„Prisiminiau vieną tokį vykusį savo filmuką. Apie tai, kaip žmonės žiūri ir mato tik tai, kas yra tiesiai jiems prieš akis. Tame filmuke žmogus beldžiasi, beldžiasi į vartus, bet niekada nepasuka galvos. O pasirodo, kad jis beldžiasi į vartus, kurie šiaip sau stovi… Apeiti juos gali, o nesidraskyti ir nemušti kaktos. Taip pat galima pasakyti ir apie kūrybą… Man atrodo, kad kūryba tiesiog ateina. Ir jei tu tuo metu esi užsiėmęs kitais reikalais, kūryba išeina. Ji atėjo ir išėjo. Kaip tas žmogus prie vartų – beldėsi beldėsi ir nugriuvo… Ir nepasuko galvos į šoną… Kūrybą reikia derinti su savo išmintimi – kiek jos gali paimti, tiek jos tavo ir bus. Ir kiek savęs į ją gali įdėti. O kaip įdėsi, kokia forma, ar suprantama kitiems, ar tik tau vienam – tai jau ne mums spręsti…“ – taip viename pokalbyje yra sakęs Artūras Barysas-Baras – legendinė Vilniaus asmenybė, kontrkultūros veikėjas, kino kūrėjas ir dainininkas, knygininkas ir melomanas, miręs 2005 metų sausio 28 d.

Jo kūrybinę biografiją sudaro per tris dešimtis kino juostų, sukurtų 1971–1984 metų laikotarpiu. To meto lietuviškos kinematografijos kontekste šie, daugiausia trumpametražiai, filmai, išsiskiria eksperimentais, drąsa, jaunatvišku polėkiu ir net akivaizdžiu durnavojimu. Nors šios juostos nepatekdavo nei į kino ekranus, nei televiziją, tačiau puikiai gyvavo paraleliniame kino mėgėjų pasaulyje, keliavo po tuometinės Sovietų sąjungos festivalius, o neretai iš jų grįždavo su prizais ar bent jau diplomais. Deja, keičiantis kino gamybos technologijoms A. Barysas nesugebėjo prie to prisitaikyti ir pamažu atsitraukė nuo kino. Tiesa, naujoji neformalaus jaunimo karta gan greit atrado jo filmus ir nepriklausomybės laikotarpiu jie atgimė naujam gyvenimui. 2002-aisias jo filmų retrospektyva buvo net surengta Londono eksperimentinio meno centre „The Horse Hospital“, kur sulaukė didelio susidomėjimo.

Pasitraukęs iš kino A. Barysas drauge su bičiuliu įkūrė eksperimentinę grupę „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“, su kuria išleido tris muzikinius albumus. Baro vaidmuo kolektyve buvo dainuoti. Tačiau daugelis matę grupės pasirodymą su Baru, pripažintų, kad jis buvo grupės performansų ašimi visa savo povyza, (ne)sceniniais drabužiais ir ypatingu dainavimo būdu, kūrusiu su niekuo nesupainiojamos grupės įvaizdį. Neabejotinai prie to prisidėjo ir muzikanto Artūro Šlipavičiaus-Šlipo charizma bei „keisti“ grupės instrumentai.

Šalia šių dviejų kūrybinių veiklų, A. Barysas garsėjo kaip muzikos žinovas, dar sovietmečiu sugebėjęs rasti landų geležinėje uždangoje ir iš Vakarų atsisiųsti pačios įvairiausios muzikos plokštelių. Šia prasme jis atliko ypatingai svarbią švietėjišką veiklą – daugelis jo kartos jaunuolių, Baro dėka, atrado itin platų muzikinį pasaulį, tuo metu gyvavusį laisvame pasaulyje. Pasibaigus plokštelių erai, jis gan nesunkiai persiorientavo prie kompaktinių diskų ir toliau tęsė savo pomėgį, tapusį ir vienu iš jo pragyvenimo šaltinių.

Dar viena veikla, visą gyvenimą leidusi A. Barysui nedirbti jokio oficialaus darbo, buvo senų knygų rinkimas ir pardavimas. Nors šiaip, kaip pripažįsta jo bičiuliai, Baras buvo gan nenuspėjamas (čia paminėtinas ir jo pomėgis išgerti), tačiau knygų bei muzikos įrašų klausimu jis buvo labai kryptingas ir net griežtas. Jo namai buvo pilni knygų ir kompaktų, o pats Baras gyrėsi turėjęs ir ypatingai vertingų eksponatų.

Po A. Baryso-Baro mirties pasirodė ne vienas jo kūrybai ir gyvenimui skirtas darbas – režisieriaus Aleksandro Jegorovo-Džyzo sudaryta 4 dalių Baro filmų antologija, rež. Dainiaus Mažulio filmas „Sarab“, rež. Rimo Morkūno filmas „Spalvoti Baro sapnai“ bei rež. Giedrės Žickytės „Baras“, už kurį autorė 2009 m. apdovanota Sidabrinės gervės apdovanojimu. Būtent dėl šios priežasties filmą gan dažnai rodo LRT. 2013 m. išleista Gedimino Kajėno sudaryta knyga „Pasaulis pagal Barą“, kurioje apie šią išskirtinę Lietuvos kontrkultūros asmenybę pasakoją jo bičiuliai ir artimieji. Knyga iliustruota gausybe unikalių nuotraukų iš spalvingo Baro gyvenimo.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *