„Kad ir kas nutiktų, laikyk vėliavą“ – toks buvo fotomenininko Antano Miežansko (1938–2017) šūkis. Savo gyvenime matęs pokario siaubą, jaunystėje perėjęs atšiauriausias Sibiro platybes, vadovavęs žygiams po kalnus, dirbęs ne tik fotografu, bet ir televizijos operatoriumi, dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių turėjęs atsisakyti fotografijos ir atsidėti savo pirmajai, dar iš savo tėvo išmoktai profesijai – siuvimui. Nepaisant to, iki gyvenimo pabaigos jis gyveno tarp gausybės savo nuotraukų ir negatyvų, negalėdamas pamiršti to, ką regėjo jo akys.

Didžiuliame A. Miežansko negatyvų archyve, iš kurio parodose bei albumuose rodyta tik mažoji kūrybos dalis, užfiksuotos anuomet fotomenininką jaudinančios temos – nepažįstamųjų portretai, švelnūs ir jautrūs aktai, nepagražinta bet tuo pat metu kerinčiai graži Lietuvos miestelių kasdienybė, žymių 7-ojo – 8-ojo dešimtmečio meno, kultūros bei politikos veikėjų portretai. Šalia jo kūryboje atsiranda ir tuometinės Lietuvos tikrovės fotografija – statybos, ūkio darbai, įvairios profesijos. Tačiau labiausiai jį traukė kaimas ir paprastas žmogus. Kaip teigė pats menininkas, jis visuomet stengėsi į fotografiją žiūrėti rimtai, atskleisti objekto savitumą ir išlaikyti savo fotografinį stilių. Vienas pirmųjų Lietuvoje A. Miežanskas nuosekliai ėmė dirbti su spalvota fotografija.

„Fotografija užsikrėčiau būdamas paaugliu, kai mūsų namuose lankėsi iš Rygos viešnagėn atvykęs dėdė. Pirmąjį savo fotoaparatą įsigijau 1952 metais, keturiolikos, turguje pardavęs maišą riešutų. Nuo tada į fotografiją įnikau visa galva.“

„Labiausiai įsiminė ir patiko dirbti filmuojant „Žiūrų kaimo dainas“ ir „Kupiškėnų vestuves“. Iš čia ir mano etnografinės fotografijos, kurias darydavau tarp filmavimų grynai sau. O kodėl būtent tai mane traukė? Juk visa tai iš vaikystės – kai su tėvu vaikščiodavome po kaimus siūdami, mačiau tuos paprastus kaimo žmones, jų kasdienybę, darbus, šventes, gyvenimo aplinką. Visa tai buvo ir mano… Turbūt natūraliai ir fotografuodamas žiūrėdavau į tuos žmones, jų veidus – juose regiu prasmę, filosofiją, grožį, istoriją… Per kitų žmonių veidus aš grįžtu ir prie savęs paties, savo tėvų, senelių, gimtųjų vietų… Juk fotografija veikia asociatyviai – taip nepažįstamas žmogus tampa savas ir brangus.“

„Aš aiškiai atskirdavau tai, ką darau užsakymui ir ką fotografuoju savo malonumui. Man įdomu buvo viskas – žmonės, gamta, kaimas, vaikai, emocijos. Negalėdavau ramiai vaikščioti ir po Vilnių – vis grožis akyse stovi…“

„Labiausiai mane traukė klasikinė fotografija, todėl būdamas Maskvoje pirkdavau užsieniečių albumus ir žiūrėdavau, žavėdavausi, pats iš jų mokiausi fotografuoti. Iki šiol be galo žaviuosi Henriu Cartieru-Bressonu, kuris, rodos, iš nieko padaro stebuklą – pamato tai, kas vyksta, ir visada spėja pagauti akimirką. O kiek toje akimirkoje gelmės… Tiesiog begalinė fotografija.“

„Visa mano fotografija, kurią fotografavau sau, nėra sugalvota ar surežisuota, fiksavau tai, ką pamatydavau ir kas krisdavo į akis. Fotografija man buvo priemonė žavėtis ir pažinti pasaulį, pasiimti sau tai, ką mačiau. <…> Ir šiandien išeinu į kiemą, parką ir tai, kas man gražu – fotografuoju. Ir kaifą jaučiu. <…> Matyt, fotografija man – savotiška priklausomybė. Vis tas akimirkos žavesys…“

„Dabar, vartant senąsias savo fotografijas, mane apima liūdesys – šiandien visur aplink, o ypač televizijoje, tiek neskoningumo, vakarietiško kopijavimo, blizgesio, vulgarybės… Visa tai aklavietė, net ir Vakaruose tai atgyvenę, o pas mus – ne… Žinoma, visose civilizacijose buvo bordelių, kur uždaroje aplinkoje kas norėdavo ir siautėdavo, išsikraudavo. Bet kodėl tai turėtų būti rodoma viešai – nesuprantu. Aš ilgiuosi grožio, gerumo, paprastumo…“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *