„Gyvenimas, kuris neskatina gyventi, veda tiesiai į mirtį.“
Džekas Londonas „Martinas Idenas“
Kai pasibučiuoji su mirtimi tiesiai į lūpas ir visgi spėji išsmukti iš po besileidžiančių garažo vartų nepalikęs batų anapus, po kojomis išsirita pergamento ritinėlis, o virš galvos dar ilgai skimbčioja britvučių ciferblatai. Aiškiai kaip niekad supranti kaip uoliai tau nejuntant plaukus glostė laikinumas. Jis uždengia akis prieš amžinybės tuštumą ir nusiveda svajingu niūniavimu.
***
Pavasaris drioksteli į širdis žerdamas saulėtas duženas, jose švelniai mirga ilgesys ir skurdas. Vadinasi peržiemojom. Išmesti keturi gyvenimo mėnesiai. Na, o dabar? O dabar jau griebsiu troleibusą už ūsų ir vėliavos plazdėjimu sveikinsiu miestą! Vilksiuos ilgą ryškų rūbą, kad apie kojas besiveliantis sijonas pakeltų smėlį ir vėją, kad pasakotų šaligatviui, jog mano gyvenime apstu meilės ir šviesos.
***
Šiandien mažai miegojau, atsikėliau ketvirtą ir aušrą sveikinau troleibuse. Rytas pilnas nejautros ir tylos, nėra kur skubėti, reikia išleisti savo laiką tuščioje gatvėje. Pastovėjau prie raudono šviesoforo, pastovėjau prie vitrinos, pastovėjau prie užrakintų vartų į bibliotekos kiemą. Atsiranda pagunda į pilvą nuritinti minties griozdą. Rankinėj užčiuopiu cigarečių pakelį. Vėl ieškau to nieko, kuris skleidžiasi vienatvėje, kai nieko neturi, tik nykumą, tik savo žvilgsnį, skrodžiantį orą ir apsistojantį kažkur erdvėje ties septyniasdešimt pirmuoju centimetru nuo vyzdžio.
***
Ilgiuosi nutraukto laiko, gal tokios tuščios valandos kaip ši, išskyrus po jos surikiuotas pareigas. Ryto kvapas pavasariškas, šiltos drėgmės, žemės pelėsio, pūvančių balkonų. Tai uoslė žadina ilgesį ir šis lengvo katarsio troškimas man jau rodosi pasigailėtinas, intuityvus, visai nesubrandintas. Užima kvapą noras nusikalsti. Spirti į langą, nudraskyti skelbimų lentas, išsinešti niekam nereikalingą jų turinį sau po nagais, įmesti degantį degtuką į pašto dėžutę. Ir vėl tai, ko nė už ką nepadarysiu.
***
Ieškau šiukšlių dėžės. Net tyla nešvari. Vis dėlto išdrįstu sviesti nuorūką į bromą, širdis suplazda. Mažos mergaitės azartas prašo užsimerkti, ir skaičiuoti žingsnius. Vienas, du, trys, keturi… Atsimerkiu. Užsimerk! Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni… Atsimerkiu. Darkart! Vienas, du.. Užkliūnu išraustam šaligatvį. Na, gerai užteks ir aštuonių. Dabar aukštai keliant kojas ir su iškištu liežuviu. Vienas, du, trys.
***
Iš bromo išlindo vyriškis su šuniu. Prasidėjo diena.
www.petitmonday.com
