Pavargau… galvoti

Kasdieniame lėkime ne visada sugebame pastebėti liūdesio apraiškas ar nuovargį, tačiau kai nuovargis nepraeina net pailsėjus, pradedame jaudintis.

Nieko nesinori, niekam nėra jėgų… Šiandien vargu ar atrasime žmogų, kuriam tai nebūtų girdėta, juk nuolatos skubame, kamščiuose praleidžiame marias laiko, ši žiema taip užsitęsė, kaip ir tie nuolatiniai rūpesčiai dėl vaikų, o atostogos dar taip negreit… Šiandien neurologai pastebi, kad kas trečio paciento nusiskundimai susiję su vienokiomis ar kitokiomis astenovegetacinio sindromo (kuris kitaip dar vadinamas chronišku nuovargiu) apraiškomis.

Bergždumo jausmas

Ar tai – šių laikų liga? Ir taip, ir ne. Ne, nes šį bejėgiškumo ir bergždumo jausmą žmonės patirdavo ir anksčiau, – tik tada tai buvo vadinama neurastenija ir neieškota to priežasčių. Ir taip, nes gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje keliami vis nauji ir padidinti reikalavimai. Daugiausia susiję su darbu ir kasdiene įtampa, kurioje mes gyvename. Mes sakome, kad pavargome, nes nežinome, kaip dar kitaip apibūdinti šią vidinę nusiaubtį. Dažniausiai negebame nei suvokto to priežasčių, nei su tuo tvarkytis.

Kai nuovargį lydi niūrios mintys ir ilgesio ar nuobodulio priepuoliai, tai kalba apie beprasidedančią depresiją.

„Nuovargis – natūrali organizmo reakcija į per didelį krūvį, signalas, kurį mums jis duoda: metas sustoti ir pailsėti“, – sako psichologijos mokslų daktaras Maiklas Ginzburgas. Paprastai nuovargis praeina pailsėjus, tarkime, daugiau pamiegojus, jėgos pamažu pradeda grįžti.

Tačiau realybėje viskas ne taip paprasta. Ne vienas iš mūsų vakarais, nepriklausomai nuo to, kaip stipriai esame pavargę, vartomės nuo šono ant šono, negalėdami užmigti. O kitiems net ir ilgiau pamiegojus, sunkumo jausmas išlieka.

Kada tai jau ne tik fiziologija?

Ši būsena pradeda kelti nerimą tada, kai įvairiomis priemonėmis nesiseka jos pašalinti. Kai pacientas ateina pas gydytoją skųsdamasis nuovargiu, šis nusiunčia jį išsitirti – galbūt organizmui kažko trūksta. Tačiau jei parametrai normoje, kaip paaiškinti šį nepraeinantį, gąsdinantį jėgų trūkumą, kai jaučiame, jog nesusitvarkome su gyvenimu?

Labiausiai tikėtina priežastis – nes nesusitvarkome su psichologine perkrova… apie kurią paprastai net nesusimąstome.

„Fiziologinis nuovargis, – tęsia M. Ginzburgas, – tai kūno pailsimas, atsirandantis dėl energijos trūkumo, reikalaujančio intensyvių ar ilgalaikių fizinių jėgų. O štai psichologinis nuovargis atsiranda kaip chroniško streso pasekmė: žmogus yra įstrigęs po negatyvių emocijų presu, arba darbui skiriamos jėgos viršija jo ribas“. Pirmuoju atveju, greičiausiai, sakysime: „Aš noriu, bet negaliu“. Antruoju – „Aš galėčiau, bet man nesinori“.

Fiziologinio nuovargio atveju, greičiausiai, sakysime: „Aš noriu, bet negaliu“. Psichologinį nuovargį lydi frazė „Aš galėčiau, bet man nesinori“.

Mes atsikeliame su vidinio išsibarstymo jausmu, kuris dienos metu palaipsniui mažėja… o vakarais negalime užmigti. Kai nuovargį lydi niūrios mintys ir ilgesio ar nuobodulio priepuoliai, tai kalba apie beprasidedančią depresiją. Žvelgianti psichologiškai, tokia situacija gali susidaryti dėl susikaupusių vidini, dažniausiai neįsisąmonintų, konfliktų: giliai širdyje gyvena nerimas, atimantis gyvybines jėgas. Mums nieko nesinori, mums blogai, tačiau, nemokėdami apie tai pasakyti, mes kartojame, kad pavargome.

Efektyvių žmonių visuomenės neurozė

Kartais skundimasis nuovargiu sukelia kitų žmonių ironiją ar net susierzinimą. Tačiau pervargę ir emociškai išsikrovę žmonės to visiškai nenusipelno. Jie nėra atsakingi dėl savo būsenos, juo labiau, nereikėtų jų dėl to kaltinti. Juk, kaip teigia antropologai, mes pervargstame gerokai daugiau nei mūsų proseneliai, nors ir dirbame bene per mus mažiau nei jie.

Prosenelių karto dirbo iki septinto prakaito, tačiau miegoti visada eidavo su saulės laida: jų gyvenimas tekėjo gerokai tolygiau, o ir tų laikų visuomenė buvo absoliučiai kitokia. Šiandien svarbu būti sėkmingam, efektyviam, o prisipažinti apie nuovargį – beveik kaip negeras tonas. Visuomenė gėrisi tais, kurie miega po penkias valandas per parą, „prasukinėja“ daugybę reikalų ir išlieka budrūs bei jauni.

Šiandien imperatyvas „būti maksimaliai efektyviam“ lydimas baimės netekti darbo. Daugelis tiesiog negali sau leisti pamiršti apie reikalus, nelindėti išmaniajame ir darbo pašte, tad darbinis stresas persikelia į asmeninio gyvenimo erdvę.

Nereiktų bijoti sugniužimo jausmo. Geriau jau – jį paanalizuoti, bandyti suprasti, kas jį sukelia. Nes būtent čia yra nuovargio pradžia, nuo kurio nepasislėpsi.

„Šiuolaikinis darbas reikalauja intensyvios mąstymo veiklos, ir mes labai retai sau leidžiam nieko neveikti ir negalvoti, o juk būtent tai padeda geriausiai kovoti su sekinančiu nuovargiu, – konstatuoja M. Ginzburgas. – Todėl ir kyla pervargimo pojūtis, o jį dažnai lydi beprasmybės nuojauta. Amerikiečių psichoterapeutas Ernestas Rossi pataria kas pusę valandos sukurti sau tokia „nieko nedarau“ pauzę. Gaila, kad tokį variantą šiandien mažai kas gali sau leisti“.

Kaip sugrįžti į gyvenimą

Kaip įveikti nuovargį dar iki to, kai jis tampa depresija? Viena iš patikrintų priemonių – veiklos pakeitimas. Kad susitvarkytumėte su fiziniu nuovargiu, galite užsiimti intelektualiniu darbu. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, sportiniai užsiėmimai stimuliuoja endorfinų išsiskyrimą. Arba, jei valandą ramiai paskaitysite, mąstymo nuovargis pamažu atsitrauks.

O gal padės vaistai? Jei psichologinis nuovargis – vienas iš depresijos požymių, gydytojas gali skirti antidepresantų. Tačiau verta atminti, kad nei įprasto nuovargio, nei chroniško antidepresantai negydo. Tam paprastai skiriama palaikomųjų žolinių preparatų, taip pat mineralų ir vitaminų kompleksą. Kovoti su chronišku nuovargiu padeda ir psichoterapija.

Prarandate susidomėjimą, tuo, kuo užsiimate? Nusiviliate? Išgyvenate stresą? Pabandykite paanalizuoti savo jausmus, susijusius su šiuo nuovargiu. Tai gali būti kaltės jausmas dėl poreikio pailsėti – neretai jį sėkmingai įskiepija tėvai: „Tu ką, visai neturi kuo užsiimti?“ Dar vienas kraštutinumas – ipochondrija („aš taip pavargstu, greičiausiai, aš rimtai sergu“) arba saviplaka („man niekas nepavyksta, aš niekam tikęs“).

Galbūt labiau save paanalizavę, vėl išmoksime pasirinkti, atsisakyti šalutinių veiklų ir pagaliau priimsime mintį, kad pailsėti būtina.

Sėkmingųjų sindromas

Prasidedantį pavasarį paprastai lydi nuovargio sindromo pikas. Sociologinės kompanijos „Harris Interactive“ duomenimis, 47 proc. sėkmingų, aktyvių žmonių (daugiausia – moterų) jaučia nuovargį, kuris nepraeina ir pailsėjus, apatiją, sutrikusį miegą, koncentravimosi problemų.

Šių požymių sumą amerikiečių gydytojai 1988 metais pavadino chroniško nuovargio sindromu. Žlugdantis nuovargis gali tęstis net 5-6 mėnesius. Tuo metu žmogus yra priverstas atsisakyti bet kokios savo veiklos.

Sindromo priežastys nėra iki galo aiškios. Be fiziologinių ir psichologinių, svarstomos ir genetinės priežastys ir net virusinė infekcija. Tačiau dauguma gydytojų sutaria dėl vieno: pagrindinė pasveikimo sąlyga – gyvenimo būdo pakeitimas. Žmogus turi pilnavertiškai pailsėti, sportuoti, taisyklingai maitintis. Gegužės 12-oji 28-iose pasaulio šalyse minima kaip dėmesio skyrimo chroniškam nuovargiui diena.

Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė