Pateikiame jums teologijos daktaro, Telšių vyskupo Kęstučio Kėvalo paskaitos Ar laisvoji rinka tik liberalams? Požiūris iš socialinio bažnyčios mokymo perspektyvosištraukas. Paskaita skaityta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, politikos mokslų studentus vienijančio Tomo Moro klubo kvietimu. Paskaitą užrašė Rūta Raškauskienė ir Vytautas Raškauskas. Tekstas publikuotas žurnale „Ateitis“, 2019 Nr. 4.

Krikščionys dažniausia kalba apie asmeninę moralę, lyg visuomeniniai socialiniai klausimai būtų ne jų reikalas, nes jais rūpinasi pasaulis. Lygiai taip pat yra, jeigu kalbame apie ekonomiką – tai neva tik ekonomikos fakulteto reikalas. Šį dualizmą Bažnyčia bando įveikti, nes iš tikrųjų visa mūsų tikrovė priklauso Kūrėjui – Jis ne tik sukūrė pasaulį, bet ir pakvietė mus jį atbaigti, sakydamas: „valdykite“ žemę (Pr. 1, 22).

Pasaulio ir tikrovės apvaldymas yra pašaukimas, duotas Kūrėjo, kad taptume į Jį panašūs. Pradžios knygoje skaitome, kad Adomas kviečiamas duoti gyvūnams vardus – tai kvietimas bendradarbiauti kūrybos darbe ir tokiu būdu patirti save kaip kūrėjus, patiriant ryšį su Dievu.

Visuomenei būtina mainų kultūra

Kai pirmą kartą nuvykau į Ameriką, mane ištiko lengvas šokas, kadangi tikrovė, kurioje iki tol gyvenau, dramatiškai skyrėsi nuo tos, kurią ten pamačiau. Bet juk tai yra ta pati Žemės planeta, tas pats adresas (galaktikos prasme), tie patys žmonės, o rezultatai nepaprastai skirtingi. Kilo natūralus ūkiškas klausimas – kodėl?

Ši tema mane suintrigavo, todėl licenciatą pasirinkau rašyti apie ekonominį vystymąsi, vertinant Lietuvos atvejį ir kartu apmąstant, ką Bažnyčia gali apie tai pasakyti? Pradėjus domėtis, atsivėrė tokie gyliai ir mastai, kad nebegalėjau ramiai miegoti.

Supratau, kad laisvoji rinka, arba laisvoji ekonomika, iš tikrųjų yra katalikų projektas. Jie pirmieji uždavė svarbius klausimus. Pavyzdžiui, kas toks yra karalius, kad jis dalina teises? Argi netiesa, kad teises gali dalinti tik Dievas? Tai kodėl norintieji laisvai prekiauti savo sukurtomis gėrybėmis negali to padaryti be karaliaus duotų teisių?

Žmonės sukurti dirbti ir kadangi turime ribotą laiką ir ribotus specifinius gabumus, mes kuriame tik specifinius vaisius. Tai reiškia, kad visuomenei būtina mainų kultūra, kad tais vaisiais galėtume praturtinti vieni kitus.

Atspindėti mainus tarp Dievo ir žmogaus

Žodis komercija (lotyniškai commercium) yra ir teologijos žodyno žodis. Jis naudojamas apibrėžti santykiui tarp Dievo ir žmonių ir reiškia mainus. Kasmet sausio pirmąją rytmetinėje maldoje vienuoliai benediktinai gieda psalmės žodžius „O admirable commercium. Šis žodis, naudojamas ir teologijoje, suteikė komercijai, kalbant ekonomine prasme, naujas reikšmes, apie kurias anksčiau visai nebuvo galvojama ir kalbama. Žodžio commercium prasmė atskleidžia, kad mainus tarp Dievo ir žmogaus mes turėtume replikuoti ar atspindėti žmonių tarpusavio mainuose.

Iš tikrųjų laisvoji ekonomika prasidėjo klausyklose, kai žmonės pradėjo kunigų klausti, pavyzdžiui, ar laisvai prekiaudamas žmogus nenusideda? Bažnyčia tarytum buvo priversta ieškoti atsakymo ir jį surado: galima laisvai mainytis ir laisvai prekiauti.

Bažnyčios atsakymas gerai matomas Vakarų Europos miestuose, kur katedra ir turgaus aikštė visada šalia. Gal kam ir norėtųsi klausti, kodėl toks „nešventas“ dalykas prie pat katedros, bet tikrai pati Bažnyčia pradėjo proteguoti mainų kultūrą, manydama, kad žmonės turi laisvai mainytis ir nebijoti karaliaus, nors šis ir skelbiasi išduodąs teises.

Laisvės šauksmas žmoguje

Tad pirmosios mintys apie laisvus mainus, arba laisvąją rinką, Bažnyčioje randamos pakankamai anksti. Pirmiausia laisvoji rinka Vakarų kontekste pradeda veikti kaip mainai tarp vienuolynų (X a.), o laisvų mainų kultūra plačiau išplinta ir pamažu įgauna pagreitį XII–XIII a., kai ir teologai pasiūlo laisvų mainų principą.

Jeigu žiūrėtume dar giliau, tai žmoguje yra laisvės šauksmas. Sovietiniais metais Antanas Maceina užrašė man labai artimą mintį: istorinė kaita neišvengiama ir veda laisvės kryptimi. Žmogaus laisvės troškimą galima laikinai paneigti, bet niekada – amžinai nuslopinti.

Tikrai mes esame sukurti laisvei ir žmonijos istorija iš tikrųjų yra laisvinimosi, laisvės istorija. Vergijos panaikinimas, laisvų mainų tapimas kultūros dalimi – tai vis laisvės troškimo ir ilgesio išsipildymas, – kaip ir mūsų tautos išsivadavimas.

Kodėl apskritai reikėtų kalbėti apie krikščionybę ir ekonomiką?

Nes tai susiję su žmogumi. Kai Jonas Paulius II bandė įvertinti, kas atsitiko su komunistiniu eksperimentu, jis konstatavo, kad pagrindinė klaida buvo ne ekonominio, o antropologinio pobūdžio, tai yra žmogaus prigimtis interpretuota neteisingai – neva panaikinus privatinę nuosavybę visi dirbs dėl visų ir visi su visais dalinsis laisvai, be jokių trikdžių. Ši klaida tokia didelė ir grubi, kad komunizmo nuostoliai visuose jo pasiektuose kraštuose skaičiuojami apie šimtu milijonų gyvybių.

Todėl mūsų, kaip krikščionių, užduotis ir pareiga yra pažinti žmogaus prigimtį ir ieškoti, kaip įdarbinti tos prigimties atšvaitus įvairiose socialinėse srityse. Juk, sakykime, ekonomikos tikslas nėra tik prekių arba daiktų kūrimas – tai ir aplinkos kūrimas dvasiniam tobulėjimui. Jeigu žmogus negali sudurti galo su galu, jis nepavalgęs, nesaugus, jam yra sunku ir dvasiškai tobulėti. Taigi, krikščionybė šita sritimi domisi jau vien dėl to, kad nori žmogui užtikrinti orią aplinką.

Laisvos ekonomikos tikslas – prisidėti prie žmogaus galutinio tikslo

Tačiau įprasta net ir tarp krikščionių apie ekonomiką ir rinką mąstyti materialistiškai, nors iš tikrųjų reikėtų apie tai kalbėti iš dvasinės ir teologinės perspektyvos. Pavyzdys galėtų būti tai, ką Jonas Paulius II sugebėjo nuveikti su vadinamąja kūno teologija. Popiežius ketverius metus bendrosiose audiencijose viešai nagrinėjo su seksualumu ir santuoka susijusius dalykus, kurie dažniausiai paliekami pokalbiams prie uždarytų durų, ir galiausiai sukūrė visą sistemą, kuri dabar vadinama kūno teologija. Taip jis atvėrė vartus atvirai kalbėti apie šią sritį ir apie tai, kad Švenčiausios Trejybės atspindys žemėje yra šeima. Nes tie mainai, arba tas santykis, kuris vyksta tarp vyro ir žmonos, atspindi tą santykį, kurį turi Švenčiausioji Trejybė.

Mano manymu, tai suteikia pagrindą ir padrąsinimą kalbėti apie kitą mainų formą, kuri vadinasi laisvąja rinka. Puikiai žinau, kad apie pastarąją kalbėti pozityviai nėra madinga, pats esu bandęs kalbėti įvairioms žmonių grupėms, ir dažniausiai išgirsdavau kaltinimus: esate kapitalistas, remiamas magnatų, esate balsas siaubingo eksperimento, kuris legalizuoja nelegalų darbininkų išnaudojimą, ir netgi jį dar suteologinate. Ką po tokių žodžių sakyti?

Laisvos rinkos problema yra ta, kad ji nepakankamai laisva

Pradedu nuo to, kad Viešpats myli mus visus ir iš tos meilės su mumis pasidalino troškimu, kad visi tarpusavyje bendrautume, taigi ir mainytumėmės pačių sukurtomis gėrybėmis. Kuo geresnės sąlygos, tuo intensyvesni mainai, tuo labiau visuomenė asmenybiškėja – tokį žodį naudoja popiežius Jonas Paulius II – vadinasi, šiltėja. Taigi, kuo mes visuomenėje pasiekiame intensyvesnius bendrystės ir kitus mainus, taip pat ir ekonominius, tuo visuomenės kokybė auga.

Vadinasi, Bažnyčia kalba apie laisvą rinką dėl to, kad nori kalbėti pirmiausia apie patį žmogų: jo darbą, bendrystę, žmogiškąjį kapitalą, kūrybingumą, verslumo pašaukimą ir visuomenės asmenybiškumo galimybę. Asmenybiškumas – tai, kas sunkiai pamatuojama, kas tvyro ore, tai, kaip žmonės vieni kitus jaučia. Pavyzdžiui, ar šnekasi autobusų stotelėje, ar svetimą žmogų pakalbina, ar apskritai nuotaika krašte yra labiau pozityvi ar neigiama. Šitie dalykai yra kaip atgarsis to, kokios sąlygos yra visuomenėje, tarp žmonių.

Chestertonas, kuris laikomas vienu rimčiausių krikščionių apologetų, pastebi: problema su kapitalizmu yra ta, kad nėra pakankamai kapitalistų. Panašiai ir Jonas Pauliaus II savo raštuose įvardija pagrindinę laisvos rinkos problemą – kad ji yra nepakankamai laisva. O tai reiškia, jog stokojama laisvės, suprastos etiniu ir moraliniu pagrindu. Laisvės su atsakomybe. Ir komercinė visuomenė yra ne tiek materialių gėrybių mainų visuomenė, kiek socialinių mainų visuomenė. Jeigu nėra socialinių mainų, tai ir komerciniai mainai šlubuoja.

Turtas – tikslas ar priemonė?

Būtent krikščioniška antropologija sudėjo pagrindus kalbėti apie laisvos rinkos galimybę visuomenėje. Pavyzdžiui, Jėzaus ištara, kai Jo klausia – verta mokėti mokesčius ciesoriui, ar ne? Jis ištaria sakinį, kuris yra Vakarų civilizacijos mąstymo nauja versija: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Tai reiškia, kad atskiriama profaninė ciesoriaus erdvė nuo sakralios arba Dievo erdvės. Kitaip sakant, ciesoriaus ir Dievo atskyrimas sukuria naują laisvės veikimo erdvę, kuri yra laisva nuo politinės valdžios.

Evangelijoje kalbama ir apie turtą. Sakoma, kad kupranugariui bus lengviau išlįsti per adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę. Turto, atrodytų, reiktų vengti, tačiau kitoje vietoje giriamas verslusis tarnas, kuris gavęs talentus, pelnė jų dar daugiau. Tuo tarpu tas, kuris pabijojęs talentus paslėpė, yra pasmerkiamas. Tai argi taip giriamas troškimas turėti daugiau? Taip išeina, kad giriamas gobšumas? Iš tikrųjų šeimininkas pasmerkė tarną, kuris nutarė nieko nedaryti. Kitais žodžiais tariant – nevykdyti savo pašaukimo, paliepimo eiti ir atbaigti, „valdyti“  žemę, ir yra už tai griežtai smerkiamas.

Jei turtas yra tikslas, kupranugariui bus lengviau išlįsti per adatos skylę, bet jeigu turtas tampa priemone kitiems tikslams, tai yra dvasiniam tobulėjimui, pagalbai kitiems žmonėms, teisingesnės visuomenės kūrimui, universitetams, mokykloms, ligoninėms, pagalbai bažnyčios bendruomenėms – tada šitas turtas tampa tais kitais uždirbtais talentais. Šio palyginimo prasmė yra paskatinimas nebijoti kalbėti apie turtą, tačiau žinoti, kad jis turi būti tik priemonė. Toks evangelijos kontekstas.

Meilę būtina įkūnyti

Apskritai, kalbant apie krikščioniškos kultūros kontekstą, norisi atsakyti į klausimą, kodėl Vakarų civilizacija ėjo į priekį? Manau, pirmiausia todėl, kad ši civilizacija suteikė tikėjimo ateitimi kontekstą. Nes pagoniškasis ciklinis pasaulio suvokimas, atitinkantis gamtos ciklus, yra visai priešingas linijiniam mąstymui, kuriuo gyvename Vakaruose. Mes manome, kad gali būti vis geresnė visko versija – geresnė gyvenimo kokybė, geresni santykiai, tobulesnė visuomenė. Iš kur pas mus toks tikėjimas, kad gali būti geriau? Tai yra mūsų krikščioniškos kultūros padovanota ir giliai įskiepyta mintis – maldos žodžiai teateinie tavo karalystė būtent ir reiškia norą čia, žemėje, atspindėti ir kurti vis geresnę buvimo versiją.

Katalikai labai rimtai žiūri į materiją. Mes kūną vertiname rimtai, nes Dievas tapo kūnu – įsikūnydamas Jis pašventino kūną, o kartu ir šitą tikrovę, kuri yra aplink mus. Ir jeigu kūnas yra erdvė, kuri skelbia Dievo garbę, tai ir dvasia turi rasti atgarsį kūno išraiškose. Pavyzdžiui, aš galiu sakyti: aš jus visus myliu. Tačiau kokiu būdu myliu? Kad parodyčiau, turiu sumąstyti materialią išraišką: gerą žodį, pasveikinimą, gerą darbą. Meilę būtina įkūnyti.

Dovanoti save per idėjas

Norisi prisiminti kontekstus, kurie sukūrė sąlygas laisvai rinkai žmonių mąstyme, kultūroje ir visuomenėje. Krikščioniškoji teologija suteikia pagrindą lygioms žmonių teisėms. Nes jeigu mes visi sukurti pagal Dievo paveikslą, tai visi esame lygūs ir nėra nei kastų, nei vyrų ar moterų, nei žydų ar graikų, bet pirmiausia visi yra Dievo vaikai. Šios lygios teisės suteikia pagrindą ir lygiaverčiams, laisviesiems mainams. O kuo pasaulyje laisvesni yra mainai, tuo visuomenė turtingesnė – ir materialia prasme, ir dvasine, socialine, bendražmogiška. Mainai padeda žmogaus prigimčiai suklestėti, nes mes visi sukurti bendrystei vieni su kitais ir Dievu – tai aukščiausia vertybė gyvenime.

Mainai iš tikrųjų yra bendrystės ilgesio atgarsis. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi laisvę, atsakomybę, protą, ir juos turi įdarbinti kūryboje, kažką naujo sukurdamas ir padovanodamas pasauliui. Tai yra mūsų gyvenimo raiška – pašaukimas verslumui, kuris giliausia prasme yra savęs dovanojimas. Dovanoti save per idėjas, pasiūlymus, iniciatyvas – tai viena iš didžausių mūsų laimių.

Eiti ir skelbti

Kam Jėzus siunčia mokinius žodžiais: eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją? Žinome, kad dažniausiai pirmieji mokiniai pasaulyje rasdavo kankinystę. O vis dėlto Jėzus kviečia rūpintis pasauliu. Nes eiti ir skelbti reiškia keisti visuomenę. Reiškia tą pyragą, kuris yra pasaulis, kepti su geru raugu, kad tešla kiltų taip, jog būtų skanu.

Pirmieji Bažnyčios kankiniai yra laisvės liudytojai. Imperatorius sako – „aš esu Viešpats“, o tie pirmieji krikščionys, įtikėję Kristaus mokiniais, sako: žinai ką – ne, tu nesi Viešpats. Tai sako: tu mirsi dėl to, kad atsisakai man priskirti šitą titulą. Atsakymas: tai yra geriau, negu tau priskirti šitą titulą. Jie mirė, paaukojo gyvybę. Šiandien nei vienas imperatorius, prezidentas ar vadovas nėra Dievas. Tai yra anų laisvės šauklių įtaka.

Už darbą reikia sumokėti

Prigimtinis įstatymas, kurį pabrėžė Tomas Akvinietis: pastebėjome, kad tuo, ką žmogus laiko savu, rūpinasi geriau negu tuo, kas yra bendra, todėl, jeigu norime geriau rūpintis šiuo Viešpaties sodu, turime plėsti ir nuosavybės teisę.

Vėlyvieji scholastai, Salamankos mokyklos Ispanijoje teologai pirmieji sukuria teoretinį laisvosios rinkos pagrindimą, kalbėdami apie tokius dalykus kaip palūkanos, bankai, kreditai. Pavyzdžiui, sprendžia klausimą, ar moralu bankams imti palūkanas ir sako: bankas yra saugykla, saugoti pinigus yra darbas, o už darbą reikia sumokėti. Šis ir panašūs dalykai buvo teoriškai pagrįsti tokiu būdu, kad mainų idėja įgavo pagreitį.

Industrinė revoliucija su darbo pasidalinimu ir garo mašina sukurė didžiulę naują ekonominę bangą Europoje. Viskas įvyko taip greitai, kad žemdirbiai nespėjo prisiderinti prie miesto sąlygų, jaustas didelis neteisingumas ir štai turime komunistinius pasiūlymus.

Pirmasis Bažnyčios dokumentas, kuris tiesiai užsimena apie tai – enciklika Rerum novarum (1891 m.), siūlantis priešnuodį komunizmui. Ši enciklika kalba, kad privatinė nuosavybė yra šventa teisė. Atimdami privatinę nuosavybę – atimame iš žmogaus laisvę ir galimybę klestėti. Dėl šio dokumento Europoje komunistinė revoliucija neįgavo tokio didelio pagreičio kaip Rusijoje. Šią encikliką Lietuvoje labai propagavo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, vėliau prelatas Mykolas Krupavičius ir kiti bažnyčios socialinio mokymo platintojai, todėl Lietuvoje ji buvo daug stipriau įsišaknijusi negu Rusijoje, kur ten nebuvo tos alternatyvos.

Šiandienos krikščionių uždavinys

Svarbiausias rinkos ekonomikos požymis yra asmens politinė ir ekonominė laisvė. Rinkos ekonomika veikia tik tada, kai yra užtikrinta privatinė nuosavybė ir valstybės duodamas teisinis institucinis pagrindas, kitais žodžiais tariant – žaidimo taisyklės. Jeigu nėra šios tvarkos – mainai arba nevyksta, arba jie yra neteisingi.

Bendras požiūris į rinką ir verslą bei verslininką yra neigiamas. Apie tai kalbėti pozityviai yra nemadinga. Kodėl? Neretai rinkos mechanizmo dėka yra išnaudojami žmonės. Laisvai išnaudojami. Panaudojant gerą priemonę blogam tikslui. Ir tada mes pačią priemonę atmetame kaip žalingą, o tai yra nuostolis. Kapitalizmas kaip sistema priklauso nuo to, kaip ji yra interpretuojama ir kas su ja daroma. Juk pati sistema yra neutrali, ji yra įrankis. Kaip kompiuteris. Mes jį naudojame ir geriems, ir, deja, kartais blogiems tikslams. Jeigu kapitalistinė sistema padeda žmogui vystytis, įtvirtinti jo laisvę – ji yra gera, ją reikia diegti visuomenėje.

Kaip šitą priemonę padaryti labiau humanišką ir atitinkančią žmogaus prigimtį – tai šiandienos krikščionių uždavinys. Manau, jog svarbu atsiminti, kad tai yra mūsų, krikščionių, išradimas. Nors prekiauta buvo daug anksčiau, bet ta prekyba stokojo laisvės, ji nebuvo visuotinė. Krikščionybė pagrindžia visuotinę laisvę ir mainus, užtikrindama, kad turime teisę tuo užsiimti kaip žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą.

Apie rinką galvoti naujai

Mes ne tik perskirstome išteklius, bet kuriame naujas galimybes, ne tik raikome pyragą, bet kepame pyragus – juk kiekvienas pašauktas būti kūrėju. Taip pat reikia suprasti, kad pelnas nebūtinai yra vienintelė skatinanti priežastis. Pelnas yra ir kūrybos džiaugsmas, ir bendro darbo bei šeimos jausmas. Net jeigu verslininkas ir dirba vedamas vien individualistinių motyvų, mokėdamas valstybei mokesčius vis tiek prisideda prie visuomenės tobulėjimo ir jos gerovės.

Nauda ir moralė, prigimtinės teisės ir bendrasis klestėjimas eina koja kojon. Mes dažnai klaidingai sakome – jeigu yra nauda, tai nėra moralu. Greičiausiai kažkas yra apgautas. Vis dėlto esminė rinkos motyvacija kyla iš žmogaus prigimties – tai nuolatinio tobulumo paieškos. Mums reikia naujos socialinės paradigmos, kuri keistų nusistovėjusį materialistinį požiūrį į rinką, ir kurioje būtų įžvelgiama ir dvasinė, kūrybinė žmogaus išsiskleidimo prasmė. To nori Bažnyčios socialinis mokymas, kai kalba apie rinkos ekonomiką.

Bažnyčia sako, kad yra trys svarbūs dėmenys: įstatymų valdžia, laisvosios ekonomikos samprata ir moralinė tvarka. Jeigu yra šie trys dėmenys – visuomenė klesti. Jei kurio nors dėmens trūksta ar jis šlubuoja – visuomenė pradeda stagnuoti, neteisingumas ima viršų, žmonės nusivilia pačia sistema ir rinka su jos galimybėmis. Ką daryti? Neprarasti pasitikėjimo žmogaus gebėjimu tobulėti. Reikia žiūrėti pozityviai ir į mūsų Tėvynę ir stengtis šiuos svarbius dėmenis įkūnyti, kad turėtumėme geresnę jos versiją. Dabar jūsų eilė bandyti. Sveiki atvykę į laisvųjų mainų nuotykį

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *