Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia siekė pertvarkyti Lietuvos švietimą ir jį panaudoti rusinimo tikslams. Per mokyklas tikėtasi įdiegti rusišką savimonę ir ugdyti vietos gyventojus lojaliais imperijos valdiniais. Šiam tikslui pasirinktos pirmiausia pradžios mokyklos.

1863 m. balandžio 4  d. Rusijos valdžios, tiksliau, generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paskelbtos „Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo ir Vitebsko gubernijų liaudies mokyklų laikinosios taisyklės“ nustatė, kad vaikus galima mokyti tik rusiškose pradžios mokyklose. Lietuviškos parapinės mokyklos buvo uždarytos, valsčiai turėjo už savo lėšas steigti valdiškas pradžios mokyklas, kurių mokytojai galėjo būti tik stačiatikiai. Tačiau valdžios sukurtų rusiškų pradžios mokyklų tinklas Lietuvoje plėtėsi lėtai ir buvo labai retas, kur kas retesnis nei kaimyninėse baltarusiškose gubernijose ir Rusijoje apskritai. Pagal Muravjovo laikais galiojusią mokyklų reformą elementorius ir maldaknyges leista naudoti tik išspausdintas rusiškomis raidėmis.

Įteisintam mokymui ne gimtąja kalba tėvai priešinosi ir slaptai mokė vaikus namie bei organizavo slaptąsias mokyklas. Namuose vaikus slaptai mokė dažniausiai motinos arba valstiečiai samdydavo mokytoją, vadinamąjį daraktorių.

„Liaudies mokyklų laikinosiomis taisyklėmis“ buvo vadovaujamasi iki XX a. pabaigos. Laikinosiose taisyklėse mokyklos paskirtis nusakoma taip: įtikinti gyventojus, kad jiems naudingas ir būtinas rusiškas raštingumas kaip vienintelė priemonė doriniam ir protiniam vystymuisi. Mokytojas turėjo atlikti ne tik tiesiogines mokymo funkcijas, bet ir būti prievartinės vietinių gyventojų asimiliacijos įrankiu. Iš mokytojo buvo reikalaujama politinės ištikimybės, nuolankumo, pareigingumo. Jie turėjo auklėti ne tik mokinius, bet ir tėvus. Daugiausia atvykdavo mokyti pravoslavų dvasinių seminarijų auklėtiniai, tačiau jie neturėjo tinkamo pedagoginio pasirengimo, nemokėjo vietos kalbų, todėl paprastai jie atidirbdavo dvejus privalomus metus ir išvykdavo.

Tačiau palaipsniui žmonių pasipriešinimas prieš carinę valdžią vis augo, didėjo nenoras leisti vaikus į mokyklas, kuriose dėstomos pamokos ne gimtąja kalba. Todėl tėvai slapta mokė vaikus gimtosios kalbos namuose arba organizavo slaptąsias daraktorines mokyklas, kurių vietą saugumo sumetimais vis keisdavo. Slaptoji mokykla tapo rimtu valdinės mokyklos konkurentu, taip pat viena svarbiausių raštingumo plėtros ir kovos su rusinimu priemonių.

1873 m. sausio 2 d. buvo uždrausta įvežti iš užsienio ir platinti lietuvišką spaudą gotiškomis raidėmis. Tik 1880 m. Rusijos Mokslų akademija išrūpino leidimą spausdinti kai kuriuos mokslo veikalus lietuvių kalba lotyniškomis raidėmis, bet jie negalėjo būti platinami Lietuvoje. Pasipriešinimas spaudos draudimui ugdė anticarines nuotaikas, skatino nacionalinio išsivadavimo kovą, tautos vienybę…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *