Atidžiau pažvelgti į šį visiems žinomą ir drauge vieną iš paslaptingiausių šventųjų paskatino nuostabi malda, perskaityta Burgoso Basųjų karmelitų leidinyje: „Juozapai, išmokyk, kaip būti nepagrindiniu veikėju, (…) kaip gyventi, būnant „nr. du“, kaip nuveikti nuostabius darbus, pasiliekant antrame plane, (…) kaip būti didžiam, nesiveržiant į viešumą, kaip kovoti be aplodismentų, kaip žengti pirmyn, neieškant reklamos, kaip ištverti ir numirti, nesitikint būti paminėtam, kaip pasiekti šlovę tylint“ (Orar, 2018, nr. 278). Šie žodžiai, regis, geriausiai per visą šešiolikos amžių gerbimo tradiciją užčiuopė šv. Juozapo šventumo esmę ir per jo asmenį atskleidė, kas yra mūsų laikais vis dažniau minima tarnaujanti lyderystė.

Šv. Juozapo gerbimas

Šv. Juozapas ir vaikas Jėzus, nešinas savo žemiškojo tėvo darbo įrankiu, pjūklu, sergsti pirmojo šv. Teresės įsteigto vienuolyno bažnyčios duris. Avila (Ispanija), Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolynas. Nuotrauka autorės.

Jau IV a. pradžioje koptai liepos 20 d. minėdavo šv. Juozapo mirties dieną, ir, anot istoriko Nicephoro Callisto, tuo pat laikotarpiu Betliejuje puikią baziliką jo garbei pastatydino šv. Elena, imperatoriaus Konstantino motina, kuri ten apsilankė kaip piligrimė 325 m. (Stačiatikių Bažnyčios šaltiniai liudija dar XII a. ten buvus tos šventovės griuvėsius). Graikų tradicijos bažnyčiose šv. Juozapas beveik tiek pat seniai prisimenamas savaitę po Kalėdų drauge su savo giminaičiais karaliumi Dovydu ir Jokūbu (Viešpaties broliu). Manoma, kad kaip tik šios šventės progai šv. Augustinas skyrė savo 51-ąjį pamokslą, kuriame su didžiausiu retoriniu įkarščiu išaukštino šv. Juozapo „nepaprastą teisumą“, kurį suprato pirmiausia kaip gailestingumą, gebantį suvaldyti žmogiškos prigimties aistras: juk jis ketino nutylėti savo sužadėtinės nėštumą ne tam, kad ją išlaikytų (tai yra skatinamas kūno potraukio), bet kad jos atsisakytų. Kai kurios Rytų bažnyčios iki šiol mini šv. Juozapą drauge su kitais bibliniais patriarchais sekmadienį prieš Kalėdas, kai švenčiama „Protėvių šventė“; tarp jų šv. Juozapas užima garbingą vietą, nes „atstovauja visai žmonių giminei santykyje su Dievu Kūdikiu, jame asmeniškai įsikūnija visa Jo genealogija, ir ne tik iki, bet ir po Jo gimimo“ (S. Bulgakovas, 1927).

Bažnyčia Vakaruose kiek pavėlavo įsijungti į garbinančių balsų chorą: Dievo Maitintojas (lot. Nutritor Domini) imtas gerbti nuo IX–X a., aprimus sumaiščiai, kurią kėlė barbarų genčių migracija. 1129 m. Bolonijoje jo globai pavesta pirmoji bažnyčia, XIII a. Belgijoje sukurta atskira jo šventės liturgija, 1479 m. popiežius Sikstas IV šv. Juozapo paminėjimą įtraukė į brevijorių kovo 19 d.; 1621 m. Grigalius XV jo šventę padarė privaloma visai Bažnyčiai, 1726 m. Benediktas XIII įtraukė Juozapo vardą į Visų šventųjų litaniją tuoj po Jono Krikštytojo, o 1870 m. pal. Pijus X bule Quemadmodum Deus paskelbė šv. Juozapą Visuotinės Bažnyčios globėju, pratęsdamas dar Bedos Garbingojo (†735) mokymą, kad drauge su popiežiais kaip tik šv. Juozapas yra Bažnyčios, žemiškojo švč. Mergelės Marijos atspindžio, globėjas. Galiausiai 1956 m. gegužės 1-ąją įsteigta Juozapo Darbininko šventė. Dar šv. Juozapas prisimenamas ir Šventosios Šeimos dieną (sekmadienį po šv. Kalėdų).

Jo globai istorijos tėkmėje pavestos labai įvairios sritys: šv. Juozapas laikomas seminarijų, tėvystės, besilaukiančių moterų, negimusių vaikelių, šeimų, darbininkų, amatininkų, inžinierių, abejojančiųjų, socialinio teisingumo trokštančiųjų, keliaujančių, emigrantų globėju. Katalikų Bažnyčios Katekizmas dar primena, kad „Bažnyčia mus ragina rengtis mūsų mirties valandai (…) ir pavesti save šventajam Juozapui, laimingos mirties globėjui“ (KBK 1014). Visos šios veiklos sritys susijusios su atsitiktiniais jo gyvenimo epizodais: profesija (dailidė), abejone dėl savosios sužadėtinės, bėgimu į Egiptą, šventa mirtimi Mergelės Marijos ir Jėzaus artume… Globojamų sričių įvairovė akivaizdžiausiai liudija, kad krikščionims niekada nebuvo visiškai aišku, kur slypi Juozapo šventumas.

Keistas šventasis

Mergelės Marijos sužadėtuvės su Juozapu, kuris – kaip buvo įprasta iki Tridento susirinkimo (1563 m.) – čia vaizduojamas pabrėžtinai garbaus amžiaus. XVI a. pradžia, Šv. Egidijaus bažnyčia, Burgos (Ispanija). Nuotr. autorės.

Visus šešiolika gerbimo amžių teologams sunkiai sekėsi šv. Juozapą įsprausti į kurį nors šventumo modelį, nors tuo pat metu buvo akivaizdu, kad Mergelės Marijos sužadėtiniu galėjo būti tik ypatingai šventas žmogus. Jokūbas Voraginietis, 1260–1270 m. parašęs populiariąją „Aukso legendą“, kurioje surinko visą tuo metu prieinamą informaciją apie šventuosius (net tarpusavyje nesuderinamus faktus), šv. Juozapui paskyrė vos keletą pastraipų, iš kurių pusę užima apmąstymas, už ką apskritai gerbiami šventieji: gal autorius taip bandė užčiuopti atsakymą į būtent šio šventojo paslaptį? Taip italų dominikonas aptiko keturis šv. Juozapo šventumo paaiškinimus:

– Jis priklausė labai kilniai – karališkajai Dovydo – giminei;

– Evangelija jį vadina teisiu;

– Jis pasirinko skaistybę;

– „Labai švelniai mylėjo palaimintąją Mergelę, Mūsų Valdovę, ir mėgavosi bendravimu ir pokalbiais su ja.“

Paskutinėje pastraipoje dar paminimos kitos „šventos smulkmenos“: šv. Juozapą lankė angelai ir jis turi ypatingą galią patenkinti į jį besikreipiančiųjų prašymus, nes, kaip žemiškasis Kristaus tėvas, tebėra Jam svarbus autoritetas.

José de Ribera savo paveiksle 1623 m. šv. Juozapą pavaizdavo kaip trisdešimtmetį vyrą: atsisakyti Viduramžiais įprasto senuko įvaizdžio dailininką paskatino atitinkamas Tridento susirinkimo nutarimas dėl ikonografijos (1563 m.). El Prado muziejus, Madrid (Ispanija). Nuotr. autorės.

Tad, anot Voraginiečio apibendrintos ligtolinės šv. Juozapo gerbimo tradicijos, beveik visi jo nuopelnai tebuvo greta buvusių šventų asmenų didybės atšvaitai. Stačiatikių tradicijoje tai atsispindi net jo varde: teisusis Juozapas Sužadėtinis (rus. Прав. Иосиф Обручник). Jėzaus „žemiškojo tarpsnio“ klusnumas jam iš tiesų yra „taškas“ paties Jėzaus „naudai“, nes atskleidžia Jo nuolankumą ir pagarbą žemiškiems (bet Dievo nustatytiems) įsakymams gerbti tėvą ir motiną.

Gimimą iš karališkos Dovydo giminės jau tame tolimame XIII a. sunkiai sekėsi sieti su šventumu, nors kilmingumas dar laikytas ypatingos Dievo malonės ženklu; juk antrasis po šv. Juozapo vedęs darbininkas Bažnyčios buvo kanonizuotas tik 1622 m. (šv. Izidorius Artojas). Taip pat ir Voraginiečio (bei anksčiau šv. Augustino) iškelta Juozapo skaistybė jau nebuvo toks svarbus šventumo požymis.

Galima sakyti, kad viduramžiais jo nuopelnu teko paversti šį savotišką nuopelnų neturėjimą: „Gyvendamas su Švč. Mergele Marija, Dievo dukra, jis taip susitapatino su ja, kad jai verkiant ir jis verkdavo, o kai ji iškeliavo į Egiptą, taip pat ir jis, palaimintasis vyras, išėjo į Egiptą.“ Čia Voraginietis – sąmonigai ar netyčia – ignoravo Evangelijos eilutę, kad paliepimą bėgti į Egiptą (o vėliau ir iš ten sugrįžti) angelas perdavė kaip tik Juozapui, ir „atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą“ (Mt 2, 14; kursyvas čia ir kitose Šventojo Rašto citatose – straipsnio autorės).

Taigi, belieka vienas neatimamas šv. Juozapo nuopelnas – jo teisumas, Evangelijos kalbėjime reiškęs išskirtinį žmogaus dorumą. Anot Voraginiečio (ir daugybės anksčiau gyvenusių teologų), jis savyje sujungė visas biblinių patriarchų ir pranašų dorybes: „Greitą ir ištikimą Abraomo paklusnumą, (…) kito Juozapo kantrybę, (…) Dovydo nusižeminimą ir švenčiausių Biblijos minimų tėvų ir pamaldžiausių moterų dievobaimingumą.“ Atrodo, šv. Juozapas tiesiog aukščiausiu laipsniu turėjo visas kiekvienam krikščioniui privalomas dorybes… kaip ir visi tikėjimo pavyzdžiais paversti šventieji. Tačiau priešingai nei jie, šv. Juozapas negalėjo pasipuikuoti nei efektingais stebuklais, nei įspūdinga kankinyste, nei giliais pamokymais… Kuo gi ypatingas jo šventumas?

Tylintis šventasis

Apreiškimas Juozapui. Šoninis Šv. Tomo Kenterberiečio bažnyčios altorius
(XX a. pradžia), Avilés (Ispanija).
Nuotr. autorės.

Keblumą dar labiau padidina šv. Juozapo tylėjimas: Evangelijos neperduoda nei vieno jo žodžio, ir apskritai jį tepamini vos keliais šykščiais sakiniais. Apokrifiniai šaltiniai, priešingai, piešia serialo „Vedęs ir turi vaikų“ vertas scenas: senas našlys Juozapas, kurio ypatingai globai buvo patikėta Marija, viena iš šventyklos mergelių, grįžęs iš kelionės ir radęs ją besilaukiančią, pratrūksta kaltinimais, versdamas Mariją prisipažinti, koks nedorėlis ją suvedžiojęs (apokrifinė „Šv. Jokūbo evangelija“, apie 150 m.). Kai vaikas Jėzus ima neleistinai naudotis savo galia žemindamas Rašto aiškintojus ir žudydamas jį skriaudusius vaikus, Juozapas jam tėviškai nusuka ausį ir liepia Mergelei Marijai apskritai neišleisti jo iš namų, kad nekeltų pavojaus aplinkiniams (apokrifinė „Šv. Tomo evangelija“, II a.). Mažam Jėzui nesiliaujant verkti, netekęs kantrybės Juozapas ragina Mergelę Mariją greičiau duoti vaikui krūtį, o bėgant į Egiptą ją apipila priekaištais, kad dėl jos ir jos vaiko turėjo palikti namus („Jėzaus, Marijos ir Juozapo pokalbiai“, III a., Etiopija); paties Jėzaus lūpomis kuo smulkiausiai išaiškinamos Juozapo ir Mergelės Marijos santykių detalės („Dailidės Juozapo istorija“, IV a., Egiptas)… Tai – vos keli iš daugybės bandymų užpildyti žinių apie Šventąją Šeimą spragas: regis, jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių nesuvokiamas šv. Juozapo tylėjimas varė tikinčiuosius į neviltį.

Kanoninės Evangelijos pamini vos keletą šv. Juozapo gyvenimo epizodų: jis kilęs iš karaliaus Dovydo giminės (nors Mato ir Luko pateikiamos genealogijos skiriasi), dailidė (anot evangelistų Mato ir Morkaus) ir oficialus Mergelės Marijos sužadėtinis tuo metu, kai ji gauna apreiškimą iš angelo Gabrieliaus. Sužinojęs, kad ji laukiasi, „būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti“ (Mt 1, 19). Tačiau iškeliavęs sapne gavo dangišką žinią, „Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 24). Imperatoriaus įsakymo verčiamas, „Juozapas ėjo (…) į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi (…). Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia“ (Lk 2, 4–5). Praėjus keturiasdešimčiai dienų po gimdymo, kaip liepia įstatymas, jis palydėjo Mariją su vaiku į šventyklą paaukoti privalomos apsivalymo aukos (Lk 2, 22–38), o po Trijų Išminčių apsilankymo išsivedė šeimą į Egiptą (Mt 2, 1–15), iš kur sugrįžo, kai angelas jam pranešė apie karaliaus Erodo mirtį.

Dar sužinome, kad, ištikimas Įstatymo priesakams, jis su šeima kasmet keliaudavo į Jeruzalę, kur dvylikametis Jėzus kartą pasiliko mokyti šventykloje, mirtinai išgąsdindamas Mariją ir Juozapą, nors iki ir po to „buvo jiems klusnus“ (Lk 2, 51). Be to, galime sakyti, kad Jėzus savo viešąją veiklą pradėjo po Juozapo mirties, nes Kanos vestuvėse minima vien Mergelė Marija. Nuo kryžiaus Jėzus savo motiną pavedė mylimajam mokiniui, vadinasi, Jam mirus nebebuvo kito vyro, privalančio ja pasirūpinti. Galiausiai, nukryžiuoto Jėzaus kūno pareikalavo Juozapas iš Arimatėjos, pasisavindamas tėvui priklausančią teisę.

Štai ir visos žinios apie šv. Juozapą, kurio nuopelnai, žmogiškai vertinant, kaip tik ir sukeldavo daugiausiai patyčių. Tai pastebėjo šv. Augustinas, anksčiau minėtąjį savo pamokslą šv. Juozapo garbei sukūręs kaip apologiją prieš tuos, „kurie siekia sunaikinti tikėjimą Evangelijomis ir siekia pasityčioti iš toliau aiškinamų dalykų, norėdami parodyti, kad buvome labai neatsargūs patikėdami jas parašiusiais“ (51-as pamokslas, 9).

Kasdieniška šv. Juozapo didybė

Pirmoji Viduramžių moteris dailininkė, kurios vardą žinome – Endo, 975 m. miniatiūromis papuošusi Apokalipsės komentarą (Geronos rankraštis) – kaip įprasta tuo laikotarpiu, viename paveiksle sudėdama dvi skirtingu laiku vykusias scenas, originaliai perteikė Juozapo jauseną: Mergelė Marija vaizduojama kalbanti su arkangelu (apreiškimo scena), Juozapas – mąsliai parėmęs skruostą, vienatvėje budintis prie ką tik gimusio Jėzaus prakartėlės. Nuotr. autorės.

Daugybėje bažnyčių grožimės Apreiškimo Mergelei Marijai scena, tačiau vos viena kita (beje, tik nuo XIX a. pabaigos) mums primena, kad apreiškimą per angelą gavo ir Juozapas: „Per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20–21). Taigi, kaip tik Juozapas davė kūdikiui Jėzaus vardą (Lukas apsiriboja beasmene pastaba: „Jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose“, – Lk 2, 21). Etiopijos Bažnyčia net švenčia ypatingą Apreiškimo šv. Juozapui šventę birželio 10 d.

Ne tik „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19), bet tai darė ir Juozapas: „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama“ (Lk 2, 33). Tačiau kaip jis stebėjosi? Ar tai tebuvo vargšas dailidė, apstulbintas to, ko nepajėgė suprasti, vien aklai paklūstantis tiesioginiams paliepimams „iš aukščiau“? Anot įžvalgių Teresės Garriz žodžių, „šv. Juozapo tylėjimas neturi nieko bendra su naivumu ar tylėjimu žmogaus, kuris nesupranta ar nenori komplikuoti sau gyvenimo. Juozapas supranta: jis supranta, kad jo sužadėtinė nėščia, supranta, kad jo sūnus nėra jo vaikas, supranta, kad mažyliui gresia pavojus, supranta, kad jo sūnus dingo, supranta, kad jo sūnus yra ypatingas… Ir kadangi visa tai supranta, paverčia tylą savo gyvenimo dalimi“
(Orar, 2018, nr. 278, p. 10).

Popiežius Pranciškus kalbėjo apie tokio „nepatogaus supratimo“ naštą nuostabiame pamoksle, kurį pasakė Šv. Mortos namuose 2017 m. gruodį: „Šv. Juozapas kovojo savo viduje, ir šioje kovoje nuskambėjo Dievo balsas: „Kelkis“. Šis „kelkis“ Biblijoje tiek kartų ištariamas pradedant vieną ar kitą misiją… „Kelkis, imk Mariją ir veskis ją į savo namus. Prisiimk atsakomybę šioje situacijoje, suimk padėtį į savo rankas ir ženk į priekį.“ Ir Juozapas nenuėjo pasiguosti savo bičiuliams, nesikreipė į psichiatrą, kad išaiškintų jam sapną… Ne. Jis įtikėjo. Ir žengė į priekį. Suėmė į rankas šią padėtį.“ Tačiau ką jis turėjo suimti į rankas? Kokią padėtį? Kokią problemą? Jų buvo dvi: tėvystė ir slėpinys. Tik tėvystė buvo ne jo, o Dievo, kaip ir slėpinys: kūrinijos at-kūrimas, kaip sakoma liturgijoje, „nuostabesnis net už sukūrimą“.

Galbūt ir popiežius Pranciškus taip „suėmė į rankas padėtį“ pradėdamas savo pontifikatą šv. Juozapo dieną (2013 m. kovo 19 d.)? Be to, jis pasakojo, kad savo darbo kabinete ant stalo laiko miegančio šv. Juozapo figūrėlę: „Kai man iškyla kokia problema ar sunkumas, parašau ant popierėlio ir padedu po šv. Juozapu, kad tą sapnuotų, tai yra kad melstųsi dėl šios problemos.“ Ir vėliau pridūrė: „Kaskart kai kažko prašiau šv. Juozapo, jis viską išpildė.“

Trijų karalių pagarbinimas; kaip įprasta Viduramžiais, senukas Juozapas tyliai glaudžiasi už Mergelės Marijos nugaros, visų pamirštas, mąsliai parimęs ant lazdos. Burgoso katedra, XIII a. (Ispanija). Nuotr. autorės.

Panaši buvo ir šv. Jėzaus Teresės patirtis: ji nesiliovė raginusi seseris, visus savo draugus ir pažįstamus prašyti šv. Juozapo užtarimo, nes pati buvo patyrusi, kad jis pasirūpina viskuo, kas jam pavedama. Sakoma, kad šv. Teresė savo laikais (XVI a.) taip paskatino Juozapo gerbimą, jog tiek pat, kiek ji dėkinga Juozapui, jis turįs dėkoti jai. Iki tol daugiau prasčiokų prietaringai gerbtas keistas šventasis basųjų karmeličių steigėjos dėka užėmė svarbią vietą Bažnyčioje, ir net karaliai ėmė savo vaikus krikštyti jo vardu. Jėzaus Teresė beveik visus savo įsteigtus vienuolynus pavedė jo globai ir kiekviename iš jų vienas duris būtinai skyrė saugoti kaip tik šv. Juozapui, padėdama viršuje jo atvaizdą (antrąsias sergėdavo Mergelė Marija). Ji vadovavosi paties Jėzaus nurodymu, kai Jis liepė pirmąjį reformuotą vienuolyną pavadinti šv. Juozapo vardu (Gyvenimas 32, 11).

Beje, Jėzaus Teresė buvo viena iš nedaugelio (o gal ir vienintelė), bendravusi su „tyliu šventuoju“. Ji pasakoja, kad šv. Juozapas padėjo jai pakilti iš ligos patalo po septynių mėnesių visiško paralyžiaus (Gyvenimas 6, 8) ir dalyvavo viename iš lemtingiausių jos regėjimų. Tai vizija, sustiprinusi Avilietę, kuri ėmėsi sunkios ir pavojingos misijos steigti reformuotą vienuolyną: šv. Juozapas ir Mergelė Marija stovėdami abipus Teresės ją apgaubė baltu apsiaustu ir uždėjo brangenybių vėrinį, parodydami, kad jos ankstesnės nuodėmės atleistos ir ji apdovanojama dorybėmis, kurių turėjo prireikti užgriuvus jos laukiantiems sunkumams (Gyvenimas 33, 13).

Tuo didžiojo lūžio metu šv. Juozapas įsikišo sprendžiant labai praktišką problemą. Jėzaus Teresė turėjo pritaikyti būsimam vienuolynui slapčia įsigytus palaikius namus Aviloje: „Kartą, prispausta būtinybės, nežinojau, ką daryti, nes neturėjau, kuo užmokėti mūrininkams, ir man pasirodė šv. Juozapas, mano tikrasis tėvas ir valdovas, ir man davė suprasti, kad nepristigsiu [lėšų], ir kad juos samdyčiau; taip ir padariau, nors neturėjau nė skatiko; ir Viešpats [vėliau] mane aprūpino tokiu būdu, kuris [visus] didžiai nustebino“ (Gyvenimas 33, 12). Tas „nuostabą sukėlęs būdas“ buvo paskutinę akimirką nelauktai pasirodęs brolio pasiuntinys iš Amerikos, atnešęs jai keturiasdešimt auksinių.

Kaip itin praktiškas šeimos aprūpintojas šv. Juozapas įsikišo ir Teresės gyvenimo pabaigoje, kai išvarginta nepaprastai sunkaus paskutinio steigimo Burgoso mieste, ji galiausiai sutarė įsigyti namą vienuolynui Juozapo šventės išvakarėse: bendruomenės seserys, jau kone praradusios viltį po keturių mėnesių benamystės, meldėsi šv. Juozapui, prašydamos, „kad jau jo dienai turėtų namus, ir nors nebuvo nė užuominos, kad tai galėtų įvykti taip greitai, jis tą įvykdė“ (Steigimai 31, 36).

Šv. Juozapas ir krikščioniškosios lyderystės paradoksas

Šv. Juozapas, išsivedantis šeimą į Egiptą. Bareljefas virš Santiago de Compostelos benediktinių vienuolyno įėjimo (Ispanija), Francisco de Lens, 1750 m. Nuotr. autorės.

„Dažną krikščionį gali nukrėsti lengvas šiurpo jausmas: ar galima kalbėti… apie krikščionišką lyderystę?“ – pradėjo savo tekstą G. Zelvaras (2011, www.bernardinai.lt). Ir toliau paaiškino šiame žodžių junginyje slypintį paradoksą: „Juk Kristus mokė tarnauti, o ne viešpatauti kitiems žmonėms ir siekti ne save išaukštinti, bet šventumo.“ Autoriaus manymu, klaidina mums įprasta lyderystės samprata, kai „lyderį suprantame kaip kažin kokį „supermeną“ ir neprilygstamą bei visur spėjantį vadovą, į kurį turi lygiuotis ir kiti „paprasti mirtingieji“. Tačiau pamirštama, kad lyderystėje dalyvauja ne tik prožektorių šviesoje besimaudantis „supermenas“, Žmogus-šikšnosparnis ar didvyris Zoro, bet ir jo laukiantis ištikimas tarnas, sergstintis namus ir paruošiantis supermeniškai veiklai reikalingus įrankius. Populiarus priežodis skelbia, kad už kiekvieno didžio vyro stovi didi moteris. Taip ir Mergelės Marijos (ir Jėzaus) nebūtų buvę be šv. Juozapo.

Anot popiežiaus Pranciškaus, „sakoma, kad Juozapas buvo Dievo Tėvo šešėlis. Ir kai žmogus Jėzus išmoko sakyti „tėte“, „tėve“, kreipdamasis į savo Tėvą, kurį pažinojo kaip Dievą, to išmoko iš Juozapo gyvenimo, liudijimo žmogaus, kuris globoja, kuris augina, kuris neša į priekį visą tėvystės, slėpinio naštą, tačiau nieko nepasiima sau“ (pamokslas Šv. Mortos namuose 2017 m. gruodį). Taip pat ir Jėzaus Teresė toli peržengia Juozapo-prašymų vykdytojo paveikslą: „Jei kas negalėtų rasti Mokytojo, išmokančio maldos, tegul ima šį šlovingą šventąjį sau už mokytoją, ir nepaklys kelyje“ (Gyvenimas, 6, 8). Juk kaip tik maldoje gimsta įžvalgumas, padedantis atpažinti Dievo valią, išgirsti Jo paliepimą kasdienybės smulkmenose, ir pasirengti veikti: Juozapas yra „stiprus tylos žmogus“ (Popiežius Pranciškus kelionės į Filipinus metu, 2015 m.).


Šv. Juozapas su karūna (XVII a.), vienas iš nedaugelio tokių atvaizdų pasaulyje. Kanoniškai karūnuotas 1962 m. Avila (Ispanija), Šv. Juozapo basųjų karmeličių vienuolyno bažnyčios pagrindinis altorius. Nuotraukos autorė Jurgita Mulokaitė.

Taip ateiname iki šerdies, kuri išskiria krikščioniškąją lyderystę iš kitų jos rūšių: gebėjimas įžvalgiai skirti, įsiklausyti, atpažinti, kur reikia pasukti esamoje situacijoje. Šį bruožą įžvelgė jau Aristotelis, savo veikale „Nikomacho etika“ teigęs, jog gerais lyderiais gali būti tik tie, kas moka būti gerais sekėjais. Apskritai, kaip teigia vienas žymiausių šiuolaikinių šios srities žinovų J. Calvinas Maxwellas, lyderystė gali būti neregima, nes tai – ne daiktavardis, bet veiksmažodis, tai – įtaka. Tik ištikus krizei ar atsiradus tam tikrai problemai lyderiai išeina į priešakines pozicijas, tampa matomi prireikus greitai reaguoti – kaip šv. Juozapas, parsivedantis Mariją į savo namus ar išgabenantis šeimą į Egiptą.

Visą likusį laiką toks lyderis, susitelkęs ne į savo šlovę, bet į kitus, lieka antrame plane, tyliai rūpinasi tais, kurie jam buvo pavesti. Rūpinasi ne tik emociškai, bet ir labai praktiškai, kad jiems nepristigtų to, kas būtina augimui. Pasaulietiniai ekspertai tokią lyderystę pavadino tarnaujančia, tačiau tik krikščionys žino, iš ko galima jos pasimokyti ir kieno palaikymo šauktis: „Juozapai, išmokyk, kaip būti didžiam, nesiveržiant į viešumą, kaip kovoti be aplodismentų, kaip žengti pirmyn, neieškant reklamos.“

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *