1968 m. rugsėjo 11 d. Šyškrantėje, Rusnės saloje (Šilutės r.), mirė Augustas Dėvilaitis, sakytojas, kantorius, žvejys, tautosakos pateikėjas.
Augustas Dėvilaitis (Deivelaitis, Dewileit) gimė 1897 m. liepos 14 d. Šyškrantėje (Šyšos vls., Šilokarčemos aps.) pamario žvejo Dovo ir Anės (g. Skėrytės) Dėvilaičių šeimoje. Baigė Šyškrantės septynklasę mokyklą.
Dar vaikystėje Augustas Dėvilaitis iš savo senelės išmoko pažinti, rinkti ir paruošti vaistažoles, žinojo jų lietuviškus ir vokiškus pavadinimus. Buvo plačiai žinomas savamokslis akušeris ir veterinorius. Pas gimdyvę per užšalusias marias su pačiūžomis čiuožė netgi į Nidą.
Didelį plotą apimančioje Rusnės evangelikų liuteronų parapijoje talkindamas kunigui, Augustas Dėvilaitis skelbė Dievo žodį, tarnavo kantoriumi. Sukūrė šeimą su Madlyne Žiliute (1891–1969), kilusia iš Raudžių kaimo, netoli Kintų. Su šeima augino gyvulius, plukdė sielius, žvejojo.
1944 m. rudenį, artėjant sovietų okupantams, Dėvilaičiai traukėsi į Vakarus, tačiau frontas judėjo greičiau, teko grįžti atgal. Gelbėdamas nuo laužo Rusnės bažnyčios knygas, Augustas Dėvilaitis buvo žiauriai sumuštas sovietų kareivių. Dėl pažeisto stuburo liko su negalia. Tačiau daugelį knygų pavyko išgelbėti, jose surašytos septynios Dėvilaičių giminės kartos.
Po karo stingant evangelikų liuteronų kunigų, Augustas Dėvilaitis Rusnėje laikė pamaldas, vietos gyventojams teikė religinius patarnavimus, rengė kapinių šventes, prižiūrėjo Šyšos kapines. Beje, šiose kapinėse savo mirusiuosius laidoję Šyškrantės kaimo gyventojai į Šyšą karstus plukdydavo valtimis Atmatos upe.
Krašto senbuviai Augustas ir Madlynė Dėvilaičiai Šilutės kraštotyros muziejui ir Vilniaus universitetui pateikė tarmės pavyzdžių, etnografinių žinių, padovanojo eksponatų.
Žurnalistui Vytautui Kalteniui (1937–2016) Augustas Dėvilaitis 1956–1967 m. padainavo apie pusšimtį dainų ir giesmių, papasakojo žaidimų (medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraščių archyve Vilniuje), taip pat apie sielių plukdymą iš Rusnės į Klaipėdą Vilhelmo kanalu, apie lietuvininkų sovietinį genocidą. Senojo rusniškio pasakojimų užrašė ir žurnalistas Bernardas Aleknavičius. Vytauto Kaltenio ir mokytojo Benedikto Slavinsko septintame dešimtmetyje į magnetofono juostą įrašytos šešios dainos buvo įtrauktos į „Vorusnės“ etnografinio ansamblio repertuarą, atliekamos kitų muzikos kolektyvų. Jos išspausdintos Linos Petrošienės ir Jono Bukančio sudarytame Klaipėdos krašto dainų rinkinyje „Bėgau jūružėm“ (1997 m.), be to, panaudojus muzikologės Genovaitės Četkauskienės garso įrašus, – knygoje „Lietuvininkų žodis“ (1995 m.). Augusto Dėvilaičio pateiktų dainų galima išgirsti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2017 m. leidinyje „Klaipėdos krašto dainos ir muzika. 1935–2000 metų įrašai“ (knyga ir kompaktinė plokštelė; sudarė Austė Nakienė, Lina Petrošienė, Gaila Kirdienė).
Sovietų pilietybės nepriėmęs, septyniasdešimt vienų sulaukęs Augustas Dėvilaitis mirė gimtojoje Šyškrantėje 1968 m. rugsėjo 11 d., palaidotas Šyšos kapinėse. Nepraėjus nė metams šalia atgulė žmona Madlynė. Tose pačiose kapinėse ilsisi jų dukros Edvikė ir Gertrūda bei sūnus Valteris, žuvęs fronte. Sūnus Evaldas su žmona Elze (g. Plaktyte) ir vaikais Gintaru (Giunteriu) ir Kotryna atšilimo metais išvyko į Vokietiją.
2012 m. liepos 14 d., minint Augusto Dėvilaičio gimimo 115-ąsias metines, Dėvilaičių atminimas pagerbtas Šyšos kapinių šventėje. 2018 m. balandžio 15 d. Klaipėdos etnokultūros centre surengtas Lietuvos valstybės atkūrimo paskelbimo šimtmečiui skirto renginių ciklo „Klaipėdos krašto balsai“ pasidainavimų vakaras „Augusto Deivelaičio dainos“.
Pagrindinėje nuotraukoje Dėvilaičių šeima Šyškrantėje 1956 m. Stovi antroje eilėje iš kairės: sūnus Evaldas Dėvilaitis, Augustas Dėvilaitis, jo žmona Madlynė, marti Elzė. Pirmoje eilėje vaikaičiai Gintaras ir Kotryna. Nuotrauka Vytauto Kaltenio.
