Prieš 160 metų, 1859 m. gegužės 17 d., Paluknyje, netoli Vilniaus, mirė pasaulinio masto mokslininkas farmakologas Johanas Fridrichas Volfgangas, Vilniaus universiteto farmacijos, farmakologijos ir teismo medicinos profesorius, vaistininkas, botanikas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas.

Prof. Johanas Fridrichas Volfgangas

Johanas Fridrichas Volfgangas (Johann Friedrich Wolfgang) gimė 1775 m. liepos 17 d. Lozovėje, Podolės krašte (dabartinėje Ukrainoje), buvo jauniausias vaikas gausioje iš Prūsijos kilusio gydytojo šeimoje. Čia ir prabėgo jo ankstyvoji vaikystė (įdomu, kad panašiai skambantis pavadinimas Lozovojė 1946 m. bus suteiktas Karaliaučiaus krašto Vėluvos apskrities Patalių gyvenvietei, vokiškai vadintai Podollen). Vėliau, pakviestas Antano Tyzenhauzo, tėvas su šeima persikraustė dirbti į Gardiną, paskui kurį laiką gyveno Naujuosiuose Trakuose, o galiausiai įsikūrė Lydoje. Nuo 1792 m. Johanas Fridrichas Volfgangas gyveno Ščiutine, čia pijorų vienuolyno vaistinėje beveik penkerius metus rengėsi farmacininko specialybei, o 1796 m. pradėjo studijas Vilniaus universitete, kurį baigė 1801 m. birželio 9 d., įgydamas farmacijos magistro, arba vaistininko, laipsnį.

Baigęs Vilniaus universitetą, Johanas Fridrichas Volfgangas grįžo į Ščiutiną ir apie metus dirbo pijorų vaistinės vedėju. 1802 m. buvo pakviestas į Vilnių vadovauti velionio grafo Martyno Vagnerio vaistinei ir ja rūpinosi iki 1804 m.

1804 m. kovo 19 d. Johanas Fridrichas Volfgangas susituokė su Aloyza Elena Pacovska, šeima susilauks penkių dukterų.

1804 m. rugsėjo 29 d. Johanas Fridrichas Volfgangas pradėjo dirbti Vilniaus universiteto vaistinės vedėju, kartu toliau tęsė mokslinį darbą, rengė daktaro disertaciją. 1807 m. balandžio 10 d. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis (už 1806 m. publikuotą darbą „Apie sieros vandenilio dujas“). Tais pačiais metais Vilniaus universiteto vadovybė pakvietė Johaną Fridrichą Volfgangą privačiai skaityti universiteto studentams farmacijos kursą, o kiek vėliau, kada kuratoriaus Adomo Čartoriskio įsakymu universitete buvo įvestas atskiras farmacijos kursas, Johanas Fridrichas Volfgangas buvo paskirtas adjunktu šiam kursui dėstyti. 1808 m. gruodžio 31 d. Johanas Fridrichas Volfgangas buvo paskirtas universiteto kolegijos asesoriumi (tarėju), 1810 m. rugsėjo 30 d. jam suteiktas profesoriaus vardas, o 1822 m. rugsėjo 5 d. jis patvirtintas VU farmacijos, farmakologijos ir teismo medicinos profesoriumi. Greta pedagoginio ir mokslinio tiriamojo darbo Johanas Fridrichas Volfgangas toliau ėjo ir Vilniaus universiteto vaistinės vedėjo pareigas. Jo pastangų dėka universiteto vaistinė buvo perkelta į naujas patalpas, čia įrengta laboratorija ir farmakologijos kabinetas. Jo iniciatyva Vilniaus universitete imta tirti įvairių vaistų ir vaistinių preparatų gamyba, vietinių augalų panaudojimas gydymui, Birštono mineralinių vandenų šaltiniai, o farmacijos dėstymas Vilniuje pasiekė Vakarų Europos lygį. 1823 m. Johanas Fridrichas Volfgangas tapo Leopoldinos – Vokietijos nacionalinės gamtos tyrinėtojų akademijos (Deutsche Akademie der Naturforscher Leopoldina – Nationale Akademie der Wissenschaften) nariu.

Dar 1816 m. viešame universiteto posėdyje profesorius Johanas Fridrichas Volfgangas perskaitė pranešimą „Istorinės pastabos apie farmacijos būklę“, kuriame nepagailėjo karčių žodžių to meto Vilniaus vaistinėms, ragino laikytis etikos – pirmiausia rūpintis vaistų efektyvumu ir pacientų sveikata, o ne pelnu.

Johanas Fridrichas Volfgangas buvo aktyvus įvairių visuomeninių bei profesinių organizacijų narys, vienas iš 1805 m. gruodžio 12 d. įsteigtos Vilniaus medicinos draugijos kūrėjų (steigiamajame susirinkime profesoriaus Jozefo Franko namuose Pilies gatvėje dalyvavo dvylika gydytojų ir trys farmacininkai). Kadangi medicinos draugija negalėjo daug dėmesio skirti farmacijos teorijos ir praktikos problemoms, Johano Fridricho Volfgango ir kitų Vilniaus miesto vaistininkų iniciatyva buvo nuspręsta organizuoti savarankišką Vilniaus medicinos draugijos farmacijos skyrių, jis įkurtas 1819 m. gegužės 17 d.

Vilniaus medicinos draugijos farmacijos skyrius 1820–1822 m. leido periodinį žurnalą „Pamiętnik farmaceutyczny Wilenski“ („Vilniaus farmacijos užrašai“), kupiną patriotizmo Lietuvai ir farmacijai. Tai buvo pirmasis periodinis farmacijos žurnalas Rusijos imperijoje, pirmasis periodinis farmacijos žurnalas lenkų kalba, pirmasis farmacijos periodinis žurnalas, leistas dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Savo turiniu, kokybe ir darbų originalumu jis niekuo nenusileido to meto panašiems Europos žurnalams. Šio žurnalo atsiradimas buvo puikus postūmis Lietuvos farmacijai.

Johanas Fridrichas Volfgangas domėjosi įvairiomis mokslo sritimis: medicina, farmacija, chemija, botanika, zoologija ir kt. Šiomis temomis jis parašė daugiau nei šimtą mokslinių straipsnių, turėjo surinkęs didelį Lietuvos ir kaimyninių šalių floros herbarą, sukaupęs turtingą biblioteką, parengė tris botanikos mokslui skirtas monografijas. Už savo veiklą 1830 m. buvo apdovanotas Šv. Vladimiro IV laipsnio ordinu.

Po nepavykusio 1831 metų sukilimo profesorius Johanas Fridrichas Volfgangas 1831 m. gruodžio 9 d. išėjo į pensiją (Rusijos caro Nikolajaus I dekretu Vilniaus universitetas oficialiai uždarytas 1832 m. gegužės 13 d.). Po to dar apie dvejus metus rūpinosi Vilniaus universiteto vaistinės perdavimu vietoje VU Medicinos fakulteto suformuotai Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijai (1842 m. buvo uždaryta ir ši mokslo įstaiga).

1833 m. rugsėjo 29 d. Johanas Ferdinandas Volfgangas su visa šeima persikraustė gyventi į XIX a. pradžioje įsigytą dvarą Paluknyje (dabartiniame Trakų r.), čia tęsė mokslinį darbą, įsteigė pirmąją Paluknio vaistinę, prisidėjo prie visokeriopos miestelio plėtros. Čia ypač išgarsėjo jo dukra Aleksandra Tekla Sofia Wolfgang (1805–1861), botanikė, literatė, istorikė ir labdarė.

1855 m. Vilniuje buvo iškilmingai paminėtas Vilniaus medicinos draugijos 50-ies metų veiklos jubiliejus. Iš penkiolikos draugijos steigėjų tuo metu gyvi buvo tik du vaistininkai – 80-metis profesorius Johanas Fridrichas Volfgangas ir 69-erių Karolis Ferdinandas Vagneris (1786–1863). Šventėje dalyvavo tik pastarasis. Po iškilmių Karolis F. Vagneris drauge su paskirta delegacija aplankė savo mokytoją ir bičiulį, padėjusį jaunam grafui po tėvo mirties prižiūrėti vaistinę, ir įteikė jam garbės diplomą. Visiems dalyviams įstrigo atmintyje, kaip grafas Karolis F. Vagneris, įteikdamas dokumentą profesoriui Johanui Fridrichui Volfgangui, priklaupė ant kelio ir pabučiavo kilmingais titulais jam neprilygstančio garbingo mokytojo ranką.

Sulaukęs aštuoniasdešimt trejų, Johanas Fridrichas Volfgangas mirė 1859 m. gegužės 17 d. savo dvare Paluknyje. Palaidotas Vilniaus evangelikų liuteronų kapinėse ant Tauro kalno. Johano Fridricho Volfgango vardą kai kurie užsienio botanikai įamžino pavadindami naujas augalų rūšis. Deja, senosios Vilniaus evangelikų liuteronų kapinės sovietų okupacijos metais buvo uždarytos 1958 m. ir neilgai trukus sunaikintos. Nugriautos kapinių didžiosios koplyčios vietoje išdygo Santuokų rūmai. Johano Fridricho Volfgango antkapinis paminklas, 1972 m. pradedant vykdyti statybos darbus, perkeltas į Rasų kapines.

Pagrindinėje nuotraukoje simbolinis profesoriaus Johano Fridricho Volfgango kapas Rasų kapinėse.  Nuotrauka Kosto Ivanausko

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *