1962 metų rugpjūčio 20 d. Šeduvoje mirė Kaišiadorių arkivyskupas, tikėjimo kankinys Teofilius Matulionis, kuris 2017 metų birželį buvo paskelbtas palaimintuoju.
Būsimasis arkivyskupas gimė 1873 m. Kudoriškių vienkiemyje, Alantos valsčiuje. Anksti neteko mamos. Mokėsi Antalieptės mokykloje, Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) kunigų seminarijoje. Po kunigystės šventimų darbavosi Latvijos parapijose. Jau 1910 metais už savo aktyvią veiklą patenka į carinės Rusijos policijos pareigūnų nemalonę: už sergančio kūdikio pakrikštijimą bausmę turi atlikti vienuolyne Petrapilyje. Tačiau tai neišgąsdina jaunojo kunigo ir jo pastangų dėka mieste iškyla nauja neogotikinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.
Po 1917 metų Spalio revoliucijos drauge su kitais kunigais T. Matulionis aktyviai priešinosi naujosios valdžios planams nacionalizuoti Bažnyčios turtą ir už tai buvo nuteistas trejiems metams laisvės atėmimo bausmei Maskvos Butyrikų kalėjime. Tačiau iškalėjus dvejus metus, 1925 metais buvo paleistas ir sugrįžo darbuotis į ankstesnę parapiją.
1929 metais tuometiniame Leningrade T. Matulionis slapta buvo konsekruotas vyskupu. Tačiau tų pačių metų rudenį jis suimamas, vienuolika mėnesių tardomas ir be teismo ištremiamas į Solovkų priverstinių darbų stovyklą, kur drauge su kitais tenka gyventi ir dirbti labai sudėtingomis sąlygomis, dėl ko stipriai sušlubuoja vyskupo sveikata. Tačiau ir čia jis nepalūžo: drauge su kitais kunigais susibūrė į bendriją, aukojo šv. Mišias, teikė patarnavimus kaliniams. Už šią veiklą T. Matulionis buvo dar kartą nuteistas ir pervežtas į Leningrado kalėjimo baudžiamąjį izoliatorių.
Ši vyskupo kankinystė tikriausiai būtų pasibaigusi taip, kaip ir daugeliui kalinių, jeigu ne 1933 m. įvykęs pasikeitimas politiniais kaliniais tarp Rusijos ir Lietuvos valstybių. Be vyskupo, dar devyniems lietuviams kunigams ir trims pasauliečiams nušvito viltis išgyventi. Suvargę dvasininkai džiaugsmingai sutikti prie Latvijos pasienio.
Nepriklausomoje Lietuvoje vyskupas Teofilius ir toliau aktyviai darbavosi žmonių gerovei, lankėsi Amerikoje, kur pasakojo apie krikščionių persekiojimus Rusijoje, taip pat Kaune rūpinosi pastoracine veikla.
1943 metais jis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu. Ganytojiškuose raštuose bei aplinkraščiuose kunigams Teofilius aiškino apie sovietų vykdomą bažnyčių uždarymo ir koplyčių naikinimo neteisėtumą, tikinčiųjų teisių suvaržymą. Tokia veikla negalėjo prasprūsti pro okupantų ausis ir 1946 m. vyskupas vėl suimamas ir nuteisiamas septyneriems metams laisvės atėmimo, didžiąją dalį bausmės atliekant Vladimiro griežtojo režimo kalėjime. Čia sunkiai pasiligojęs jis buvo išvežtas iš lagerio ir uždarytas invalidų namuose Mordovijoje. Į Lietuvą jam leista sugrįžti tik 1956-aisiais.
T. Matulionis įsikūrė Birštone, tačiau sovietų valdžia ir toliau jo nepaliko ramybėje ir jau kitais metais ištrėmė į Šeduvą. „Už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ 1962 m. popiežius jam suteikė arkivyskupo titulą. Tačiau tų pačių metų rugpjūčio 20 dieną arkivyskupas Teofilius užgeso. Tikėtina, kad prie staigios mirties prisidėjo ir kelias dienas prieš mirtį arkivyskupo namuose saugumiečių vykdyta krata bei sušvirkšti vaistai.
T. Matulionis buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.
