į Afriką, bet ir atrasti kelią į Indiją. Vasco de Gama buvo dosniai apdovanotas ir pagerbtas. Beje, didysis jūrininkas mirė Kalkutoje, Indijoje, kur vyko karaliaus pavedimu, nes turėjo pagerinti santykius su vietiniais didikais.
1798 m. gimė Adomas Bernardas Mickevičius, žmogus, kurio talentas iki šiol jungia lietuvių ir lenkų tautas. Jis gimė netoli Naugarduko ir yra kilęs iš senos lietuvių bajorų šeimos, kuri laikė save lietuviais, bet kalbėjo ir rašė jau lenkiškai. Šiandien paradoksalu, kai visi lenkų moksleiviai atmintinai mokosi Adomo Mickevičiaus eilėraštį, kuris prasideda žodžiais: „Lietuva, Tėvyne mano..“
Adomas Mickevičius baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kauno apskrityje, dalyvavo Filomatų ir Filaretų veikloje. 1823 m. spalio 23 d. suimtas už dalyvavimą nelegalių studentų organizacijų veikloje ir. 6 mėnesius buvo kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne, jam grėsė ištrėmimas ir kalėjimas. Tik pasibaigus bylai, už užstatą 1824 m. balandžio 21 d. išleistas iš kalėjimo. Jam teko visam laikui atsisveikinti su Tėvyne ir jis pradžioje išvyko į Sankt Peterburgą, paskui į Odesą, Romą, Paryžių. Jam visuomet rūpėjo kova už Tėvynės išlaisvinimą ir 1855 m. jis vyko į Konstantinopolį, Turkijoje, kur buvo telkiami lenkų pulkai kovai su Rusija. Deja, čia susirgo cholera ir mirė. Pradžioje buvo palaidotas Paryžiuje, po kurio laiko jo palaikai pervežti į Krokuvą ir jis palaidotas Vavelyje.
Į literatūros istoriją įėjo kaip kovingas romantikas. Istorinėse poemose Gražina, Konradas Valenrodas jis aukštino lietuvių kovas su kryžiuočiais, labai vertinamas jo romantinis kūrinys – Vėlinės.
1865 m. JAV Tenesio valstijoje įkurta rasistinė Kukluksklano organizacija. Ją subūrė JAV pilietinio karo Amerikos Valstijų Konfederacijos (pietinės valstijos) veteranai. Organizacijos tikslai buvo padėti pietinių valstijų po karo likusioms našlėms ir našlaičiams, taip pat ir bandyti mažinti galimybes buvusiems vergams (juodaodžiams) pasinaudoti jiems suteiktomis teisėmis. Organizacija 1871 m. paskelbta neteisėta, nes ji prieštaravo šiauriečių pietums po pastarųjų kapituliacijos primestai lygybės idėjai, taip pat organizacija susidorodavo su jai prieštaraujančiais. Klano vadovas buvo Didysis Žynys, pirmuoju juo buvo Nathan Bedford Forrest. Iki 1882 m. klanas buvo visiškai išnaikintas, tačiau paskui keletą kartų jį bandyta atkurti.
1868 m. Vokietijoje, mažame Berlincheno miestelyje, kuris yra dabartinėje Lenkijos teritorijoje, gimė Emanuelis Laskeris, būsimasis šachmatininkas, pasaulio čempionas. Emanuelis žaisti šachmatais pradėjo visiškai atsitiktinai. Kai jis susirgo, norėdamas jį prablaškyti, brolis, kuris neblogai žaidė šachmatais, išaiškino jam taisykles ir net davė paskaityti knygą apie šachmatų teoriją. Emanuelis greitai perprato šį žaidimą, o pasveikęs pradėjo lankyti kavinę, kurioje buvo žaidžiama šachmatais iš pinigų. Ten jis praleisdavo ištisus vakarus. Profesionali Emanuelio Laskerio šachmatų karjera prasidėjo tada, kai jis nusprendė žaisti Vokietijos šachmatų sąjungos kongreso turnyre, kuriame užėmė pirmą vietą. Po šio turnyro jis metė mokyklą (nors laikinai, nes 1902 m. puikiai apgynė filosofijos ir matematikos mokslų daktarinę disertaciją[) ir atsidavė vien šachmatams.
1892 m. pradžioje Emanuelis Laskeris persikelia gyventi į Londoną − to meto šachmatų žaidimų centrą. Dėl savo įspūdingų pergalių Vienoje, Berlyne, Londone, Mančesteryje ir Liverpulyje jis galėjo žaisti dėl pasaulio šachmatų karūnos. Laskeris nugalėjo V. Steinicą. Beje, apie Laskerį buvo kuriamos absurdiškos teorijos, esą jis hipnotizuoja priešininkus. Tai veikiausiai susiję su tuo, kad Emanuelis Laskeris buvo puikus psichologas ir net, regis, beviltiškose situacijoje nepasiduodavo.
Dvidešimt septynerius metus Emanuelis Laskeris buvo pasaulio čempionas. 1921 m. mače dėl čempiono titulo jį nugalėjo Kapablanka. 1936 m. Emanuelis Laskeris su žmona emigravo į Maskvą, galbūt dėl žydų persekiojimo Vokietijoje. 1937 m. spalio mėnesį Emanuelis Laskeris su žmona nutarė aplankyti dukterį ir anūkus, gyvenančius JAV. Niujorke susirgo jo žmona, todėl Laskeriui teko ten pasilikti. 1941 m. sausio 13 d. Emanuelis Laskeris mirė.
1871 m. Kaire įvyko Giuseppe Verdi operos „Aida“ premjera. Opera buvo užsakyta Egipto valdovo ir buvo skirta specialiai Kairo operos teatro atidarymui. Iki šiol ši opera vertinama kaip viena nuostabiausių muzikos istorijoje.
1914 m. Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte vyko unikalios šv. Kalėdos. Pateikiu istoriko Zigmo Vitkaus pasakojimą apie šį įvykį. 1914-ųjų Kalėdos Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte buvo ypatingos. Jų išvakarėse dešimt tūkstančių prancūzų, anglų ir vokiečių kareivių padėjo ginklus į šalį ir susitiko „niekieno žemėje“ broliautis. Jie mainėsi papirosais, alkoholiu, suvenyrais, visu tuo negausiu kareivišku turtu, ir šnekėjo apie namus.
1914-ųjų gruodžio 24-oji Vakarų fronte. Penktas Pirmojo pasaulinio karo mėnesis. „Niekieno žemė“. Vienoje pusėje – vokiečiai, kitoje – prancūzai. Iš apkasų jie akylai stebi vienas kito pozicijas. Verdenas dar laukia, tačiau Marna, vienas pirmųjų didelių mūšių, jau nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių. Pamažu visiems aiškėja, kad vokiečiams nepavyks pakartoti sėkmingos 1870–1871 metų kampanijos prieš Prancūziją ir karas užsitęs.
Staiga vienas prancūzų budėtojų nustebęs atitraukia akis nuo periskopo, negalėdamas patikėti tuo, ką mato. Jis stukteli petimi savo kovos draugą: „Žvilgtelk, vokiečių pusėje vyksta kažkas keisto.“ Ant apkasų krašto, kulkosvaidžių lizduose, vienas po kitos kyla šviečiančiomis girliandomis papuoštos eglutės ir pasigirsta iš pradžių nedrąsi, tačiau vis stiprėjanti Kalėdų giesmė. Netrukus iš apkasų iškyla vokiečių figūros, jie moja rankomis, kviečia nešaudyti.
1914-ųjų Kalėdų paliaubų futbolo mačas tarp vokiečių ir anglų kareivių.
Vokiečiai palieka savo ginklus apkasuose ir įžengia į „niekieno žemę“. Prancūzai abejoja: „bošai“ tikrai bus ką nors pikto sumanę, kažin kokią gudrybę. Tačiau į tai nepanašu, jie kviečia prieiti. Atstumas nemažas, keliasdešimt metrų, prieblanda, tačiau matyti, kad jie šypsosi. Beužšąlantis priešiškumo ledas tirpte tirpsta, ir prancūzai pasirodo iš už savo uždangų. Karininkai kiek sutrikę, tačiau situacija labai neįprasta, ir jie pasiduoda.
Tai šiek tiek romantizuota 1914-ųjų Kalėdų Vakarų fronte versija, tačiau būtent ji šiandien – populiariausia. Iš tikrųjų sveikinimai su artėjančiomis Kalėdomis ir Kalėdų giesmės iš apkasų sklido jau visą savaitę. Galų gale įtampa tiek sumažėjo, kad vokiečiai išdrįso įžengti į „niekieno teritoriją“, plytėjusią tarp kovojančiųjų pusių, ir pakviesti prancūzus bei jų sąjungininkus britus artyn. Čia jie mainėsi papirosais, suvenyrais, vaišinosi alkoholiu, pasakojo vienas kitam apie namus, rodė mylimųjų fotografijas.
Arba, ko vėliau bus neįmanoma įsivaizduoti, surengė keletą bendrų laidotuvių, palydėdami nukautus draugus bendra giesme. Tokia dvasia nenuvilnijo per visą frontą, kai kuriose fronto atkarpose netgi vyko susirėmimų, kai kur tebuvo sutarta leisti abiem pusėms susirinkti savo žuvusiuosius, vis dėlto skaičiuojama, kad 1914-ųjų gruodžio 24–26 dienomis fronte spontaniškai broliavosi apie šimtą tūkstančių kareivių. Jie netgi žaidė futbolą!
„Anglas iš apkasų atsinešė futbolo kamuolį, netrukus prasidėjo gyvas žaidimas. Koks nuostabus ir keistas jis buvo. Anglų karininkai jautėsi, kaip ir mes. Kalėdos, Meilės šventė, kuriam laikui suvienijo mirtinus priešus“, – rašė Kurtas Zehmischas iš 134-ojo saksų pulko savo laiške namo.
Anglų kapitonas J. C. Dunnas iš karališkojo Velso šaulių pulko, kuris iš priešais stovėjusio vokiečių dalinio gavo dovanų dvi statines alaus, vėliau prisimins: „8.20 paleidau tris šūvius į orą, iškėliau vėliavą su užrašu „Su Šv. Kalėdomis“ ir užlipau ant parapeto. Jis [vokiečių karininkas] pakėlė popieriaus lapą su užrašu „Ačiū“ ir netrukus užlipo ant parapeto. Mes nusilenkėme vienas kitam, atidavėme pagarbą ir nusileidime kiekvienas į savo apkasą, jis paleido du šūvius į orą, karas tęsėsi toliau.“
Kitas anglų kareivis pasakojo: „Vokiečiai apkasuose, priešais mus, buvo labai padorūs vaikinai – saksai, inteligentiški, respektabiliai atrodantys vyrai. Šauniai pasišnekėjau su trimis ar keturiais iš jų, užsirašiau du vardus ir adresus į savo užrašų knygelę […]. Po mūsų pašnekesio aš iš tikrųjų manau, kad daugelis mūsų laikraščių pranešimų turėtų būti siaubingai perdėti.“
Ilgainiui broliavimusi nepatenkinta karinė vadovybė ėmėsi prevencinių priemonių: įsakė Kūčių dieną bombarduoti priešo pozicijas, kad niekas – nei savas, nei svetimas – negalėtų išlįsti iš apkasų, ėmė dalinius kilnoti iš vienos vietos į kitą, kad jie neužmegztų artimų ryšių su priešu. O jis mezgėsi tikrai nesunkiai, nes apkasus daugelyje vietų teskyrė keliasdešimt metrų, per tokį atstumą priešiškų armijų kareiviai galėdavo nesunkiai susišnekėti.
Makabriškas žingsnis, žvelgiant iš šiandienos ištisus dešimtmečius taikoje gyvenančių europiečių perspektyvos – uždrausti žmogiškus jausmus priešui – psichologiškai buvo tiksliai apskaičiuotas. Jau kadaise pastebėta, kad įvykdyti mirties bausmę žmogui, kurio akys žvelgia į baudėją, nepalyginant lengviau, kai jos užrištos. Ir, kad nepalyginamai sunkiau šauti į žmogų, su kuriuo ką tik dalinaisi papirosais ar rodei šeimos nuotraukas.
1915-ųjų pabaigoje dar buvo bandymų pakartoti 1914-ųjų spontanišką broliavimosi tradiciją, tačiau 1916-ųjų pabaigoje, tokių bandymų beveik nebeliko. Po itin kruvinų Verdeno ir Somos kautynių, po dujų panaudojimo prie Ipro, priešiškų šalių kareiviai jau nebežiūrėjo vienas į kitą kaip į žmones. Kad ir kaip būtų, 1914-ųjų Kalėdos ir šiandien tebelieka žmogiškosios šilumos ir sveiko proto blykstelėjimo kraupaus karo tamsoje pavyzdys.
1940 m. gimė rašytojas Bronius Radzevičius. Nors gimė Radviliškyje, tačiau jo vaikystė ir jaunystė prabėgo Utenos krašte. Jo kelias į literatūrą sudėtingas. Porą metų gyveno internete, nes liko našlaičiu. Mokėsi fizikos, paskui metė, dirbo tekintoju. Paskui įgyvendino svajonę – baigė lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Jo žymiausias romanas – Priešaušrio vieškeliai. Būdamas keturiasdešimties Vilniuje pats nutraukė savo žemišką kelionę.
1951 m Libija paskelbė apie savo nepriklausomybę bei perėjimą prie monarchijos. Šalies karaliumi tapo Idrisas I. 1959 m. Libijoje radus gausius naftos telkinius, šalies ekonominis ir socialinis lygis gerokai pakilo. 1969 m. rugsėjo 1 d. monarchas buvo nuverstas, o po karinio perversmo į valdžią atėjo Muammar Gaddafi, buvo paskelbta Didžioji Libijos Arabų Socialistinė Liaudies Džamahirija. Gaddafi valdymas tęsėsi iki 2011 m., kai jis buvo nuverstas Libijos revoliucijos metu.
1971 m. Vokietijoje mirė Zenonas Ivinskis, išeivijoje kūręs Lietuvos istorikas, kuris neretai vadinamas iškiliausiu visų laikų lietuvių istoriku. Jis buvo ateitininkas ir aktyvus akademinio gyvenimo dalyvis tarpukariu. Į Vakarus pasitraukė, baimindamasis sovietinės armijos sugrįžimo. Gyveno Bonoje ir Vatikane, tęsė Lietuvos istorijos studijas, skelbė tiek mokslinius, tiek publicistinius darbus išeivijos spaudoje.
1983 m. Romoje mirė Stasys Lozoraitis, Lietuvos diplomatas, užsienio reikalų ministras (1934–1938 m.). Artėjant sovietų okupacijai, tuometinis LR užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1940 m. birželio 2 d. visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė Stasį Lozoraitį užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. Šiuo aktu J. Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu LDT šefas buvo aukščiausias legalus Lietuvos valstybės pareigūnas de jure. LDT šefo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolimesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą. 1940 m. pabaigoje A. Smetonos pasirašytais „Kybartų aktais“ S. Lozoraitis paskirtas prezidento pavaduotoju ir Ministru pirmininku. Jo sūnūs Stays ir Kazys taip pat darbavosi Lietuvos diplomatijos tarnyboje. Stays Lozoraitis jaunesnysis kandidatavo pirmuosiuose atkurtos Lietuvos prezidento rinkimuose, buvo vadinamas Vilties prezidentu, bet, deja, pralaimėjo Algirdui Brazauskui.
Parengė Andrius Navickas
