„Man tai yra didžiulė paslaptis, kaip Dievas man, pasaulietei, mamai, davė tokį troškimą piešti ikonas…“ – sako trijų vaikų mama Eglė Jurevičė (g. 1979), jau dvylika metų savo pašaukimą Bažnyčioje atradusi ikonografijoje.

Katalikų bažnyčiose ikonos, bent jau Lietuvoje, tapo populiarios ne taip jau seniai, anksčiau tai laikyta daugiau Rytų bažnyčios tradicija. Kaip ir kada įvyko šis „atradimas“ katalikybėje?

Tai, kad ikona mūsų sąmonėje asocijuojasi su stačiatikių cerkvėmis, o plačiąja prasme – rusais, nulėmė pastarojo šimtmečio mūsų istorija. Išties ikona – tai senosios Bažnyčios tikėjimo išraiška. Tokia Jėzaus, Dievo Motinos tapymo tradicija atsirado maždaug IV amžiuje, kai buvo legalizuota krikščionybė. Tad ikona – bendros Bažnyčios lobis ir dovana.

XI amžiaus viduryje skilus Bažnyčiai ir pasidalinus į Rytų bei Vakarų tradicijas, stačiatikiai perėmė bizantinę ikonografijos tradiciją, tebetęsiamą iki šių dienų. Tuo tarpu Vakarų bažnyčios – katalikybės – sakraliajai dailei įtaką darė pasaulietinės mados bei stiliai: renesansas, barokas, galiausiai ir šiuolaikinis menas.

Ikonografė Eglė Jurevičė. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuvos bažnyčiose ikonos ėmė atsirasti tik po Nepriklausomybės atgavimo. Kai kuriems tikintiesiems tai buvo labai netikėta. Tačiau mes pamirštame, kad Aušros Vartų Marija – taip pat yra ikona, kurią gerbia ir stačiatikiai. Taip pat Lukiškių Dievo Motinos ikona, nuo XVII a. Vilniuje garsėjusi stebuklais, ar Trakų bei Šiluvos Dievo Motinos atvaizdai taip pat juk yra ikonos.

Tuo tarpu Italijos bažnyčiose yra ikonų, kurios siekia V ir vėlesnius amžius, ir čia jų pagerbimo tradicija niekaip nesiejama su stačiatikiais ar rusais. Tai yra vienos Bažnyčios liudijimas bei ženklas.

Beje, pačioje Rusijoje kanoninės ikonos bei jų pagerbimo, tapymo tradicija taip pat išgyveno krizę: tam tikru laikotarpiu buvo perimta Rafaelio tapymo stilistika, Dievo Motina bei šventieji imti vaizduoti nesilaikant ikonos kanono ir čia taip pat ėmė sklisti vakarietiška vaizdavimo kultūra. Tik XX a. pradžioje ikonos pamažu ėmė atgimti, visų pirma, per pamažu besiformuojančią ikonų restauravimo tradiciją: į dienos šviesą buvo ištrauktos senųjų meistrų ikonos, jos suvoktos kaip tradicijos šedevrai, restauruojamos ir vėl grąžinamos į cerkves pagerbimui bei maldai.

Katalikų Bažnyčioje atsigręžimas į savo pačios ištakas, pirmąsias bendruomenes bei jų vaizdavimo tradiciją atsirado po Vatikano II Susirinkimo. Iš pradžių per vienuolynus, įvairias bendruomenes ikona pamažu sugrįžta ir į mūsų bažnyčias.

O kaip Jūs pati atradote ikoną ir ėmėtės ikonografijos?

Aš tai priimu kaip savo pačios pašaukimą Bažnyčioje. Mano gyvenime buvo laikotarpių, kai buvau labai aktyvi bažnytiniame gyvenime – dalyvavau įvairiose grupelėse, šlovinimo metu grojau akustine bei bosine gitara, dirbau karitatyvinėje veikloje, vaidinau, organizuodavau keliones bei stovyklas ir t.t. Žodžiu, manęs buvo labai daug. Jaunystės laikotarpiu toks aktyvumas yra normalus dalykas, bet su amžiumi ėmiau ieškoti kažko aiškaus ir konkretaus, savo asmeninio pašaukimo Bažnyčioje.

Sykį mano dvasios tėvas pasiūlė dalyvauti pašaukimo ir jo atpažinimo rekolekcijose, kurias vedė jėzuitas Stasys Kazėnas. Tai buvo dešimties dienų tylos rekolekcijos, kurių metu išgirdau žodžius „tapyti ikonas“. Žinoma, to nesitikėjau ir nelaukiau. Tai buvo ir šokas, ir palaima vienu metu. Ir aš atsidaviau šiam kvietimui. Pasakiau Viešpačiui: „Jei toks yra Tavo planas, vesk mane…“ Taip atsirado ir pirmieji mano mokytojai – Marius Viluckas su žmona Gabija. Jų mokoma bei palydima prieš 12 metų nutapiau pirmąją Jėzaus ikoną.

Bet juk pati nepradėjote tapyti „tuščioje vietoje“?

Taip, paišau nuo vaikystės. Augau Vilniaus senamiestyje ir visa mane supanti aplinka buvo labai meniška. Pamenu, kad į mūsų kiemą dažnai rinkdavosi dailininkai – moksleiviai, studentai bei jų dėstytojai – ir piešdavo. Mano mėgstamiausias žaidimas buvo stebėti jų molbertus ir ant popieriaus išnyrančius vaizdus.

Anksti ir pati pradėjau lankyti dailės mokyklą, o paskui, dideliam savo mokytojų nusivylimui, įstojau ne į Dailės akademiją, bet į Vilniaus pedagoginį universitetą, kur tęsiau dailės studijas.

Žinoma, ilgametė piešimo praktika labai padeda ikonografijoje – nebedreba ranka, o tokie dailės principai kaip proporcijos, tūris, santykiai, šešėliai yra savaime suprantami. Tačiau ikonografijoje atsiranda ir kitų svarbių niuansų. Garsus stačiatikių ikonografas tėvas Zenonas yra pasakęs: „jei nori mokytis ikonografijos, tau reikės dešimties metų darbo. Bet jei turi dailininko išsilavinimą, tau reikės penkiolikos metų.“ Išmokti dailės standartai ne padeda, bet tik trukdo, mat ikonoje daug kas yra visiškai kitaip: plokštuminis vaizdavimas, atvirkštinė perspektyva, galų gale, sekimas meistrais, ikonų kopijavimas ir daugelis kitų dalykų.

O kaip apskritai tampama ikonografu?

Iš pašaukimo ir noro tarnauti Bažnyčiai – toks turėtų būti priminis atspirties taškas. Juk ikonografas savo darbu liudija įsikūnijimo slėpinį. Tad norint skelbti Gerosios Naujienos žinią, visų pirma, reikia pačiam ja gyventi: praktikuoti tikėjimą, priimti sakramentus, o Šventojo Rašto skaitymas turi būti kasdienio gyvenimo dalis. Tai ilgas kelias, reikalaujantis atsidavimo, saviugdos bei nuolankios meilės.

Ar Jums pačiai pradėjus tapyti ikonas visi kiti kūrybiniai sumanymai pasitraukė į antrą planą?

Dailėje aš visuomet ieškojau sakralumo. Savo bakalauro bei magistrinį darbą rašiau iš angelų temos. Bet paskui išsisėmiau, atėjo dykumos laikotarpis ir tiesiog nebežinojau, ką toliau daryti… Tuomet ir atsirado ikona. Supratus, jog čia visą gyvenimą būsiu mokine, tapo visiškai ramu… Čia nėra jokios konkurencijos, noro patikti ar nustebinti. Esi tik įrankis Dievo rankose. Tai man didžiausia laimė ir dovana.

Ką reiškia tapyti Dievą?

Senajame Testamente Dievo negalima buvo vaizduoti, nes niekas Jo nematė. Bet su Jėzaus atėjimu viskas pasikeitė: Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų. Ikonos galimos tik įsikūnijimo dėka.

Kartu ikonos apreiškia ir Dievo Karalystės viziją, nes jose vaizduojami ne žemiški paties Kristaus, Marijos bei šventųjų veidai, bet perkeisti dieviškos šviesos bei meilės. Arba, kitaip tariant, vaizduojami tokie, kokie yra Amžinybėje. Tad galima sakyti, jog ikona – langas į dieviškąjį pasaulį.

Man rodos, šiandien ikonos yra labai stiprus liudijimas: jos ženklina kiekvieno mūsų žmogišką prigimtį, o kartu ir viltį, jog esame Kristaus pašaukti tapti Jo bičiuliais.

Ikonų tapymui turbūt reikia ne tik rasti laiko, bet ir susikurti tam tikrą atmosferą, gal net būseną?

Taip. Ikonų tapymui reikalinga tyra širdis, todėl be atgailos sakramento negaliu pradėti ikonos. Taip pat būtinas ir teologinis pasirengimas, nuolankus paklusnumas Bažnyčios mokymui bei tradicijai: juk ikonografas tik perduoda tai, ką pats iš senųjų meistrų išmoko. Ir nors tapant dirba mūsų rankos, akys, protas, tačiau veikia Šventoji Dvasia.

Ikonos tapymas – tai maldos mokykla, kai mano veidas susitinka su Viešpaties veidu akis į akį, širdis į širdį. Tai kvietimas į labai intymų santykį, nuolatinę kontempliaciją. Būtent todėl ikona perteikia ne tik Bažnyčios mokymą, tačiau kartu atspindi ir asmeninę ikonografo dvasinę patirtį.

Gal galite trumpai papasakoti, kaip vyksta pasirengimas pačiam darbui? Kokia yra ikonos tapymo „virtuvė“?

Tai yra gan ilgas procesas, bet svarbiausia, kad kiekvieną etapą lydėtų malda.

Na, o kalbant apie „virtuvę“, viskas prasideda nuo lentos, kuri taip pat turi atitikti kanoną: jos plokštumoje privalo būti „lopšys“ – negilus įdubimas, kuris tradiciškai aiškinamas kaip dangiškoji buveinė. Iš kitos pusės, kad lenta neskiltų, turi būti pritaisomi horizontalūs štiftai. Šiuos darbus aš prašau atlikti medžio meistrų, kurie turi ne tik sausos medienos, bet ir galimybes tai padaryti. Paprastai vienu kartu užsakoma ne viena, bet daugiau lentų, mat dar iki pradedant tapyti jas taip pat reikia tinkamai paruošti.

Pradžioje lenta yra nutepama kiškio klijais, padengiama medvilniniu audeklu ir gruntuojama gipsu maždaug 8–9 dienas, kol jos paviršius tampa tvirtas ir lygus lyg akmeninė siena. Tik tuomet prasideda pačios ikonos tapymas natūraliais pigmentais bei kiaušinio emulsija. Visos ikonos tapymui reikalingos medžiagos pradedant lenta, dažais ir net teptukais yra pagamintos iš natūralių medžiagų. Tai simboliškai liudija, kad per ikoną visa gamta įsijungia į Dievo garbinimą.

Pats tapymas taip pat yra labai lėtas ir kruopštus procesas. Dažai tepami labai plonu sluoksniu, lyg dengiant kokiu šydu. Ikonoje negali būti reljefų ar faktūrų, todėl kiekvienas potėpis daromas po keliasdešimt kartų ir laukiama, kol dažas išdžius. Čia negali tikėtis greito rezultato ar kažkaip specialiai skubinti proceso. Pats darbas ikonografą tartum pastūmėja į kitą laiką, kitokį santykį…

Dar viena labai svarbi detalė, kuri, žvelgiant į ikoną, ypač krenta į akis – auksas, kuriuo padengiamas ikonos paviršius. Tai yra daugiau nei tik spalva, mat jis neblunka, nepraranda savo ryškumo. Tai – Dangaus Karalystės, dieviškosios plotmės simbolis.

O kiek laiko tęsiasi pats ikonos tapymas?

Anksčiau, kai ikonų tapymui galėdavau skirti kur kas daugiau laiko nei dabar, jos man „išdygdavo“ labai greitai ir aš net patirdavau savotišką dvasinį šoką. Tuomet turėdavau atsitraukti, savaitę pailsėti ir vėl po truputį darbuotis… Dabar vienai ikonai man reikia maždaug mėnesio. Negali iš to daryti verslo, uždarbiauti, tikėtis, jog ši veikla bus pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tai, visų pirma, dvasinė mokykla ir tarnystė Bažnyčiai.

Šiandien suderinti ikonografiją su savo kasdieniu gyvenimu yra labai sudėtinga. Juk aš negyvenu atskirai nuo pasaulio: auginame tris vaikus, pragyvenimui užsidirbu iš kito darbo. Todėl ikonos tapymui tenka susikurti laiką, skirti jį labai sąmoningai. Tai ir savotiškas mano namų darbas – suplanuoti bendrą mūsų šeimos laiką taip, kad galėčiau turėti laiko ir ikonografijai. Bet, žinoma, kasdienybėje būna visko – kiek aš puodų sudeginau ikonas betapydama… (juokiasi) Tad ikonos gimsta čia pat, kur aš ir gyvenu, iš mano buities ir mano kasdienybės. Būna, prie to paties stalo tapau ikoną, o vaikai susineša spalvinimo knygeles ir kartu visi dirbame… Bet dažniausiai stengiuosi susirasti ramų laiką, be trikdžių, kad galėčiau dirbti ir melstis – o tai šiuo atveju yra vienas ir tas pats.

Man tai yra didžiulė paslaptis, kaip Dievas man, pasaulietei, mamai, davė tokį pašaukimą ir troškimą tapyti ikonas. Juk anksčiau tai buvo vienuolių darbas: jie turėjo savo studijas, ramybę, nuolatinį maldos, liturgijos gyvenimą ir ikonų tapymas buvo kasdienė jų dvasinė praktika. Bet šiandien mes, pasauliečiai, taip pat esame apdovanoti šita dieviškąja malone, leidžiančia mums prisiliesti prie šios sakramentalijos.

Turbūt nesuklysiu sakydamas, jog ikona yra simbolis, kurį galima skaityti kaip tekstą?

Taip, išties ikonografija remiasi kanonu ir kiekviena detalė ikonoje turi savo prasmę. Būtent todėl ikonografai visų pirma studijuoja senųjų meistrų darbus, „skaito“ jų perduodamas Bažnyčios mokymo reikšmes, mokosi vaizdavimo tradicijos. Ikonografijoje neegzistuoja improvizacijos ar kūrybinio šėlsmo samprata. Visa jau yra duota, belieka tik išmokti ir tuo mokymu sekti. Ikonoje nėra nieko atsitiktinio: viskas, pradedant linijomis ir spalvomis, čia turi teologinę prasmę.

Pavyzdžiui, Kristaus veidas ikonoje neišreiškia jokios emocijos – nei kančios, nei džiaugsmo, nes jis yra Esantysis čia ir dabar. Jo nosis tapoma plona ir aukšta ir tai – veržlumo Dievo link simbolis. Sučiauptos lūpos simbolizuoja adoracinę tylą, o išpūstas kaklas – Dievo žodžio skelbimui pritvinkusią burną. Taip pat labai svarbus ir žvilgsnis: čia, rodos, Kristus žiūri tiesiai į tave – tai kvietimas į asmeninį bendravimą. Apskritai, ikonose tik nusidėjėliai, pavyzdžiui, Judas, gali būti vaizduojami profiliu, visi kiti – veidu žiūrintys į tave.

Lygiai taip pat ir kiekviena spalva turi savo simbolinę reikšmę. Kristaus tunika yra raudonos spalvos ir tai reiškia jo karališkumą, dieviškumą, o mėlynas apsiaustas – jo žmogiškumą. Beje, ikonoje nėra kažkokio tiesioginio šviesos šaltinio – pats veidas, ikona – yra šviesa.

Visas šias ir dar daugelį kitų linijų bei spalvų reikšmių ikonografas turi žinoti ir mokėti tinkamai jas perteikti. Iš esmės, ikona – tai linijomis ir spalvomis užrašyta Geroji Naujiena. Dvasininkams, kurie geba „skaityti“ ikonų ženklus – tai yra dar vienas įrankis, skelbiant Evangeliją.

Jau užsiminėte apie tai, kad ikonografai dirba kopijuodami senųjų meistrų ikonas, laikydamiesi nustatyto kanono. Ką tai duoda ikonografui? O gal atima iš jo laisvę kurti?

Taip, ikonografas paklusniai kopijuoja, tačiau, kiekvieną kartą net ir tas pats Kristaus veidas pavyksta visiškai kitoks. Padaryti antrą tokią pačią ikoną paprasčiausiai neįmanoma. Daug kas priklauso nuo ikonografo būsenos ir Dvasios vedimo. Ikonografas išmoksta pačius kanono principus: proporcijas, kompoziciją, spalvų bei linijų reikšmes – ir tai jam tampa tartum kelio ženklais, kuriuos jis žino ir keliaudamas apie juos jau nebegalvoja, tiesiog tapo maldoje.

Savo kelyje ikonografas pasirenka būti nuolankiu Bažnyčios tarnu. Čia panašiai kaip meldžiantis rožinį: juk neimprovizuoji – kur dešimt karoliukų kalbėti, tarkime, „Tėve mūsų“ maldą, o kur vienas – „Sveika Marija“. Ikonografija – maldos kelias, kuriame ugdomas, visų pirma, tavo paties santykis ir bendrystė su Kristumi, Dievo Motina, šventaisiais bei angelais. Kaip bažnyčioje adoruoji Švenčiausiąjį Sakramentą, lygiai taip pat tapydamas ikoną adoruoji prieš tavo akis gimstantį Kristaus veidą. Tai labai asmeniškas ir tylus kelias.

Vadinasi, ikonografijoje yra neįmanomas kūrybinis spontaniškumas, netikėtos improvizacijos, naujų vaizdavimo principų sukūrimas?

Žinoma tai įmanoma. Esu mačiusi ikonų, kuriose, pavyzdžiui, vietoj aukso naudojama mėlyna spalva arba laisvai improvizuojama pasaulietinės dailės maniera. Tokie paveikslai paprasčiausiai nelaikomi kanoninėmis ikonomis ir tiek.

Mano pačios tikslas yra išlaikyti Bažnyčios mokymą ir tęsti šią tūkstantmetę tradiciją. Tad čia kanonas yra didžiausias ramstis.

Ar Jūs pasirašote savo nutapytas ikonas?

Ne, ikonografai nepasirašo ikonų ir tai taip pat yra sena ikonografijos tradicija. Nėra išlikusių ir senųjų meistrų, iš kurių darbų mes šiandien tebesimokome, vardų. Visi esame įrankiai Šventajai Dvasiai veikti per mus, nepaisant mūsų vardų ar laikmečio, kuriame gyvename.

Bažnyčia nuolatos skelbia naujus šventuosius. Kaip atsiranda kurio nors šventojo vaizdavimo tradicija? Pavyzdžiui, kad ir palaimintojo Teofiliaus Matulionio? Juk jei dabar dešimt Lietuvos ikonografų pradėtų tapyti jo ikoną, rezultatai turbūt būtų skirtingi?

Pagrindiniai vaizdavimo principai visada išlieka tie patys, kurie nustatyti kanone.

Mūsų dienų šventųjų vaizdavimui naudojami jau esami jų atvaizdai – fotografijos ar paveikslai. Tačiau išties tikėtina, kad skirtingų ikonografų nutapytos palaimintojo Teofiliaus ikonos viena nuo kitos skirsis. Bet jei jos bus padarytos laikantis kanono, visos ir bus kanoninės.

Kiekvienas šventasis ikonoje reprezentuoja Kristaus veidą, todėl tarp jų visų yra daugiau panašumų nei skirtumų. Būtent dėl šios priežasties kiekvienoje ikonoje užrašomas vardas šventojo, kuris joje yra pavaizduotas.

O kas patvirtina, kad šitaip nutapytas šventojo atvaizdas laikytinas kanonine ikona?

Tai turėtų būti vyskupas, tačiau Lietuvoje nėra tokio, kuris taip gerai išmanytų ikonografiją. Tad pabaigtas ikonas mes rodome savo mokytojams, kurie arba patvirtina, arba pasako, ką pataisyti.

Be abejo, norint tinkamai nutapyti ikoną, reikia taip pat susipažinti ir su to šventojo gyvenimu, jo darbais. Tam tikra prasme ikonos tapymas – tai ir savotiškas ėjimas į draugystę su tuo šventuoju. Iki šiol, beje, neteko tapyti šventojo, kuris būtų nemielas širdžiai…

Teko matyti Bažnyčios nepaskelbto nei šventuoju, nei palaimintuoju trapistų vienuolio Thomo Mertono ikoną. Kaip tai turėtų būti vertinama?

Matyt, viskas priklauso nuo intencijos, kurios vedamas ikonografas tai darė. Gal taip jis išreiškė pagarbą šiam vienuoliui vildamasis, kad kažkada jis bus Bažnyčios kanonizuotas. Aš asmeniškai negaliu teisti ar smerkti. Pati esu nupiešusi dvi stačiatikių šventąsias – Matroną ir Maskvos Angelą Elizabetą. Man tai pačiai buvo dovana, nes iki tol apie jų gyvenimus bei veiklą nieko nežinojau. O kai pradėjau gilintis, kai susipažinau, tai ir pamilau. Dabar Bažnyčią matau kaip vieną ir tame, tikiu, nėra jokios nuodėmės. Man rodos, visi šventieji yra bendros – Kristaus Bažnyčios – nariai, todėl skirti, kur katalikų, o kur stačiatikių nematau prasmės.

Labai garsus stačiatikių ikonografas tėvas Zenonas taip pat tapo katalikų šventuosius – šv. Pranciškų, šv. Antaną bei kitus. Stačiatikių ikonografai rengia ikonų parodas, į kurias kviečia ir katalikų ikonografus. Tad šie pavyzdžiai rodo, kad XXI amžiuje Rytų ir Vakarų Bažnyčios nebėra tokios uždaros, kaip tai buvo anksčiau. Ir drįsčiau teigti, kad šiame dialoge, tiltų statyme ikonos vaidina labai svarbų vaidmenį.

Papasakokite, kas šiandien iš Jūsų užsako ikonas?

Turbūt daugiausia užsakymų gaunu iš bendruomenių. Štai neseniai viena šeimų bendruomenė paprašė nupiešti Šventosios Šeimos ikoną. Ji keliaus iš vienų namų į kitus ir taip sujungs pačią bendruomenę maldai ir bendrystei. O kartu ir konkreti šeima įsipareigoja tą savaitę, kai ikona bus jų namuose, rinktis bendrai maldai. Man rodos, tai labai prasmingas ir įkvepiantis pavyzdys.

Taip pat ir šeimos, kurios gyvena aktyvų bažnyčios gyvenimą, savo namuose nori turėti mažą altorėlį. Šiandien labai dažnai tokios sakralinės erdvės centru namuose ir tampa ikona.

Būna, ikonas savo kunigams užsako ir bendruomenės. Pasitaiko ir vienas kitas kunigas.

O ką daugiausia žmonės prašo nutapyti?

Žinoma, dominuoja Kristus bei Dievo Motina. Tačiau taip pat dalis žmonių jaučia gilų ryšį su šventaisiais, jų pačių globėjais, tokiu atveju prašo jų ikonų. Arba arkangelų. Visaip būna.

Koks jausmas apima žinant, kad prie Jūsų nutapytos ikonos žmonės meldžiasi?

Taip, tai vyksta… Bet pati neturiu su tuo nieko bendra. Aš tapau ikoną kaip esu pašaukta, kaip išmokau iš senųjų meistrų ir kaip Šventoji Dvasia veikia. Tad menkas čia mano pačios indėlis…

Kalbino Gediminas Kajėnas

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *