Turiu dvejų metų automobilio vairavimo stažą, bet lipduko su klevo lapu nesiruošiu nugramdyti, palikau. Man ženklas su žaliu lapu yra gražus, be to – būna, matau, kad dar esama, ko mokytis. Vilniuje eismo sistema – paprasta, jei dažnai važinėji, tik duobės ir prastai užmaskuotos angos į požemius kelia siaubą, o vairuotojai mandagūs, išskyrus retas išimtis. Kai jau galutinai įtiki savo profesionalumu, kartais pasitaiko situacija, kuomet įsitikini, kiek daug nenumatytų, nuo tavęs nepriklausančių aplinkybių.

Žinau, kad dalis naujokų keliuose apskritai nežymi savo ratų klevo lapais, nes gėda. Kiti klijuoja miniatiūrinius ženkliukus, kad ši jų orumą žeminanti žymė kuo mažiau kristų į akis, nors Kelių eismo taisyklėse įrašyta, kad kvadratinio ženklo su klevo lapu kraštinės ilgis privalo būti nuo 10 iki 15 cm.

Man atrodo, vienas ryškiausių visuomenės nebrandumo požymių yra gėdijimasis pripažinti, kad kažko nemoki, kad dar nesi tobulas, kad trūksta įgūdžių, gabumų, kantrybės. Būna, žmonės įsižeidžia, jei gauna pastabą, kad vairuoja prasčiau už Šumacherį arba kad viešai kalbėdami ar publikuodami straipsnius įvelia neteiktinų barbarizmų, neišsivaduoja iš nelietuviškų sakinio konstrukcijų.

Galbūt tas problemas išmintingiausia būtų nustumti į šoną ir palaukti, kol visuomenė pati ateis į protą, t. y. kol išmanieji telefonai atsisiųs atnaujinimus su instrukcijomis, kaip be pastangų išmokyti žmones mokytis, kaip nuo tuščių kūrybiškumo deklaracijų pereiti prie, pirmiausia, atsitokėjimo, savivokos, bendrojo išsilavinimo spragų kamšymo. Tada galima pereiti prie dalyvavimo kultūroje. Ir džiaugsmas ar nelaimė kurti yra nestatistinių vienetų lemtis.

O kultūrai ir kalbai pavojingiausias melas – būtinybė įsiklausyti į liaudies balsą, pataikauti miniai. Meluoti, esą ji, minia, yra ir kūrybinga, ir kurianti; pati pajėgi spręsti, kas yra kultūra, kokia yra ir turi būti kultūra; kas yra kalba, kokia turėtų būti kalba. „Liaudies išmintis“ yra klaidinanti sąvoka – minia yra fonas, inertiška masė, gebanti suorganizuoti linčo teismą arba nekaltomis mergelėmis šerti drakoną. Rasti teisingą sprendimą gali arba senis atsiskyrėlis, arba kvailas bernas. Bet minia – niekada, ją tenkina žmogėdros rūmuose.

Minios sprendimui galima patikėti antraeilius dalykus – ekonomiką, žemdirbystę, laivybą ir pan. Mokslas, kalba, kultūra, žmogaus teisės – idealu, jei turėtų saugiklius nuo valdžią įgijusių entuziastų iniciatyvų. Tiesa, kultūra pernelyg abstrakti, kad minia sumotų, kaip ją sutrypti. Mokslą ir kalbą suniokoti gerokai paprasčiau – užtenka panaikinti hierarchijas: mokslo darbuotojus prilyginti autobusų vairuotojams ir nustatyti, kuriais maršrutais važinėti, su kokiomis materijomis dirbti, ko nekrapštyti. Su kalba dar paprasčiau – užtenka nevalyvumą ir primityvumą paskelbti vertybe.

Pats daug keikiuosi. Ir negražiai. Ir žargonas man ausų nerėžia. Bet kai bandžiau įdėmiau įsiklausyti, kokiais slengais žmonės aplink mane kalba, – smarkiai nusivyliau.

Kasmet perskaitau iš visos Lietuvos atsiųstų 50–60 mokyklinio amžiaus poetų kūrybą. Nepastebėjau, kad būtų kompleksuoti – eiles pila nesivaržydami: daug kraujo, metafizinio ir socialinio siaubo, bet ir šviesos, ir vilties – visko. Pirmas dalykas, į kurį kreipiu dėmesį, – kalba. Skatinu tarmybes, žargonizmus, kuo daugiau autentikos, kuo arčiau šnekamosios kalbos (klasikais pabūti suspėsite senatvėje), bet viso to neproporcingai mažai. Jei išlenda žargonas, viskas taip pat, kaip kalbėta prieš 20 metų – svetimkalbiai inkliuzai, paprastai bendri visoms subkultūroms. Jaunieji poetai arba konspiraciškai slepia savo kartos slengą, arba, kuo labiau linkęs tikėti, lietuviai, kur įmanoma, bando išsiversti be jo. Ir tai jiems sekasi.

Nei minia, nei tauta, nei bendruomenės, nei chebros, nei gangai nekuria kalbos. Idilė, esą kadaise egzistavo kolektyvinė (dainų, mitų, pasakų, mįslių ir žodžių) kūryba, nėra grįsta istoriniais faktais. Greičiausiai naujas dainas, pasakas ir žodžius kurdavo ne liaudis, o keistuoliai, galbūt – atstumtieji. Minia sugeba tik perimti, kartoti ir perduoti iš kartos į kartą. Šį tą modifikuojant, pavyzdžiui, Perkūną pakeičiant šv. Jurgiu ir panašiai.

Todėl ir dabartinis vajus aktualizuoti liaudies žargoną, nuolatinis kartojimas, kad bendrinę kalbą primetė sukti kalbininkai (o ir sovietinė valdžia nagus prikišo, kad represuotų natūralų liaudies lingvistinį įgalumą), neatlaiko kritikos, teorijos iš piršto laužtos.

Tiesa ta, kad mūsų podaukantinės kalbos zgrebnumo pagrindą sudarančius žodžius sukūrė ne liaudis, o kelios dešimtys kalbininkų, filosofų, rašytojų, vertėjų. Be jų indėlio nebūtų ne tik lietuviškų filosofinių ar teologinių terminų, bet ir „degtukų“, „sakinių“, „mokinių“.

Dabar, kai entuziastai žmones, sutvarkiusius bendrinę kalbą, bando visaip udyti ir – sutapimas – tam padeda palanki politinė konjunktūra, naikinanti lituanistiką universitetuose ir siekianti suvelti lituanistinių institutų veiklą, – kyla grėsmė, kad, kalbotyros pajėgas nukreipę į minios kalbinių negalių studijas, liksime nelituanizavę virtualaus pasaulio. Pasistūmėsime arčiau Amazonės džiunglių tautelių. Yra vilties, kad tuos svarbius darbus už mus nuveiks dirbtinis intelektas, bet tokiu atveju su mūsų kalba dirbs ne savi jablonskiai ir būgos, o vasaros praktiką atliekantys studentai iš Ženevos universiteto.

Nepasitikiu ne tik minia, bet ir siauros specializacijos entuziastais. Nuo ankstyvos vaikystės gyvenu sportu: visoje Lietuvoje trankiausi po varžybas, galiausiai, kurį laiką pats buvau tapęs sporto apžvalgininku, susipažinau su daugeliu sporto žurnalistų, komentatorių. Apibendrinu visas savo sportines patirtis: teko susipažinti su šimtais nuostabių, sportą mylinčių žmonių, kurių absoliuti dauguma – visiškai nejautrūs kalbai. Sporto žmonių ir žurnalistų bendruomenė tam tikra prasme kūrybinga, kai trūksta daugelio sporto šakų lietuviškų terminų, jie sugeba išsiversti – apeiti, neminėti, nutylėti. O kai kalbos priežiūros institucijos atleidžia vadžias – nebeseka ir nebepatarinėja, internetinėje sporto žiniasklaidoje įsivyrauja jovalas, nukenčia ne tik turinys, bet ir iškraipomi faktai, pasitaiko net gryniausių šventvagysčių – priveliama klaidų rašant užsienio klubų pavadinimus.

Sportuojančių kasmet daugėja, bet sporto kalba stagnuoja. Ir prošvaisčių nematyti, nes komunikacija tarp sporto žurnalistų ir kalbos normintojų – arba prasta, arba jos nėra. Apskritai, bet kas, priėjęs iš šalies, vykusio sporto termino nesugalvos, nes tai sunkiau, nei nubėgti maratoną. Net ir romaną parašyti lengviau, nei sugalvoti gerą naujadarą.

Nuo 1994-ųjų iki dabar iš vidaus stebiu įvairias subkultūras: viskas prasidėjo nuo metalistų – anuomet Lietuvoje kiekvienas save gerbiantis rajono centras organizuodavo savus death comesus, leisdavo piktosios muzikos zinus (žinomiausias, aišku, Ugniaus Liogės „Raganos ir alus“), spausdindavo informacinius flyerius, kurie nenutrūkstamu srautu keliaudavo iš rankų į rankas Lietuvos pašto karveliais. Vėliau persikėliau į Vilnių, aplink bendrabučiuose buvo ne tik metalistų, bet ir pankų, gotų bendruomenės (susibičiuliavau su Tauragės, o gal ir visos Lietuvos gotų patriarchu Audriumi Stasiuliu, beje, Viktorijos Daujotytės sūnėnu). Paskui akiratį savaip praplėtė futbolinių ultrų bendruomenė.

Kai antrame kurse man ir amžinatilsį grupiokui Martynui grėsė skola iš dialektologinės praktikos, nes vasarodami nepririnkome tarmių pavyzdžių, profesorius Aleksas Girdenis mūsų pasigailėjo ir davė alternatyvią užduotį – sudaryti žargonizmų žodynėlį. Plono mokyk­linio sąsiuvinio apimties. Apsidžiaugėm, kad lengvai išsisuksim. Spėriai surašėme visus mums žinomus muzikinių ir su sportu susijusių subkultūrų vartojamus keistus, nenorminius žodžius. Jų pasirodė esą smarkiai per mažai. Tada dar pridėjome viską, ką atsiminėme iš forsų ir urlaganų leksikos. Kiek leido vaizduotė, prikūrėme, kaip galėtų kalbėti reiveriai ir kiti kislotnikai. Bet ir po visų tų pasažų buvo matyti, kad iki ploniausio sąsiuvinio smarkiai trūksta. O ir surankioti žodžiai atrodė tokie vargani, dauguma per kalkę nupilti iš rusų ir anglų kalbų. Suguldžius ant popieriaus, mūsų visų žinomų žargonizmų sąvadas pasirodė esąs nykiai skurdus.

Tuomet prisiminėme, kad pats Martynas yra geras diegas, neeilinis kalbos gurmanas. Ką jis ten į dešimtis storų sąsiuvinių hobitiškomis runomis buvo primarginęs – niekas nežinojo ir jau nebesužinos. Bet jo gyvoji kalba buvo išskirtinė. Iš viso jo begalinio aruodo atminty išliko tik siganūlintismegeniuotiblogdarbissiaubabombėpersigrabaliojimas(nedvasingu persigrabaliojimu vadindavo muštynes). Kasdien vartodavo aibes naujadarų, turėjo jų ne mažiau nei jo kraštietis Albinas Žukauskas (tik įsiminti buvo beveik neįmanoma, nes visos realijos keliavo kartu su juo arba slėpėsi jame). Svarbiausia – dauguma Martyno, nepažangiausio visų laikų lituanisto, ištrenkto iš antro kurso su visais perkūnais, leksikos buvo lietuviškos kilmės, bendras vaizdas – gerokai spalvingesnis ir kūrybiškesnis už visų mums žinomų subkultūrų adaptuotus skolinius.

Išvada aiški – vienas kūrybingas žmogus gali daugiau nei kelios subkultūros, nei kelios mokinių ir studentų kartos. Aš netikiu liaudies kūrybingumu, gebėjimu kurti kalbą ir tas mano netikėjimas bus teisėtas, kol tikrovė neįrodys esant priešingai. Liaudis geriausiu atveju sukuria autentiškumo įspūdį. Mūsų dabartinė literatūrinė kalba yra sukurta nepaisant minios, išsivaduojant iš jos inertiškumo, nenoro šviestis ir baimės keistis.

Prieš gerus du dešimtmečius pirmąkart išgirdau apgailestavimų, kad lietuvių kalba kaimietiška, o miesto realijų atspindinčios leksikos stokojama. Man neatrodo, kad lietuvių kalba ko nors stokoja, nes žodžių darybos išgalės yra begalinės. Jei reikia – imi ir darai. Miesto realijas atspindinčios leksikos bei slengų įvairovės niekada neatsiras, kol žmonės neišmoks kurti. O tam, kad galėtum kurti, turi būti atviras, turi pirmiausia pripažinti, kad kažko nemoki. Ir nuolat mokytis. Bet kuris džiazmenas ar avangardistas patvirtins, jei nori tapti vykusiu improvizatoriumi, pirmiausia privalai išmokti standartus. Kad galėtum laužyti taisykles, jas turi mokėti. Kitaip liksi šapas, nešamas kalbos srauto.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *