1966 m. gegužės 27 d. įvyko pirmoji Valstybinio Jaunimo teatro premjera – žymioji Williamo Shakespeare‘o meilės tragedija „Romeo ir Džiuljeta“ (spektaklio režisierė – Aurelija Ragauskaitė). Romeo vaidmenį atliko aa aktorius A. Šurna, Džliujetos – Laimutė Štrimaitytė. Būtent nuo šios datos oficialiai skaičiuojama Jaunimo teatro veiklos pradžia, nors valstybinis jaunimo teatras oficialiai įkurtas buvo 1965 m. sausio 29 d. Iš pradžių pavadintas Jaunojo žiūrovo teatru ir tik vėliau, paties kolektyvo iniciatyva, gavęs dabartinį teatro vardą.
VJT svetainėje galima atrasti tokį teatrologės Gražinos Mareckaitės prisiminimą apie pirmąjį spektaklį:
Pirmąjį Jaunimo teatro spektaklį lydėjo šventiškas vilniečių šurmulys, teatrinės sensacijos aura, geranoriški linkėjimai visam kolektyvui, režisierei, o visų didžiausią susižavėjimą kėlė itališkojo renesanso paveikslai scenoje, kuriuos pagal Ambrodžijaus Lorencečio (Ambrogio Lorenzetti) ir Pjero dela Frančeskos (Piero della Francesca) tapybą į sceną perkėlė Sankt Peterburgo menų akademijos auklėtinis scenografas Igoris Ivanovas, padėdamas režisierei ir aktoriams kurti gyvą, šurmulingą, teatrališkai šventišką saulėtos Italijos nuotaiką. Modernaus meno kategorijomis mąstančio ir taikliai veikalo esmę atveriančio scenografo indėlis padėjo režisierei atsiplėšti nuo buitinio psichologinio natūralistinio teatro, kokiame ji subrendo, nuo ją formavusių įvaizdžių ir štampų. Naujos dvasios pastatymui labai tiko ir nestandartinio mąstymo kompozitoriaus Felikso Bajoro muzika. Kulminacinėse scenose veiksmą lydėjo džeržgiantis sukryžiuotų špagų garsas, galbūt lietuvių muzikoje tada dar negirdėtos ir mūsų muzikologijoje nevartojamos sąvokos „minimalizmas“ užuomazga.
Neturėjusios jokios aktorinės mokyklos debiutantės Laimos Štrimaitytės-Kuodienės Džuljeta scenoje buvo nuoširdi mylinti mergaitė, o rūstokas, be jaunatviško įkarščio Antano Šurnos Romeo dėl tokio vaidmens traktavimo sulaukė kritikos priekaištų. Vienbalsiai pripažinta, kad aukščiausia šekspyriškos tragedijos gaida spektaklyje suskambėjo Merkucijaus (aktorius Rolandas Butkevičius) mirties scena – kūno plastikos, jausmo ir žodžio lydinys, aktorystės meno fontanas.
Gal nedaugelis bežino, kad pirmosios teatro repeticijų patalpos buvo Vilniaus gatvėje stovintys Mažieji Radvilų rūmai (dabar ten įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus). Dabartiniam žiūrovui Jaunimo teatras neatsiejamas nuo pastato sostinės senamiestyje, Arklių gatvėje. Savo erdvės teatras laukė beveik dešimtmetį – žadėti baigti 1977 m., pastato rekonstrukcijos darbai užsitęsė iki 1982 m.
Pirmojo spektaklio repeticijose dalyvavo Rolandas Butkevičius, Leonas Ciunis, Birutė Didžgalvytė, Nijolė Gelžinytė, Algirdas Grašys, Ferdinandas Jakšys, R. Karvelis, Regina Kazlauskaitė, Valerija Marcinkevičiūtė, Saulius Sipaitis, Laimutė Štrimaitytė, Elvyra Žebertavičiūtė ir kiti, ilgainiui tapę ryškiausiais Jaunimo teatro aktoriais. Vėliau viena žymiausių, savotiška teatro vizitine kortele, tapo režisierė D. Tamulevičiūtė ir jos aktorių dešimtukas. Režisierė iš tikrųjų suformavo atskirą lietuviškos aktorystės mokyklą, savaip sujungė tai, ką gero galėjo duoti aktoriui psichologinė tradicija, ir tai, kokius neišsemiamus kūrybiškumo, pačios aktoriaus individualybės klodus galėjo atverti teatrališkumas, sceninis žaidimas, improvizacija.
