Mergina (girdisi, kaip braška sąnariai): „Girdėjot, čia braška mano kelio girnelė?.. Ir kita. Ir visas mano gyvenimas…“
Girdėjom. Tų braškesių ir braškančių dalykų ir daugiau girdėjom – savivertė, gebėjimas džiaugtis, mokėjimas laisvai rinktis, o iš to – ir santykiai, tikslai, buvimo kokybė. Ir panašu, jog visuomenėje to braškėjimo girdime vis daugiau – nes daug žmonių turi labai sudėtingą požiūrį į gyvenimą, žvelgia kaip į kovą, į kažką, kam turi pasipriešinti, su kuo turi kautis. Ir kai sakai, kad yra gera tiesiog gyventi, kad gyvenimas yra tiesiog dovana, duotybė, kuria galime džiaugtis, ją švęsti, kurti – kartais atrodo, lyg kalbėtum apie paralelinę tikrovę, nuo kurios kiti neturi raktų.
Daug kalbama apie kūrybą – apie savirealizacijos poreikį, apie tai, kad asmuo tampa laisvas ir tikrai yra savimi kurdamas. Bet ar gyvenimas nėra pagrindinė kūrybos sritis – ar nėra svarbiausia kurti patį gyvenimą, improvizuoti, džiaugtis juo ir alsuoti laime vien dėl to, kad gyveni?.. Juk labai daug susikaustymo mūsų kasdienybėje, tikros nelaisvės – gyvenimo „kaip turi būti“, aklo paklusimo įsigalėjusioms nuostatoms, savo siekių ir troškimų atsisakymo dėl kitų nuomonės ir pritarimo.
Mergina: „Žinok, man viską skauda – galvą skauda, nugarą skauda, gyvenimą skauda…“
O kaip jo neskaudės, jei esam jį pardavę, jei dėl patogumo išdavėme gebėjimą, galimybę kurti gyvenimą. Jei, Kūrėjo sukurti gyvenimui, kūrimui, buvimui Jo bendradarbiais, bendrakūrėjais, prisitaikėm ir dažnai gyvenimą vartojam kaip produktą – nekuriam geriau negu radom. Ypač su jaunimu norisi pasidalinti ta žinia, kvietimu kurti patį gyvenimą – kad jis būtų gražus mums ir kitiems, kad būtų džiaugsmingas, laisvas ir tikras (tai nereiškia, kad lengvas ir paprastas). Ir labai gražu matyti, kaip išsiskleidžia gyvenime tas gebėjimas kurti – kai nebijo žaisti, nebijo daryti kitaip, nei pratę, nebijo būti kitokie, nei tikimasi, nebijo būti geri, būti dėl kitų.
Kūrybai reikia drąsos – drąsos puoselėti kūrybingą ir laisvą gyvenimą, tikrą gyvenimą – su visu jo svoriu, su visomis klaidomis, visais pasirinkimais – drąsos nebūti steriliu, būti pažeidžiamu, tikru – klysti, ieškoti, improvizuoti. Drąsa nėra baimės nebuvimas – jaunimas pasakoja, kad labai sunku išdrįsti elgtis kitaip, būti kitokiam, nei iš jo tikimasi, nei įprasta. Drąsa yra baimės akivaizdoje pasirinkti tai, kas tikra. Viena mergina pasakojo, kaip pasirinko dirbti fabrike ir tarp bendradarbių pamatė, kad daug žmonių negyvena gyvenimo, tiesiog būna iš inercijos – tada ir suprato, kad ji nori studijuoti, nori specialybės, kuria galės kitiems patarnauti, nori kurti kokybiškus santykius. Kitas vaikinas pasakojo, kad reikėjo drąsos įstoti į kunigų seminariją – ir visų sunkumų, kaitos akivaizdoje vis tiek jaučia gyvenimo skonį, jaučia prasmę, jaučia gyvenimo kokybę – kad tikrai gyvena.
Už drąsą gyventi, drąsą tikrai rinktis, drąsą būti tiesoje visada turime sumokėti kainą – nes tai vertinga. Bet Dievas turėjo drąsos mus tokius sukurti – mūsų nesigėdyti, atstovėti už mus – ir sumokėti kainą už savo kūrybą. Ir todėl esam pakviesti drąsiai gyventi – kad jaustume gyvenimo skonį.
Žurnalas „Kelionė“
