1882 m. Drezdene, Vokietijoje, prasidėjo Pirmojo antisemitų internacionalo susirinkimas, kuris dar vadinamas Ne-žydų gyventojų interesų apsaugos konferencija.
Šiame susirinkime dalyvavo įvairių Europos valstybių atstovai, kurie išsakė nerimą dėl to, kad žydai įgauna vis daugiau teisių ir daro vis didesnę įtaką. Kaip sveikintinas reiškinys buvo įvertintas antisemitinių partijų steigimas. Tokios partijos XX a. pabaigoje buvo įkurtos Rusijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Austrijoje.
Susitikimo metu buvo paskelbta deklaracija, kurioje teigiama, kad europiečiams amžių bėgyje teko atlaikyti įvairius svetimšalių iššūkius: arba, totorių, turkų, o dabar esą tenka spręsti netgi dar labiau sudėtingą – žydų klausimą. Taip pat konstatuota, kad Prancūzijos Revoliucija sugriovė visas apsaugas ir dabar tokias pat teises, kaip ir europiečiai, įgijo žydai, kurie esą nuo pat savo egzistavimo pradžios siekia visas kitas tautas paversti savo vergais. Lygybės principas pradėtas taikyti tautai, kuri nelaiko kitų tautų lygiomis jai. Deklaracijos autoriai perspėjo, kad žydai jau perėmė pasaulio finansų rinkų kontrolę į savo rankas ir tai esą turės drastiškus padarinius. Taip pat konstatuota, kad žydai puikiai moka manipuliuoti visuomenės nuomone ir kurti savo įvaizdį, pasinaudojant laikraščiais. Ilgame dokumente taip pat pabrėžiama, kad Europa yra krikščionių nuosavybė ir krikščionys raginami telktis ir duoti atkirtį žydams.
Nors Antisemitų internacionalas netapo tikrai įtakinga politine galia, tačiau jis pakurstė tautinę neapykantą Europoje, o jo išsakytos idėjos ir sąmokslo teorijos paruošė dirvą XX a. nacistinei ideologijai.
Nuotraukoje – organizuotų žydų persekiojimo pradžia.
1997 m. škotai referendume pasisakė už savo Parlamento atkūrimą.
Škotai pabrėžia, kad jie turi viena seniausių parlamentarizmo tradicijų ir dar XIII a. buvo įsteigtas Škotijos parlamentas. Aktyviau ar pasyviau jis veikė iki pat XVIII a., kai Anglija ir Škotija susijungė į Didžiosios Britanijos karalystę. Tenka pripažinti, kad Škotijoje nuo pat Didžiosios Britanijos sukūrimo išliko nacionalistinės nuotaikos ir politikai, kritiškai nusiteikę anglų atžvilgiu. Apie tai, kad škotams trūksta politinio savarankiškumo, vis garsiau buvo pradėta kalbėti XX a. antroje pusėje. Galiausiai škotai išsireikalavo teisės surengti referendumą, kuris parodė, kad dauguma škotų nori turėti savą, kad ir ribotų galių, Parlamentą. Referendumo pagrindu buvo priimtas Škotijos aktas ir 1999 m. Škotijos parlamentas pradėjo savo veiklą. Beje, šis Parlamentas kur kas panašesnis į Lietuvos nei į Didžiosios Britanijos. Pavyzdžiui, jo nariai renkami mišria sistema. Iš viso yra 129 škotų parlamentarai, 73 iš jų išrenkami vienmandatėse apygardose, 56 – aštuoniuose daugiamandatėse apygardose, į kurias suskirstyta visa Škotija ir kiekviena iš jų renka septynis delegatus. Visi Didžiosios Britanijos nariai renkami vienmandatėse apygardose. Taip pat Škotijoje veikia vienų rūmų parlamentas, kuris posėdžiauja sesijomis, turi aiškų reglamentą ir labiau kliaujasi kontinentinio, o ne britiškojo parlamentarizmo tradicija.
Parlamentas posėdžiauja Edinburge, puošniame ir labai brangiai kainavusiame pastate. Dėl to Škotijos valdžia buvo sulaukusi stiprios kritikos – vienas iš argumentų, atkuriant savą Parlamentą, buvo noras mažinti administracines išlaidas, tačiau, įvertinus išlaidas pastatui, šis argumentas itin silpnas.
Pagal Škotijos aktą, Edinburge posėdžiaujantis parlamentas daugiausia rūpinasi švietimo, sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos, žemės ūkio, transporto, turizmo, būsto klausimais. Taip pat Parlamentas gali iš dalies koreguoti visoje Didžiojoje Britanijoje galiojančią mokesčių sistemą. Tačiau Škotijos parlamentas negali sudaryti jokių tarptautinių sutarčių, kaip nors papildomai riboti bendrą migracijos politiką. Didžiosios Britanijos parlamentui palikta teisė atšaukti Škotijos parlamento sprendimus, jei iškyla tokia būtinybė.
Beje, 2018 m. gegužę Škotijos parlamente pirmą kartą buvo bandyta mesti iššūkį Didžiosios Britanijos teisei. Absoliučia dauguma balsų Škotijos parlamentarai išsakė neigiamą požiūrį į breksitą. Nuo to laiko vyksta teisininkų, politikų ginčai, ką daryti situacijoje, kai dauguma škotų nepritaria Didžiosios Britanijos piliečių referendumo sprendimui išstoti iš Europos Sąjungos. Škotijos parlamentarai vis garsiau kalba apie naują Nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos referendumą ir grįžimą į ES tokiu keliu. Tačiau Londono politikai tvirtina, kad Škotijos parlamentas neturi tam įgaliojimų
