Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1951 m. mirė prancūzų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Andrė Židas.
Būsimas rašytojas gimė Paryžiuje, pasiturinčioje protestantų šeimoje. Jo tėvas buvo Romos teisės dėstytojas Paryžiaus universitete. Kai jis mirė, Andrė tebuvo vienuolika. Buvo užaugintas mamos ir tetų. Pirmoji jo knyga „Andrė Valtero užrašų knygelės“. Kūrinys nebuvo populiarus, bet pelnė tam tikrą literatūrinį vardą nedideliame draugų rate.
Apskritai, pirmosios jo knygos atnešdavo daugiau išlaidų nei pelno.
Visai kitaip buvo sureaguota į knygą „Žemiškieji skanėstai“, kurią rašytojas parašė būdamas keturiasdešimties. Įdomu, kad pats rašytojas ją vėliau vertino kiek kritiškai, nes esą joje pernelyg užaštrintas malonumų siekis.
Po to, kai apsilankė Ekvatorinėje Afrikoje, jis paskelbė knygas „Kelionė į Kongo“, „Sugrįžimas iš Čado“. Čia jis griežtai kritikavo tą tvarką, kurią Afrikoje buvo įvedusi prancūzų valdžia. Rašytojas taip pat lankėsi Sovietų Sąjungoje ir buvo rimtai susidomėjęs socializmu. Tačiau vėliau labai nusivylė socialistiniais idealais. Jis nusprendė visą laiką skirti tik literatūrai ir nebesivelti į socialinius bei politinius klausimus.
Neretai Andrė Židas vadinamas moraliausiu imoralistu. Jis kartojo: „Katalikybė – neleistina, protestantizmas – nepakeliamas, bet vis vien jaučiuosi krikščionimi“. Žido idėjos padarė didžiulę įtaką egzistencialistams Alberui Kamiu ir Žanui Poliui Sartrui.
Kai Vokietija užpuolė Prancūziją ir maršalas Petenas nusprendė kapituliuoti bei bandė įtikinti prancūzus susitaikyti su dabartine situacija. Andrė Židas pradžioje palankiai priėmė šį raginimą. Tačiau po kurio laiko jis pareiškė, kad prisitaikymas yra neleistinas ir nusprendė pasitraukti į Tunisą. Čia jis parašė paskutinį didesnės apimties kūrinį „Tesėjas“.
Po karo jis išleido esė knygą „Rudens lapai“, taip pat perdarė scenai Franco Kafkos „Procesą“. Taip pat buvo išleistas labai pozityvaus publikos atsako sulaukę jo dienoraščiai.
1952 m. mirė norvegų rašytojas impresionistas Knutas Hamsunas.
Būsimas rašytojas gimė 1859 m. Hamsundo viensėdyje, netoli Hamarėjos miestelio Norvegijos šiaurėje. Jo tikroji pavardė Pedersonas, o rašytojo pseudonimą pasirinko pagal gimimo vietą. Šeima buvo labai neturtinga ir Knutas buvo atiduotas auklėti dėdei. Kaip vėliau jis pats pasakojo, čia jis buvo marinamas badu, mušamas.
Pirmąją apysaką parašė būdamas aštuoniolikos. Ji vadinosi „Paslaptingas žmogus“. Jau pirmieji rašytojo kūriniai sulaukė pasisekimo ir Knutui atsivėrė galimybės pervažiuoti į Kopenhagą. Tiesa, jo literatūrinėje karjeroje atsirado nemažų sunkumų. Knyga „Frida“ buvo atmesta visų leidėjų. Knutas Pedersonas buvo priverstas sugrįžti į Kristianiją, dabartinį Oslą. Jis rašė laikraščiams ir, kai trūko pinigų, pardavinėjo savo daiktus. Tai nepadėjo ir rašytojas 1882 m. buvo priverstas išvažiuoti į JAV. Čia susipažino su Norvegijos išeiviais.
1888 m. rašytojas grįžo į Tėvynę ir čia išleido romaną „Badas“, kuris jam atnešė pripažinimą. Vėliau jis persikėlė gyventi į kaimą ir čia parašė agrarinį romaną „Žemės palaima“, už kurį gavo Nobelio literatūros premiją.
Prasidėjus Antram pasauliniam karui Knutas Hamsunas rėmė nacistines ir fašistines idėjas. Todėl, kai baigėsi karas, 1948 m. jis buvo teisiamas Norvegijoje. Jam buvo paskirta bausmė – gyventi Grimstado ligoninėje, Čia jis gyveno vienišas, atskirtas nuo visuomenės, beveik kurčias, iki pat mirties 1952 metais.
1959 m. paskelbta Kipro nepriklausomybė.
Turistų pamėgta Kipro sala turi sudėtingą politinę istoriją. Nepriklausomybę Kipras gavo dėl to susitarus Anglijai, Graikija ir Turkijai. Kipras buvo padalintas į graikų ir turkų bendruomenes. Graikai Kipre sudaro aštuoniasdešimt procentų, o turkai – nepilnus dvidešimt. Tačiau pagal naują Konstituciją buvo nustatytos tautinės kvotos, kurios neatitiko realaus tautų santykio. Pavyzdžiui, turkai turėjo teisę skirti viceprezidentą ir dar jiems teko trisdešimt procentų parlamento.
Graikai netrukus pradėjo kritikuoti tokią situaciją ir reikalauti panaikinti kvotas. Kilus įtampai į salą buvo įvesti JTO taikdariai. Nepaisant to, Graikijos sukurstyta Kipro graikų bendruomenė įvykdė perversmą. Turkija į tai sureagavo labai griežtai ir įvedė savo kariuomenę į Šiaurės Kiprą. Iki šiol Kipras lieka padalintas, nors tarptautinė bendruomenė nepripažįsta Šiaurės Kipro kaip atskiros valstybės.
Nepaisant visų įtampų, 2004 metais Kipras prisijungė prie Europos Sąjungos ir netrukus įsivedė eurą.
1980 m. mirė roko dainininkas Bonas Skotas.
Tie, kas įdėmiau domisi roko muzika, neabejotinai žino populiariausią visų laikų Australijos sunkiojo roko grupę AC/DC. Jos šlovė labiausiai susijusi su vokalistu ir dainų žodžių autoriumi Bonu Skotu. Šis škotas kartu su šeima į Australiją atvyko, kai jam tebuvo šešeri. Dar paauglystėje jis buvo įkūręs grupę „The Spektors“, tačiau ji ilgai negyvavo. Paskui jis dar buvo kelių roko grupių narys, tačiau tikra šlovė atėjo tik tada, kai 1974 m. prisijungė prie grupės AC/DC.
Grupės nariu jis buvo beveik septynerius metus ir tragiškai pasitraukė kūrybinių projektų įkarštyje. Jis sukūrė vieną žymiausių grupės dainų – „Highway to Hell“.
Mirties dieną linksminosi klube, kur gerokai padaugino alkoholio. Draugai šiaip ne taip įgrūdo jį į automobilį ir paliko. Tikėjosi, kad jis paprasčiausiai išsimiegos ir atsigaus. Tačiau muzikantas užspringo ir ryte jį rado mirusį.
