Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro vadovė, tikybos mokytoja, trijų dukrų mama Raimonda Kuklienė – žmogus, kuris nenustygsta vietoje. Jei dar pridėtume, kad Raimonda savo profesinį kelią pradėjo nuo dantų techniko specialybės, o dabar į darbą kasdien važiuoja penkiasdešimt kilometrų, tai tikrai galime kalbėti apie „veiklios moters“ modelį. Tačiau Raimonda turi ir dar labai svarbią savybę – ji moka klausytis ir klausimus priima ne kaip grėsmę, bet kaip galimybę eiti pirmyn. Ji nėra linkusi eikvoti jėgų skundams dėl kurios nors užgriuvusios problemos, o visą energiją skiria tam, ką įmanoma nuveikti, jog problema būtų išspręsta. Gal dėl to ir atrodo, kad ji visur spėja.
Gimei Jurbarke, studijavai Kaune, vėliau Vilniuje, čia atvažiavai su visa šeima, gyvenai Šeškinėje, paskui išsikraustėte į sodybą prie Pabradės, kur dabar ir gyvenate. Kuri vieta Tau labiausiai įaugusi į širdį?
Man atrodo, kad kiekvienam itin svarbią žymę palieka tas kraštas, aplinka, kurioje gimsti, mokaisi būti žmogumi. Man Jurbarkas buvo ir lieka Dievo dovana, nors, prisipažįstu, dabar vis rečiau atrandu laiko ten nuvažiuoti, aplankyti čia su šeima gyvenančią seserį.
Pamenu, kai buvau moksleivė, karštai kalbėjau, jog niekada nepaliksiu savo gimtojo miesto, ir kitus raginau: jei išvykstate studijuoti – paskui būtinai reikia čia sugrįžti. Tačiau įsitikinau, kad niekada negalima sakyti „niekada“ – pati buvau iniciatorė idėjos supakuoti visus daiktus ir su vyru bei dviem mažametėmis dukrelėmis bei savo močiute persikelti į Vilnių. Tiesa, taip apsisprendžiau tikrai ne dėl to, kad Jurbarke buvo blogai, o Vilnius – „svajonių miestas“. Paprasčiausiai troškau studijuoti tai, ką galėjau studijuoti tik Vilniuje. Mokslas truko ketverius metus ir aiškiai jutau, kad negalėsiu tiek laiko atsitraukti nuo šeimos, taip pat po paskaitų neprivažinėsiu į Jurbarką, tad reikėjo apsispręsti: ar palikti Jurbarką, ar palaidoti savo svajonę būti tikybos mokytoja.
Todėl ir dabar apie Jurbarką galiu kalbėti tik gražiausiais žodžiais. Man ten buvo viskas artima, miela, bendruomeniška, pažinojau kiekvieną medelį, kiekvieną kaimyną. Ir dabar pikta, kai girdžiu ką nors sakant, kad provincijoje nėra ką daryti. Man niekada netrūko veiklos, trūko tik laiko viską suspėti. Buvau tiesiog paskendusi veikloje.
Tavo močiutė buvo tremtinė, jos brolis – partizanų ryšininkas. Tačiau, kiek žinau, pati buvai aktyvi komjaunuolė…
Tikrai meluočiau, jei šiandien bandyčiau vaizduoti save kaip disidentę, kuriai buvo akivaizdu, jog sovietinis režimas yra vienareikšmis blogis. Veikiausiai, kaip ir daugelyje kitų šeimų, tėvai norėjo mane „apsaugoti“ nuo žinojimo to, kas galėtų kelti pavojų. Žinojau, kad seneliai buvo ištremti į Sibirą, prosenelė ten ir mirė, bet niekas man nepasakojo, kodėl ir kaip. Man tas faktas neatrodė labai svarbus – buvo „buožė“ ir anuomet tai buvo nusikalstama, bent taip rašė istorijos vadovėliai. Tik Sąjūdžio metais sužinojau, kad mano prosenelis mirė Vladimiro kalėjime. Na, o mokydamasi mokykloje net nemąsčiau, kodėl kai kurie žmonės jaučia priešiškumą sovietinei sistemai. Klasėje buvo vaikinas, kuris nestojo į komjaunimą, buvo tikintis ir mokytojai visaip su juo kovodavo, bet man tai buvo mažai suprantami dalykai, teisingiau, turbūt bijojau būti jo vietoje.
Jau vėliau susimąsčiau ir apie tai, kad nuo mažų dienų aplinka vertė visus veidmainiauti. Pavyzdžiui, bažnyčia Jurbarke buvo prie pat bibliotekos. Tai aš močiutei sakydavau, jei sutiksim pažįstamų, kai eisime į bažnyčią, tai sakysim, kad einu į biblioteką.
Nors buvai pionierė, vėliau – komjaunuolė, į šv. Mišias eidavai? Ar Tavo tėvai buvo religingi?
Man buvimas pioniere, komjaunuole nesisiejo su kokios nors ideologinės laikysenos priėmimu, svarbiau buvo bendruomeniškumas ir įvairios veiklos. Tikriausiai sovietinis gyvenimas taip viską suniveliavo, kad viduje nejaučiau konflikto tarp buvimo komjaunuole ir ėjimo į bažnyčią. Gal ir dėl to, jog į abu dalykus tuo metu buvau įsijungusi labiau išoriškai, o ne savo vidumi.
Svarbiausias ryšys su tikėjimu buvo per močiutę. Būtent ji mus vesdavo į bažnyčią, su sese giedojau vaikų chore. Tėvai nedrįso aktyviai dalyvauti pamaldose. Nors šiaip visada pabrėždavo, kad yra tikintys, namuose švęsdavome religines šventes, tačiau man niekada iki galo nebuvo aišku, kodėl reikia per jas elgtis būtent taip, ir dažniausiai šios šventės tapdavo tikru santykių išbandymu. Kalbant sociologų kalba, mano šeimą buvo galima pavadinti „kultūriniais katalikais“.
Buvau judrus, savarankiškas vaikas. Gyvenau savo gyvenimą, aktyviai veikiau, bet į tėvų nuomonę visada įsiklausydavau. Tad ir mano paauglystėje nebuvo kokio nors radikalaus maišto. Aišku, be švelnaus protesto ir aš neapsiėjau. Man buvo pikta, kodėl aš turiu eiti į bažnyčią, o patys tėvai neina. Pykau, kad niekas man negali atsakyti į daugybę kylančių klausimų apie tikėjimo dalykus, išskyrus močiutę, kurios išmintį ir dabar labai vertinu.
Natūralu, jog pabaigusi mokyklą apie kokią nors su religija susijusią profesiją negalvojai?
Tai dar buvo metai, kai net Sąjūdis nebuvo prasidėjęs ir apie jokias krikščioniškas studijas niekas nekalbėjo. Mokyklą baigiau 1987 m. Kai susimąstydavau apie tai, ką norėčiau daryti, visos mano mintys sukosi apie galimybę tarnauti, padėti kitiems žmonėms. Norėjau būti arba mokytoja, arba medicinos sesele. Kadangi mokykloje daugiau dėmesio skyriau visuomeninei veiklai nei patiems mokslams, nusprendžiau, kad veikiausiai esu per didelė tinginė, kad galėčiau būti mokytoja.
Na, o mintis apie seselės darbą nuvijo tėvai, kurie, kaip ir įprasta visiems tėvams, labai rūpinosi savo dukrelės ateities galimybėmis, karjera. Jie mane pradėjo įkalbinėti, kad stočiau į Kauno P. Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą ir įgyčiau dantų techniko specialybę. Esą, turiu tam tinkamas rankas – buvau gabi įvairiems lipdiniams – o profesija esanti perspektyvi, galėsiu turėti pakankamai pinigų pragyvenimui.
Kaip jau sakiau, buvau gana klusnus vaikas, be to, „nedegiau“ kokia nors konkrečia ateities svajone, tad sutikau ir taip prasidėjo studijos Kaune. Jos tęsėsi dvejus metus. Nieko blogo negaliu apie jas pasakyti, man iš tiesų gerai sekėsi įvaldyti tuos įgūdžius, kurie būtini dantų technikei. Tačiau visos mintys buvo Jurbarke, kur vykau kiekvieną savaitgalį. Tai buvo ypatingas laikotarpis Lietuvoje – radikalių permainų metas.
Sąjūdis pakeitė Tavo gyvenimą?
Mano įsitikinimu, jis daugiau ar mažiau pakeitė visų Lietuvos žmonių gyvenimus. Tikrai negaliu sakyti, kad į Sąjūdį nėriau visa galva. Pradžioje jis kur kas labiau palietė mano mamą, kuri labai aktyviai įsitraukė. Prisipažįstu, iš pradžių man net buvo sunku suprasti jos emocijas. Pavyzdžiui, parvažiavau namo ir matau, kad mama su močiute per televizorių žiūri Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus sporto rūmuose ir rauda.
Paskui pradėjo kilti vis naujų faktų apie okupacijos siaubą, apie represijas. Tai iš tiesų radikalai pakeitė mano mąstymą. Mano visuomeniniame aktyvume visa tai atvėrė „antrąjį kvėpavimą“. Labai aktyviai įsijungiau į atsikuriančių politinių partijų veiklą. Net buvau tapusi Lietuvos krikščionių demokratų partijos Jurbarko skyriaus pirmininke. Dalyvavau Savivaldybių tarybos rinkimuose. Po jų netgi turėjau realią galimybę tapti jauniausia Jurbarko mere, bet, ačiū Dievui, suvokiau, kad ne mano puikybė čia turi būti patenkinta, o galiu suburti labai stiprią ir išmintingą komandą, kuri pasitikėjo manimi. Tačiau mačiau, kad politiniai žaidimai yra žiaurus žmonių išbandymas, kur karaliauja intrigos. Šiuo metu, nors aktyviai partiniame gyvenime nedalyvauju, bet manau, kad katalikams būtina aktyviai liudyti kitokią politinę kultūrą.
Galiu drąsiai sakyti, nors esu aktyvi ir man visada įdomiau ne skųstis situacija, bet bandyti ją keisti, karjerą suprantu tikrai ne kaip lipimą į vis reikšmingesnes pareigas, bet kaip vidinį augimą ir galimybę imtis naujų iššūkių.
Sakai, kad Tavo gyvenime nebuvo didelių revoliucijų, bet intriga tikrai yra – dantų technikė, veikiau kultūriniais nei egzistenciniais saitais susijusi su Bažnyčia, tampa tikybos mokytoja, religijos studijų magistre ir Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centro vadove. Čia be tikros dvasinės revoliucijos sunku įsivaizduoti tokį virsmą?
Kai gavau dantų technikės diplomą, pradėjau dirbti poliklinikoje Jurbarke. Labai greitai pajutau, kad tai – ne mano sritis. Rankos klausė neblogai, tačiau man labai trūko bendravimo. Supratau, kad man reikia darbo su žmonėmis, kur daug bendradarbiavimo, dalinimosi.
Manau, jog prisidėjo ir tai, kad pačioje medicinoje ėmė vykti pokyčiai, pradėta kalbėti apie verslumo reikšmę, kilo karai dėl pacientų, o man visa tai buvo svetima.
Kaip tik tuo metu susipažinau su būsimu vyru ir labai greitai susituokėme, gimė dukrytė, prasidėjo mano egzistencinės paieškos…
Prie jų būtinai grįšime, bet dabar būtinai noriu paklausti, kaip Tavo gyvenime atsirado svarbiausias gyvenimo draugas – sutuoktinis?
Tarsi atsitiktinai, bet pati nežinau, ar tokiuose dalykuose būna atsitiktinumų. Virgis gimęs ir augęs Dzūkijoje. Jis tarnavo sovietinėje kariuomenėje, laivyne. Ten susidraugavo su vaikinu, kuris nebemokėjo lietuviškai, bet turėjo lietuvišką pavardę, šaknis Lietuvoje. Po tarnybos draugas nusprendė ieškoti giminių Jurbarke, o Virgis jį čia lydėjo kaip vertėjas. Tai buvo pirmas kartas, kai jis atvažiavo į Jurbarką. Susitikome ir kažkaip iš karto pajutome vienas kitam simpatiją. Netrukus jis jau persikėlė į Jurbarką ir mes susituokėme.
Būtent santuoka buvo pirmasis postūmis į sąmoningo tikėjimo kelią. Man šeima, santuoka labai svarbūs dalykai ir aš daug galvojau, kad labai noriu, jog mano šeima būtų pastatyta ant tvirto ir tikro pamato, kurio neįsivaizdavau be tikėjimo.
Paėmiau Šventąjį Raštą ir pradėjau ieškoti atsakymų, tačiau pirmiausia mane užliejo daugybė naujų klausimų. Labai gerai pamenu, kai buvo suorganizuota kelionė į Lomžą 1991 m. vasarą, kur vyko susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Autobuse sėdėjau šalia kunigo ir nusprendžiau pasinaudoti proga – tiesiog užverčiau jį klausimais. Klausiau: kodėl Viešpats meiliai pasižiūrėjo į Abelio auką, o į Kaino – ne? Ar tai teisinga? Kodėl buvo nužudyti egiptiečiai? Man nuoširdžiai liejosi klausimai, o jam veikiausiai atrodė, kad esu kokia nors provokatorė, todėl į diskusijas nesileido, o ir vėliau manęs vengė.
Na, o mano egzistencinės paieškos ypač sustiprėjo, kai gimė antroji dukrelė. Sužinojusi, kad Kaune yra Aukštesnioji katechetų mokykla, nusprendžiau stoti. Ten buvo ruošiami tikybos mokytojai, kurių labai trūko, tačiau aš pati galvojau ne tiek apie naują profesiją, kiek apie dvasinį augimą.
Stojant į Kauną, reikėjo klebono rekomendacijos. Tai jis ne tik ją parašė, bet ir po metų studijų pradėjo įkalbinėti, kad nėra ko čia egoistiškai sau mokytis, bet turiu eiti į mokyklą dirbti. Tad 1995 m., rugsėjo 1-osios išvakarėse, parašiau prašymą atleisti mane iš poliklinikos ir jau kitą dieną pradėjau dirbti katalikų tikybos mokytoja Jurbarke.
Nors ir turėjau šeimą, dvi dukreles, bet negalvojau apie tai, kiek mano pasirinkimai turės įtakos šeimos biudžetui. Esu be galo dėkinga savo vyrui, kuris visą laiką mane palaikė ir niekada nekėlė klausimo – kaip dabar gyvensime?
Trejus metus mokiausi Kaune. Per tą laiką įsitikinau, jog tikrai noriu ir sugebu būti mokytoja. Tačiau jaučiau – man reikia papildomų žinių, kad tapčiau geresne mokytoja ir įgyčiau tvirtesnį pamatą. Vytauto Didžiojo universitete Kaune buvo galima stoti į teologiją (tuo metu sesuo ten studijavo), bet man tai neatrodė tinkamas pasirinkimas. Aš norėjau būti ne teologė, bet tikybos mokytoja. Sužinojau, kad Vilniaus pedagoginiame universitete yra Tikybos katedra. Tačiau ten studijos tęsiasi ketverius metus. Iš Jurbarko į Vilnių kasdien neprivažinėsiu, o palikti šeimos nenorėjau. Todėl sugalvojau revoliucinį planą – keliamės gyventi į Vilnių. Dukrelėms tuo metu buvo penkeri ir treji metai, jos nelabai dar suprato, kokie pokyčiai vyksta, o Virgiui iš tiesų reikėjo pasiaukoti. Jis jau buvo įleidęs profesines šaknis Jurbarke, darbavosi Krašto apsaugos sistemoje. Tačiau, kaip jau sakiau, mano vyras man visada buvo didžiulė dovana ir pastiprinimas. Pirmą kartą, kai pasakiau, kokie galėtų būti mano planai, gal jis rimtai ir nesureagavo, o aš nedrįsau spausti, bet kai po metų vėl pradėjau, jis sutiko. Reikėjo tik mažo „TIK“ – persikelti į Vilnių, ieškotis čia darbo.
Tikrai radikalus sprendimas. Tuo labiau Jurbarko patriotei…
Tikslas buvo ne pakeisti gyvenimo vietą, ne keltis ten, kur daugiau galimybių, bet sudaryti sąlygas man studijuoti Vilniaus pedagoginiame universitete. Man pačiai buvo sunku atsakyti, ar į Vilnių keliamės studijų laikotarpiui, ar visam laikui. Mokykloje man net siūlė „palaikyti“ vietą, tačiau širdyje supratau, kad po ketverių metų jau nebebus paprasta sugrįžti. Vien jau dėl to, kad vaikai bus pradėję lankyti mokyklą.
Apsigyvenome daugiabutyje Šeškinėje. Mano vyresnėlei buvo tikras šokas. Ji buvo pripratusi prie Jurbarko ir, kaip pati prisipažino, ilgą laiką jautėsi pasiklydusi naujoje aplinkoje, kur tiek langų, ir atrodė, kad iš kiekvieno žiūri po vaiką. Neaprėpiama gausybė.
Pamenu, kad labai nustebinau atestacinės komisijos dėstytojus, nes reikalavau jų aiškiai pasakyti, ar aš įstojau. Jie sakė, kad rezultatai bus paskelbti po kurio laiko, bet aš aiškinau, kad man būtina žinoti dabar, nes turiu parduoti, nusipirkti naują butą, vyras turi surasti darbą. Šviesaus atminimo Katalikų tikybos katedros vadovė Alma Stasiulevičiutė manęs tik paklausė, kodėl veržiuosi čia studijuoti. Atsakiau, kad noriu būti gera mokytoja. Jos atsakymas mane nustebino ir sutrikdė. Ji pasakė, kad čia to negausiu. Tik gerokai vėliau supratau, kad iš tiesų aukštoji mokykla gali duoti žinių, įgūdžių, bet mokytojui svarbiausia – viduje esantis gebėjimas, intuicija, kaip pritaikyti turimas žinias, kaip išmokti dalintis.
Ar atitiko Tavo lūkesčius studijos Vilniaus pedagoginiame universitete?
Mes buvome penktoji Tikybos katedros laida, viena gausiausių ir, kaip teigiama, stipriausių. Retas atvejis, jog beveik visi, kas įstojo, pabaigė studijas. Tiesa, net ir iš mūsų kurso mokytojo darbą pasirinko mažiau nei pusė. Jau tai rodo, kad dažnas studentas į aukštąją stoja, nes jaučia aplinkos spaudimą, jog tai geriausias pasirinkimas pabaigus mokyklą, o tai, kas bus paskui, ko vaikinas ar mergina siekia gyvenime, esą nėra svarbu.
Mano pačios vyresnėlė išvažiavo studijuoti į Daniją vadybos ir labai nustebo, kad kurse tik ji ir dar viena studentė buvo iš karto atėjusios po mokyklos, absoliuti dauguma buvo trisdešimtmečiai studentai, kurie ne vienus metus svarstė, ko nori gyvenime, kaupė gyvenimišką patirtį.
Pradėjau atsakinėti „iš toli“, nes buvau dešimtmečiu vyresnė už savo bendramokslius ir aiškiai jaučiau, kad man kur kas paprasčiau suprasti dėstytojų lūkesčius, turėjau didesnę motyvaciją, aiškiau žinojau, ką čia darau. Todėl iš studijų galėjau pasiimti daugiau nei mano kolegos, kurie tikrai nebuvo mažiau gabūs, paprasčiausiai, mano galva, jie per greitai pateko į tikybos studijas, dar patys nebuvo viduje apsisprendę.
Man studijuoti tikrai nebuvo sunku, nes labai troškau išmokti kuo daugiau. Nieko nuostabaus, kad, pabaigusi tikybos studijas ir gavusi bakalauro diplomą, dar nusprendžiau baigti ir magistrantūros studijas Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre. Pragmatiškai žvelgiant, tas diplomas tarsi nieko nepridėjo, bet man buvo svarbu pačios studijos. Esu tvirtai įsitikinusi, kad ypač mokytojas turi pats mokytis visą gyvenimą.
Suprantu, kad tiek pačiai mokytis, tiek būti mokytoja Tau labai patinka?
Taip. Kai mokiausi Jurbarke, ir vėliau, kur besimokiau, visada jaučiausi gerai. Tikrai nebuvau pirmūnė ar labai pavyzdinga mokinė, mama dažniau į mokyklą buvo kviečiama pastabų, o ne pagyrų išklausyti, tačiau mokykla man buvo ta erdvė, kur yra daug galimybių veikti ir išmokti naujų dalykų. Taip pat, kai pradėjau dirbti mokykloje, aiškiai pajutau, kad būtent čia ir yra mano vieta. Šiuo metu dirbu Katechetikos centre ir dar mokytojauju. Tvirtai galiu pasakyti, jei būčiau priversta rinktis tik vieną veiklą, rinkčiausi mokyklą.
Dvi Tavo dukros jau yra baigusios mokyklą, o trečioji – Goda – pradinukė. Ar jos taip pat, kaip ir Tu, džiaugėsi mokykla?
Deja, bet abi mano vyresnėlės patyrė nemažai streso ir krizių mokykloje. Pati ne kartą mąsčiau: kas nutiko, kad šiandien daugumai vaikų mokykla yra ne džiaugsmo, bet streso vieta? Mano įsitikinimu, taip dažniausiai yra ne dėl to, kad jiems būtų sunku mokytis, bet dėl santykių. Šiandien neretai mokykloje sau vietos neranda nei tie, kuriems nesiseka mokslai, nei gabiausi mokiniai. Labai dažnai mokinys pajunta esąs „atstumtasis“, patiria patyčias. Jos reiškiasi labai skirtingais pavidalais ir tikrai skaudžiai žeidžia.
Goda lanko Šv. Juozapo mokyklą ir tikrai ja džiaugiasi, nes šios bendruomenės požiūris yra kitoks. Bendruomenės, nes ją sudaro ne tik mokiniai ir mokytojai, bet visi darbuotojai, tėvai. Jie visi stengiasi iš karto padėti vienas kitam spręsti problemas. Tikiuosi, tai nenuskambės kaip reklama, bet šios mokyklos sėkmė, manau, slypi tame, kad tai dar auganti mokykla, kuriai labai svarbios katalikiškos vertybės.
Kartais sakoma, jog sovietmečiu taip pat buvo ne mažiau patyčių. Kaip pati manai?
Neteisinga būtų sakyti, kad patyčios yra tik mūsų laikų reiškinys. Sovietmečiu taip pat buvo patyčių ir kitų negerų dalykų. Tačiau pačių vaikų bendruomeniškumas, sutelktumas buvo didesnis. Šiandien mokiniai tarpusavio santykiuose labai žiaurūs ir, jei tik pajunta kokią nors silpną vietą, – skaudžiai kerta. Tiesa, man labai keista, kad šią problemą bandoma spręsti vien mokyklose. Tai tikrai nėra mokyklos problema, nes ji yra atspindys to, kas vyksta visuomenėje.
Vienas iš mūsų laikų bruožų – patyčios, kurios tapo norma elitu pasivadinusioje visuomenės dalyje. Yra ne vienas labai populiarus autorius žiniasklaidoje, kurio tekstai perpildyti cinizmo ir patyčių silpnesnių, kitaip mąstančių atžvilgiu. Tokie veikėjai sulaukia aplodismentų ir jaunas žmogus natūraliai daro išvadą, kad tai sektinas pavyzdys. Pasižiūrėkime į anoniminius komentarus internete. Didžiąją dalį šlykščių, kitą žmogų niekinančių komentarų rašo ne kokie nors asocialūs asmenys, bet tie, kurie priskiriami intelektualų kategorijai.
Galima sakyti, kad mokiniai „neišranda“ patyčių, jie paprasčiausi kopijuoja suaugusiųjų elgesį, ir į patyčių kultūrą mokykloje turėtume žiūrėti kaip į veidrodį.
Gyvename didžiulės ekonominės nelygybės laikotarpiu. Dar blogiau, jog šią nelygybę lydi vertybių krizė ir įsitikinimas, kad jei aš galingas, tai su kitais galiu elgtis bet kaip, galiu nepaisyti žmogaus orumo.
Paminėsiu ir dar vieną dalyką, apie kurį dažniausiai niekas nekalba. Vaikystėje močiutė man buvo vienas svarbiausių žmonių pasaulyje. Ji nebuvo nei labai išsilavinusi ar apsiskaičiusi, bet buvo ta, kuri sugeba paguosti, kuri spinduliuoja ramybe bei išmintimi. Deja, dabartinės močiutės labai dažnai yra suirzusios dėl visokios neteisybės ir retai sugeba būti ramybės ir šviesos šaltiniu.
Nepaisant visų tų dalykų, kuriuos įvardijai, nepaisant to, kad mokytojas šiandien yra praradęs savąjį autoritetą, nebėra pagrindinis žinių šaltinis mokiniams, Tau vis vien patinka būti mokytoja?
Patinka. Net neįsivaizduoju prasmingesnės profesijos. Tikrai nesutinku, kad mokytojas nebėra autoritetas mokiniui. Visuomenėje iš tiesų mokytojas nėra autoritetas, tačiau visi, kas leidžia vaikus į mokyklą, gali patvirtinti, kad, bent jau pradinukams, mokytojo žodis ypač svarus. Mokytojas jiems ir vadovas, draugas, patikėtinis. Jeigu vaikai jaučia, kad esi patikimas ir tikras, jie atsiveria ir įsiklauso. Jau kiek vėliau, kai iš tėvų ar šiaip viešumoje nuolat girdi, kad mokytojai netikę, santykis kiek keičiasi.
Esu įsitikinusi, kad mokytojas, kuris tikrai myli vaikus, moka dalintis su jais, sugeba išklausyti, labai daug gali pakeisti. Deja, kai kalbama apie mūsų laikų mokyklą, problema yra egzaminai. Pasižiūrėkite į programas ir pamatysite, kaip ten viskas gražiai surašyta apie kompetencijas, gebėjimus, dialogiškumą, tačiau tikrovėje vyrauja orientacija į rezultatą. Jo tikisi ir tėvai – šį lūkestį jie perduoda ir mokiniams. Mokytojas, teoriškai, turi ruošti vaiką gyvenimui, bet iš tiesų ruošia egzaminams. Tada viskas, kas susiję su asmenybės ugdymu ir panašiais dalykais, lieka už skliaustų, o svarbiausia – informacijos, kurios reikės per egzaminus, perteikimas.
Tada ypač apgailėtinoje situacijoje atsiduria tos disciplinos, kurios nesibaigia egzaminais. Pirmiausia – dorinis ugdymas. Šiandien įprasta, kai mokyklos sprendžia, kaip čia galima sutaupyti dorinio ugdymo sąskaita, nes tai esą „antraeilis“ dalykas.
Susidarė absurdiška situacija, kai į mokytoją žiūrima kaip į tą, kuris vaikų galvose turi pripildyti informacijos laikmenas ir, geriausiu atveju, į paraštes yra nustumti klausimai: „kodėl?“, „ko dera siekti gyvenime?“, „kaip suprasti patį save ir auginti santykius su kitais?“
Kalbame apie lūkesčius mokytojui, tačiau kita monetos pusė – pati mokytojo asmenybė ir motyvacija. Sakei, kad mažiau nei pusė Tavo kurso draugų, gavę galimybę dirbti mokykloje, ja pasinaudojo. Kaip pasiekti, kad mokytojo profesiją rinktųsi tie, kurie nori ir gali būti mokytojais?
Sudėtingas klausimas. Dabar bandoma tikrinti motyvaciją, tačiau nėra sunku išmokti „reikalingų“ frazių. Dar vienas svarbus dalykas – tikras mokytojas turi mylėti tiek vaikus, tiek mokyklą, o to jokia įstaiga negali išmokinti, tai turi būti širdyje.
Šiandien problemiška tai, kad mokytojo profesija neturi autoriteto visuomenėje ir tėvai, įsitikinę, kad linki savo vaikui gero, neretai įkalba gabų abiturientą rinktis „praktiškesnę“ profesiją. Kita tendencija – visuomenėje jaučiamas spaudimas, kad visi, baigę mokyklą, turi stoti į aukštąją. Tai pristatoma kaip natūrali tąsa. Deja, bet daug jaunuolių į Lietuvos edukologijos universitetą stoja vien todėl, kad čia lengviau įstoti. Jei jie galiausiai gauna diplomą, dažnai negalvoja apie mokytojo profesiją rimtai, arba eina į mokyklą tik todėl, kad kitur neatrado darbo, kenčia patys ir kankina mokinius.
Man visai prasmingai skamba mintis, kad pradžioje jaunuolis turėtų baigti kokias nors bakalauro studijas, įgauti dalykinių žinių ir jau tada, kai bus brandesnis, jei jaus pašaukimą būti mokytoju, galėtų baigti pedagoginių studijų magistrantūrą ir eiti dirbti į mokyklą.
Sakai, kad į Lietuvos edukologijos universitetą daug kas stojo, nes čia lengviau buvo įstoti, tačiau jau kuris laikas nebeturėjome tikybos studijų, nes nebuvo norinčių studijuoti.
Mokydamasi Katalikų tikybos studijose labai aiškiai supratau, kad čia gali studijuoti tik žmogus, kuris yra tikrai tikintis, nes net „kultūriniam katalikui“ čia viskas atrodytų absurdiška, neturėtų prasmės. Vien tik skaitydamas konspektus ar knygas Gyvojo Jėzaus nesutiksi.
Kyla klausimas – kodėl nėra daug giliai tikinčių jaunų žmonių, kurie norėtų šiuo tikėjimu dalintis su kitais mokyklose? Čia jau mūsų, kaip Bažnyčios, problema. Ar mes tikrai liudijame Kristų? Ar jauni žmonės jaučia iš mūsų sklindantį meilės ir tikėjimo kvapą? Ar meldžiamės už pašaukimus? Pagaliau, ar net katalikiškomis save įvardijančios šeimos ragina savo vaikus susimąstyti apie kunigo ar tikybos mokytojo pašaukimus?
Pasakojai, kad Tavo sąmoningo tikėjimo kelias prasidėjo nuo visos vėtros klausimų. Kaip atradai atsakymus?
Esu įsitikinusi, kad kiekvienas katalikas visą gyvenimą turi gilintis į savo tikėjimą. Kaip jau minėjau, gimiau kultūriškai katalikiškoje šeimoje. Mes švęsdavome religines šventes, tačiau labai mažai kalbėjome apie tai, ką jos reiškia. Kas svarbiausia per šv. Kalėdas ar šv. Velykas? Šiandien populiaru Kūčių vakarą imtis burtų. Tačiau tai jau pagoniška tradicija, kuri labai lengvai įkomponuojama į krikščioniškas praktikas. Kodėl mes nešame šventinti verbas? Ką reiškia pasninkas?
Kai nuoširdžiai pradedi gilintis į tikėjimą, ateina maldos praktika ir susitikimas su Gyvu Dievu. Religinė aplinka, nuoseklus ugdymas gali padėti, tačiau susitikimas su Dievu visada asmeniškas ir už kitą to nepadarysi. Tikėjimo negali perduoti kaip šeimyninio paveldo. Todėl natūralu, kad net ir vaikams, kurie auginami labai religingoje aplinkoje, ateina paauglystės krizės. Labai svarbu, kad tiek pats jaunas žmogus, tiek jo aplinka nebijotų klausimų. Kai manęs per tikybos pamokas pradeda klausinėti, dalintis abejonėmis, visada nuoširdžiai džiaugiuosi ir sakau: „Jei abejoji, esi teisingame kelyje.“ Tikėjimas yra kelionė ir klausimai čia tik rodo, kad judame į priekį. Aišku, jei nuoširdžiai ieškome atsakymų, jei mums tikrai rūpi.
Mano, kaip tikybos mokytojos, užduotis – padėti jauniems žmonėms kelti klausimus, jais dalintis ir būti bendrakeleive atsakymų paieškose. Tokią užduotį gali atlikti tik tada, kai sugebi liudyti visu savo gyvenimu.
Spėju, kad daug kam gali keistai skambėti mokytojo uždavinys liudyti?
Būti sąžiningu ir giliai tikinčiu žmogumi iš tiesų dar nereiškia būti mokytoju. Tai būtina, bet ne vienintelė gero tikybos mokytojo sąlyga. Mokytojas turi sugebėti patraukti vaikus ir kartu būti toks, jog atvertų kelią į susitikimą su Kristumi, o ne savo asmenybe užgožtų tai, ką liudija. Mokytojas turi išmanyti amžiaus tarpsnių psichologiją, turėti gerą pedagoginių metodų arsenalą, aiškiai suprasti, kaip būtent su tokio amžiaus vaikais geriausia kalbėtis, kokius metodus naudoti.
Toks tikybos mokytojo įvaizdis gerokai skiriasi nuo to, kuris vyrauja visuomenėje, kai į tikybos mokytoją paprastai žvelgiama kaip į ideologą, kuris „apvelka“ mokinius „teisingo tikėjimo rūbais“.
Mes gyvename vartotojiškame pasaulyje ir tėvai paprastai reikalauja, kad jų vaikas išmoktų tą ir tą. Taip pat ir į Bažnyčią žiūrime kaip į instituciją, kurioje mums kažką reikia gauti, o ne kaip į bendruomenę, kur reikia save ir santykius atrasti ir kurti. Mano galva, labai svarbu, kad tėvai, tikybos mokytojas, parapinė bendruomenė veiktų kartu ir papildytų vieni kitus. Tikybos mokytojas gali išmokyti vaiką maldų, tačiau, jei šeimoje nebus meldžiamasi, tai tebus, geriausiu atveju, teorinės žinios. Neretai girdžiu priekaištus, kad blogai, jog Bažnyčia atsisakė praktikos, kai Pirmajai Komunijai buvo rengiama per tikybos pamokas. Tačiau esminis dalykas – ko tėvai nori? Ar jiems reikia trumpalaikio rezultato formaliai „sutvarkant“ vaiko religinį gyvenimą, ar jie siekia, kad vaikas augtų, bręstų kaip sąmoningas katalikas?
O kaip nutiko, kad, pradėjusi dirbti tikybos mokytoja, paskui įsijungei ir į Vilniaus arkivyskupijos katechetikos centrą ir net tapai jo vadove?
Kai pradėjau dirbti mokytoja, tikrai negalvojau apie jokį kitą darbą. Tačiau, kaip jau sakiau, esu aktyvistė iš prigimties. Žinojau, kad kuriamos programos tikybos pamokoms mokyklose. Man atrodė, kad natūralu, jog į jų kūrimą privalo įsijungti taip pat ir mokytojai, kurie dirba mokyklose. Kitas dalykas – labai mėgstu dalintis. Jei turiu kokių idėjų, vykdau kokį nors konkursą, labai noriu tuo pasidalinti ir su kitais. Taip pat labai įdomu, kokių kūrybinių sprendimų atranda kiti mokytojai. Man labai norisi bendrauti, dalintis ne tik su vaikais, bet ir su kolegomis. Veikiausiai dėl to, prabėgus kiek metų mokytojaujant Vilniuje, mane pakvietė dirbti specialiste į Katechetikos centrą. Na, o paskui buvau pakviesta užimti direktorės pareigas.
Kita vertus, jei man kas lieptų rinktis – arba tik vadybinis, administracinis darbas, arba tik mokytojos darbas – neabejotinai rinkčiausi pastarąjį. Nors tikrai negaliu sakyti, kad vadybinis darbas man nepatinka ar nesiseka, tačiau į dabartines savo pareigas žiūriu tikrai ne kaip į tam tikrą karjeros laiptelį, bet veikiau kaip į galimybę įgyvendinti tai, kas man atrodo svarbu ir reikalinga čia ir dabar.
Katechetikos centras – tai tikybos mokytojų mokytojai? Jei taip, tai reiškia, kad čia mokytojai turėtų būti drąsinami abejoti ir kelti klausimus?
Katechetikos centras yra dvilypė įstaiga. Viena vertus, iš tiesų esame tam tikra tikybos mokytojų profsąjunga, padedame spręsti iškilusius neaiškumus su mokyklų administracija, tarpininkaujame, kai mokyklos ieško tikybos mokytojų. Kita vertus, esame priežiūros organizacija ir, natūraliai, dėl to kartais tikybos mokytojai burba, jog kitų dalykų mokytojai apsieina be tokios kontrolės. Mes rūpinamės ir nuolat stebime tikybos mokytojų kvalifikaciją ir kompetencijas. Reikalaujame, kad kiekvienas tikybos mokytojas nuolat tobulėtų, kiekvienais metais dalyvautų ne tik dalykiniuose seminaruose, bet ir rekolekcijose. Nepamirškime, kad tikybos mokytojas per pamokas kalba Bažnyčios vardu ir turi mokyti ne savo interpretacijų, bet Bažnyčios mokymo. Tai didžiulė atsakomybė, kuri reikalauja sunkaus nuolatinio darbo.
Tikybos mokytojas yra vienintelis mokyklos bendruomenėje, kuris turi gauti kanoninį siuntimą.
Taip. Vyskupo kanoninis siuntimas – tai ženklas, kad Bažnyčia yra bendruomenė ir katalikybė turi bendruomeninį lygmenį.
Visgi ryškėja sudėtinga situacija – Katechetikos centras aukštai laiko iškėlęs kokybės kartelę tikybos mokytojams Vilniaus arkivyskupijoje, o mokyklos skelbia, kad tikybos mokytojų vis labiau trūksta. Kaip galima išspręsti šią dilemą? Gal vertėtų į tikybos mokymą labiau įtraukti kunigus?
Tai sudėtinga problema, apie kurią galvojame kasdien. Problemiška dar ir tai, kad kai kurios mokyklos linkusios taupyti dorinio ugdymo sąskaita. Jei mes šiandien neturime joms tikybos mokytojo, tai, net jei ir atsiras geras kandidatas kitais metais, veikiausiai išgirsime atsakymą: pas mus visi vaikai nusprendė rinktis etikos pamokas. Kodėl? Nes vaikų tėvams buvo pasakyta, kad kito pasirinkimo nėra. Kita vertus, tikrai negalima leisti, kad tikybos mokytojas būtų ne liudytojas, bet diskredituotų krikščionybę.
Atskirais atvejais tikrai galima pasitelkti ir kunigus. Tačiau yra keli dalykai. Pirmiausia, ne kiekvienas kunigas būtinai bus geras tikybos mokytojas. Kita vertus, nepamirškime, kad kunigai reguliariai perkeliami iš parapijos į parapiją. Pavyzdžiui, jei mes turime kurioje nors mokykloje pasaulietį tikybos mokytoją ir į čia esančią parapiją atkeliamas gabus vikaras, kuris nori dirbti mokykloje, jei jis perims tikybos mokytojo vietą, o po kelių metų jį išsiųs? Per tą laiką pasaulietis mokytojas bus arba susiradęs kitą mokyklą, arba kitą dėstymo dalyką ir mes liksime prie suskilusios geldos. Tiesa, jei matome, kad yra mokykla, kurioje susidaro nedaug mokymo valandų ir sunku čia atrasti pasaulietį mokytoją, mes tikrai prašome pagelbėti vietos parapijos kunigo.
Kokios apskritai tikybos pamokų perspektyvos mokykloje?
Jos tiesiogiai priklauso nuo katalikybės perspektyvų visuomenėje. Jei mes nenorėsime būti vien tik nykstančios kultūrinės katalikybės kraštu, bet jausime autentiško tikėjimo alkį, visi turėsime įdėti daugiau pastangų. Tikybos pamokos mokykloje yra labai svarbi ugdymo, dalinimosi vieta, o tikėjimas yra toks dalykas, kurio niekas iš išorės negali sunaikinti arba garantuoti, kad jis gyvuos nepriklausomai nuo mūsų. Tai vidinis apsisprendimas, kelias, kuriuo pats turi eiti ir iš kurio tik pats gali pasitraukti, susiviliojęs patogesniais takeliais.
Mokykla buvo, yra ir bus visuomenės atspindys, todėl apie kurios nors disciplinos perspektyvas galima kalbėti tik bendrame visos visuomenės kontekste.
O savo pačios vaikų religiniame ugdyme jautiesi labiau mama ar tikybos mokytoja?
Tikėjimo juk neperduosi kaip kokio papuošalo. Normalu, kad vaikas nori pats įsitikinti, ar tai vertinga. Visada tenka kovoti su savimi, kad nepradėčiau per prievartą brukti to, ką jis galėtų priimti tik kaip svetimkūnį. Reikia labai daug kantrybės. Kita vertus, turiu bent pasiūlyti savo vaikams tai, kas tau pačiam atrodo vertinga ir svarbu ir, aišku, tas siūlymas negali būti vien žodinis. Vaikai mokosi ne iš to, ką mes kalbame, o iš to, kaip gyvename.
Mano vyriausios dukros jau gyvena savarankiškai. Sako, kad yra tikinčios, bet man norėtųsi, kad jos labiau praktikuotų tikėjimą. Mažoji dar pradinukė ir mums tikrai pasisekė, kad atradome Šv. Juozapo mokyklą. Tiesa, ir mažoji kartais klausia: kodėl turiu eiti į bažnyčią sekmadienį, kai geriau žiūrėčiau animacinį filmuką, kuris patinka? Kol kas pakanka atsakymo, kad, jei kažką myli, tai eini su juo susitikti. Labai svarbu tiek jai, tiek kitoms mūsų dukroms yra tai, kad jos mato, jog mes abu su vyru sekmadieniais einame į bažnyčią, ir čia labai svarbu ne tas formalus nuėjimas, bet atsidavimas Dievui visu kūnu, protu ir siela.
Kalbino Andrius Navickas
