„Fotografija man – kaip gyvenimo būdas, tęstinis ieškojimų ir atradimų džiaugsmas“, – sako fotomenininkas Julijus Vaicekauskas (g. 1939), praėjusio amžiaus septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose tapęs neatsiejama Lietuvos fotografijos mokyklos dalimi. Vienu iš pirmeivių, jautriai ir subtiliai fotografijose „pagavusių“ savąjį laiką, įdomiausius to meto siužetus. Lengva, skaidria, beveik sentimentalia, – anot fotografijos kritiko Levo Aninskio, – J. Vaicekausko fotografavimo maniera persmelkti gamtos, kraštovaizdžio, o ypač – žmogaus gyvenimo temų ciklai.

1986 metais, po aktyvios ir kūrybingos kelių dešimtmečių veiklos Vilniuje, J. Vaicekauskas persikėlė į Perloją, Varėnos raj., tokiu būdu tartum atsitolindamas nuo kultūrinio sostinės gyvenimo, jo šurmulio bei viešumos. Gal todėl ir šiandien fotomenininko pavardė geriau žinoma tik fotografijos istorikams bei tyrinėtojams. Tačiau pats J. Vaicekauskas nesijaučia pamirštas: savo kieme, šalia pirkios tekančio Merkio pakrantėse, apylinkės miškuose jis kasdien atranda kuo stebėtis ir ką įamžinti fotografijose.

Julijų Vaicekauską kalbina Gediminas Kajėnas.

Evgenios Levin nuotrauka

Daugelio Jūsų kartos fotografų vaikystės bei jaunystės patirtys buvo labai panašios – gyvenimas kaime, ūkio darbai, karo neramumai ir pokaris, vargo dienos… Ar galima sakyti, kad būtent čia ir gimė tas atidus žvilgsnis į kaimo žmogų, kuris būdingas visiems Lietuvos fotografijos mokyklos pirmeiviams?

Su Antanu Sutkum ir Algimantu Kunčium esame tų pačių metų gimimo, o ir daugelis kitų to laiko fotografų turėjo labai panašias patirtis. Tad, žinoma, intuityvus matymas, pasąmoniniai regėjimai buvo kažkuo panašūs. Dažnai apie tai ir pasikalbėdavome, ypač su Kunčium. Tokie rusų kritikai kaip Viktoras Diominas ar Levas Aninskis tiksliai pastebėjo ir įvardijo – lietuviška fotografija. Tas „lietuviškumas“ kiekvieno savitas, bet tai sujungia visa, ką ir paminėjote – kaimuose, gamtos apsuptyje prabėgusias vaikystes, neramių laikų pergyvenimus, mokslus ir savišvietą, galiausiai, vidinius dalykus – pajautą, sentimentalumą, žmogaus matymą. Tai turbūt įskiepyta mūsų genuose. Gerai patyrinėję, rastume panašių temų bei motyvų ne tik mūsų fotografijose, bet gal net ir sapnuose.

Vienas, gal net svarbiausias, mūsų bendrumas buvo tai, kad fotografijoje mes atkreipėme dėmesį į žmogų – vaiką, suaugusį, senolį. Mums rūpėjo parodyti ne jų socialinį statusą, pasiekimus darbe, bet psichologiją, žmogiškumą, vidines patirtis. Dabar žiūrėdamas į kai kuriuos ankstyvuosius savo darbus, aš matau jau ne tik konkretų žmogų, bet ir savo paties praeitį. Rodos, kiek čia to laiko praėjo, o daug kas jau pamiršta, tapę istorija… Nežinau, ar todėl, kad mano gyvenimas tapo neatsiejamas nuo fotografijos, ar dėl kažkokių kitų priežasčių, tačiau iš savo paties vaikystės ir dabar matau vaizdinius ir net šviesą…

Vidudienis Grūto kaime 1, 1977

Ką šiandien atsimenate iš tų dienų?

Gimiau ir iki mokyklos baigimo gyvenau Slabados kaime, Lyduokių parapijoje, Ukmergės rajone. Beje, tame pačiame kaime gyveno ir diedukas bei keletas pusbrolių. Mūsų vienkiemis buvo mažas, nė 7 hektarų neturėjome. Gyvenome gan varganai. Kadangi mama buvo ligota, visas ūkis daugiausia laikėsi ant tėvo bei vyresnių seserų pečių; vėliau gimė brolis ir dar dvi seserys. O ir tas ūkis koks – vienas arklys, karvė, paršai, vištos. Bet darbų užteko ir man: daržus ravėti, gyvulius šerti, piemenauti.

Vieni ryškiausių ankstyvųjų atsiminimų yra susiję su vokiečių traukimusi iš Lietuvos. Pamenu, buvo saulėta liepos diena ir tėvas sugalvojo vežti šieną. Mūsų kumelė buvo labai daili – juoda su balta žvaigžde ant kaktos – ne arklys, o tikras žirgas. Jau tada keliu, už gero puskilometrio, vakarų kryptimi važiavo gurguolės – vežimas prie vežimo, gyvulys prie gyvulio. Su kariais traukėsi ir civiliai. Mama tėvą perspėjo, kad šienas gali ir palaukti, bet tas neklausė. Staiga žiūrime: atjoja link mūsų du ginkluoti vokiečiai, vesdamiesi du arklius – vieną šlubą, kitą žabalą – ir nei labas, nei ką, nukinkė mūsų kumelę ir ofiderzeine… Net tėvas verkė dėl tokios nelaimės… Bet netrukus netekome ir šių dviejų. Slėpdamas nuo svetimų akių, kurių tomis dienomis apylinkėse netrūko, tėvas juos pririšo balelėje tarp viksvų, bet vieną pavakarę jie iš akių pradingo, ant nugarų nešdamiesi du uniformuotuosius.

Dar tą patį vakarą beržynėlyje ne per toliausiai nuo mūsų trobos buvo pastatytos patrankos, kurios kelis kartus iššovė Balninkų pusėn, artėjančios rusų kariuomenės link. Vietiniai žmonės skubiai ėmė ruoštis tam, kas jau buvo neišvengiama: slėpti vertingesnius daiktus ir kastis slėptuves. Tie bunkeriai pravertė jau po kelių dienų: vokiečiai iš anksto pranešė – šiandien numatomas puolimas. Taip ir buvo: vakare iš abiejų pusių pradėjo pliekti… Mūsų buvo gal trys–keturios šeimos, bunkeris nedidelis, galėjome išsitekti tik stačiom, o dar tvanku, žemė iš viršaus ant galvų byra… Buvo baisu.

Ryte mūsų kaime jau sukinėjosi pirmieji rusų kareiviai. Išlindęs iš bunkerio nuėjau į namus. Virtuvėje sėdėjo rusų karininkas, kuriam mama kepė kiaušinienę. Namiškius jis perspėjo saugotis tų, kurie pasirodys vėliau. Ir tikrai jis sakė šventą teisybę – netrukus atėjo kitokie…

Karvių banda, 1977

Frontui nuslinkus gyvenimas netapo nei šviesesnis, nei ramesnis.

Mano tėvams ir kaimo žmonėms šie ir vėlesnieji metai buvo pilni įtampos ir nerimo: ką tik praėjęs karas, priverstinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę, žmonių vežimas į Sibirą, partizaninis judėjimas, enkavedistų ir stribų siautėjimai bei teroras, kolūkių tvėrimas… Vietiniai ypač priešiškai žiūrėjo į kolūkius. Netekti žemės, pastatų, gyvulių – jiems buvo labai didelis smūgis. Ir dar tuo metu, kada sklandė kalbos, kad tuoj baigsis rusų okupacija, iš užjūrio ateis išvadavimas… Į kolūkius varė jėga, didindami žemės ūkio mokesčius, grasindami ginklu, terorizuodami melaginga agitacija ir propaganda. Tėvas ir dar keli kaimynai porą parų išlaikyti ginkluotos apsaugos, palūžo ir auštant pasirašė pareiškimus į kolūkį.

Mes gyvenome atokiau nuo kaimo, mažiau pašalinių žvilgsnių, todėl neretai nakvynės ar maisto prašydavosi elgetos. Pamenu, ir vokietukai, kaip dabar sakoma, vilko vaikai, kelis kartus buvo atėję: suklaupę pagiedodavo giesmę, o gavę tai, kas buvo ant stalo – bulvių, rūgštaus pieno – nueidavo tolyn…

Ir partizanai mūsų kiemo neapeidavo. Kartą pastebėjau, kad ant tvarto jie dienavoja net kelias dienas. Ne sykį mačiau ir mamą, kuri kažką slėpdama užantyje, atsargiai apsižvalgydama, eina į tvartą, o netrukus išeina jau, kaip įprasta, tuščiomis… Kiek žinau, mūsų namuose apsilankydavo partizanų būrio vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas, imponuojantis smetonine karininko uniforma, savo laikysena, Vyčio ženklu ant krūtinės. Kartais tetė naktimis kinkydavo arklį – aišku, ne šienui atsivežti. Kur, ko, su kuo važiuoja – nepasakodavo, o mes ir neklausinėdavome – nebuvo priimta. Neaiškindavo, kad apie tai nereikia niekam pasakoti, net prasitarti. Ir vaikams buvo savaime suprantamas dalykas: nematyti, negirdėti, nežinoti… O kartą, su kaimynu eidami žvejoti, beržynėlyje netyčiom užklupome didžiulį partizanų būrį. Išklausinėję, kas esame, paleido.

Dvi vištelės, 1968

Atmintyje įsirėžę ir dar vienos dienos įvykai: kaip paprastai, tądien pakluonėmis ėjau iš mokyklos. Nuo dieduko sodo pakraščio gerai matėsi mūsų troba bei kiemas. O ten, žiūriu, kareiviai zuja. Išsigandau. Pagalvojau, gal mūsų šeimą jau veža į Sibirą. Svarsčiau: eiti ar neiti. Jeigu namiškius išveš – liksiu vienas. Ką aš čia veiksiu, kaip gyvensiu? Tad parėjau. O ten viskas išdraskyta, išvartyta. Pasirodo, vyko oblava, NKVD kariuomenės būriai su šunimis apylinkės gyventojų būstuose ieškojo partizanų bunkerių. Pradžioje kareiviams įtarimo sukėlė nuo išlieto vandens suminkštėjęs aslos molis: enkavedistas beda smaigą, tas lenda gilyn – vadinasi – bunkeris. Liepė tėvui kasti… Kitame trobos gale, kambaryje iš tikrųjų buvo duobė – joje žiemai laikydavo daržoves. Tetė paskui pasakojo, kad kai kareivis pamatė medinį dangtį ir dar su metaliniu žiedu atkėlimui, staigiai atšoko atgal, o kareiviai nukreipė automatus į tėvą…

Labiausiai tetė prisikamavo tvarte. Kareiviai su smaigu išbadinėjo visą tvartą ir viename kampe atsitrenkė į kažką kieta. Kilo įtarimas, kad tai gali būti įėjimas į bunkerį. Vėl liepė kasti, o patys stovėjo tarpduryje paruošę automatus, ir vis su keiksmais skubino… Kai pagaliau iškasė mėšle didžiausią duobę, paaiškėjo, kad tai tik lenta nuo kiaulių gardo, gyvulių įminta į mėšlą.

Dar buvo neapžiūrėtas tolėliau stovėjęs kluonas, iki viršaus prikrautas dar neiškultų rugių. Kaip tik tuo metu vieškeliu miestelio link lėtai važiavo sunkvežimis, o iš paskos ėjo kareivių voros. Matyt, gavę įsakymą, kareiviai iš mūsų kiemo susirinko smaigus, pasiėmė šunį ir išsinešdino. Taip vienintelis kluonas liko nepatikrintas. Tądien iki sutemų tvarkėmės. Vakare, jau uždegus žiburį, atsidarė durys ir į namus įėjo trys ginkluoti partizanai. Visi nustėrome… Jie papasakojo, kad į mūsų kluoną atėjo dar su tamsa ir visą tą laiką, kol nuo ryto vyko enkavedistų krata, jie pro lentų tarpą įtemptai sekė ir stebėjo. Jeigu kareiviai su šunimi būtų prisiartinę prie kluono, vilkšunis iš karto būtų suuodęs, kad ten kažkas slepiasi. Tuomet nebūtų jokios vilties likti gyviems. Kiekvienas jų buvo pasilikęs po paskutinį šovinį sau…

Vis dėlto kažkokios užuominos ar gandai apie tai, kad mūsų namuose gali lankytis partizanai, kaime, matyt, sklandė, mat tetė buvo saugumo akiratyje: dažnos kratos namuose, stribų pasalos, tardymai ir mušimai Ukmergės saugumo būstinėje… Sykį beveik visą vasarą jis buvo suimtas ir pralaikytas Vilniaus KGB rūsiuose.

Vakaras Merkinėje, 1978

O kaip tokiomis aplinkybėmis gyvenote Jūs: kur mokėtės, kuo domėjotės, apie ką svajojote?

1946 metais Lyduokių mokykloje pradėjau lankyti pirmąją klasę. Tuomet ant sienos dar kabėjo V. Kudirkos „Lietuvos himno“ žodžiai, kuriuos vėliau pakeitė Lenino galva ir šūkis „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Kadangi namuose atliekamų pinigų nebuvo, vaikščiojau apsirengęs gerokai per dideliu tėvo švarku. Į pamokas stengdavausi ateiti anksčiau, kad spėčiau tą švarką nusimesti ir kiti nepamatytų mano varganumo. Nors niekam tuomet lengviau nebuvo – panašiai gyveno daugelis.

Mokykloje labiausiai patiko humanitariniai dalykai – lietuvių kalba ir literatūra. Labai mėgau knygas. Bene devintoje klasėje rusų kalba perskaitęs knygą „Mažasis driskius“ – deja, autoriaus pavardė iš atminties iškrito – sugalvojau tikrą avantiūrą – ją išversti. Susiradau Valstybinės, politinės ir grožinės literatūros leidyklos adresą ir parašiau jiems laišką, kad priimtų mano vertimą. Aš jau buvau pasiskaičiavęs, koks galėtų būti mano honoraras… Neįtikėtina, tačiau net gavau atsakymą. Laiške buvo rašoma, kad leidyklos planai yra sudaryti metams į priekį, todėl išleisti šios knygos nėra galimybių. Nors vertėju ir netapau, tačiau šis įvykis neatmušė noro rašyti.

Į rajoninį laikraštį, kuris pradžioje vadinosi „Stalino keliu“, o po pastarojo mirties pervadintas „Tarybiniu keliu“, siųsdavau naujienas apie įdomesnius įvykius iš mūsų mokyklos, literatų būrelio ar net kolūkio gyvenimo. Už šiuos tekstelius gaudavau maždaug vieno rublio honorarą. Tai buvo svarbus postūmis rašyti ir toliau. Veikiausiai dešimtoje klasėje vos ne per visą puslapį buvo atspausdintas pusiau tikras, pusiau išgalvotas mano pasakojimas apie tai, kaip draugai paveikė vieną neklaužadą ir jis tapo geresnis. Šiam tekstui redaktorius davė labai skambų pavadinimą – „Kolektyvo jėga“, nors mano variantas buvo gerokai santūresnis.

O didžiausią honorarą – 115 rublių – gavau už apsakymą „Šeškas“. Vajė vajė, kiek tada turėjau džiaugsmo… Už 70 rublių Ukmergėje nusipirkau naują, šiltą ir lengvą vatinuką, kokius tuomet dėvėjo visa Tarybų sąjunga nuo Pabaltijo iki Sibiro (juokiasi).

Bėgant metams, didžiausia mano svajonė tapo kuo greičiau dingti iš to kolchozo, mat dažnai po pamokų, o vasaromis – visuomet, reikėdavo dirbti kolūkio laukuose: pjauti žolę, grėbti šieną, ravėti lysves, rauti linus ar runkelius. Baisus tai buvo dalykas. Juodžiausi mano prisiminimai yra būtent iš šių dienų. Namuose nuolatinis nepriteklius, beprasmis vargas kolūkio laukuose… Net mes, vaikai, jutome aplink tvyrojusią įtampą, nerimą ir siaubingą sovietizmo tvaiką.

Pagyvenęs vyriškis artojų lauke, 1978

Studijos Vilniuje ir tapo tuo išsigelbėjimu?

Tuo metu vyriausia sesuo Vilniuje jau studijavo lietuvių kalbą, tad ji tapo mano pavyzdžiu bei užtarėja. Nors mama, kaip buvo įprasta laisvoje Lietuvoje, tikėjosi mane išleisti į kunigus, tačiau man artimesnė pasirodė žurnalistika. Kadangi mokykloje visai mūsų klasei pavyko išsisukti nuo tapimo pionieriais, galvojau, gal kažkaip pavyks išsisukti ir nuo ideologinių publikacijų.

Universitete buvo puikių dėstytojų, iš kurių niekados neteko girdėti ideologinių kalbų ar ditirambų komunistiniam rojui. Tačiau tokių dalykų netrūko politekonomikos, TSKP istorijos bei ateizmo paskaitose.

Būdamas studentas susidomėjote ir fotografija?

Pirmą kartą fotoaparatą mačiau dar tėviškėje: kažkas iš seserų draugų buvo atsinešęs aparatą su trikoju. Pamenu, jie dainavo partizaniškas dainas, o paskui gražiai pasipuošę fotografavosi gėlių darželyje prie namų.

Studijų metais vyko trumpi praktiniai fotografijos kursai – viskas nuo juostos įdėjimo iki nuotraukų spausdinimo. Žurnalistikos katedrai net priklausė keletas aparatų, kuriuos trumpam buvo galima pasiskolinti. Bet tuo metu manęs tai visiškai nežavėjo.

Būdamas trečiame kurse bendrabutyje apsigyvenau su bibliotekininkystę studijavusiu jaunuoliu, kuris turėjo ir fotoaparatą, ir blicą, o naktimis mūsų kambaryje spausdinosi nuotraukas. Tas nuotraukos atsiradimo procesas, kurį stebėjau iš taip arti, man labai patiko. Bet dar didesnį įspūdį paliko tai, kad fotografija buvo galimybė užsidirbti: atspausdinęs pažįstamui nuotrauką kambariokas gaudavo 20 kapeikų, o už publikuotą laikraštyje – kelis rublius siekiantį honorarą.

Viečiūnų kaimo vaikai 2, 1977

Tad fotografija Jums tapo galimybe pragyventi?..

Pirminis impulsas tikrai buvo toks… Pamenu, kad išleisdama į mokslus mama verkė, nes žinojo, kad niekuo negalės man padėti. Ir daugelis studentų, suvažiavusių į sostinę iš kaimų, gyvenome panašiai. Mes tiesiog bandėme išgyventi. Bendrabučio valgykloje duona ant stalo būdavo nemokama (tokia praktika ir miesto valgyklose veikė iki Chruščiovo laikų), tad nusipirkdavom lėkštę sriubos – sočiausia žirnių kainuodavo 9 kapeikas – ir valgydavome su ta duona. Dalis mano pažįstamų uždarbiaudavo naktimis iš vagonų perkasdami anglį. Tačiau man fotografija atrodė geresnis pasirinkimas.

Iš Vilniuje gyvenusios tetos gavęs kreditą, nusipirkau fotoaparatą „Fed“ bei blykstę ir pradėjau fotografuoti įdomesnius universiteto įvykius, kuriuos duodavau laikraščiui „Tarybinis studentas“, retkarčiais ir „Tarybiniam mokytojui“. Per atostogas važiuodavau į tėviškę, ten parengdavau reportažą iš mokyklos gyvenimo – vaidinimo, vakaronės ar kokios talkos. Už nuotrauką gaudavau po rublį, ir tai buvo didelis palengvinimas. Kadangi kaime nebuvo fotografo, šį tą užsidirbdavau dar fotografuodamas išleistuves. Žodžiu, kur tik pavykdavo, ten ir griebdavau. Taip fotografijai, o ne rašymui, pamažu ėmiau skirti daugiau laiko, nors po studijų pirmieji mano darbai vis tik buvo susiję su žurnalistika.

Čižiūnų kaimo gyventojas, 1977

Žurnalistika ir fotografija, kaip, beje, ir kinas bei kitos meno sritys, buvo plačiai naudojami propagandai. Kaip Jums sekėsi su tuo gyventi?

Negaliu sakyti, kad esu visiškai nekaltas. Po studijų baigimo, nenorėdamas atsidurti kokiame rajoniniame užkampyje, gavau darbą „Komjaunimo tiesoje“ rengti tekstus propagandos ir agitacijos temomis. Tai buvo bausmė už mano puikybę… Laikraštis ėjo lietuvių ir rusų kalbomis, o numerio rengimas, rytmetiniai pasitarimai, ruošiamos medžiagos judėjimas, sekretoriato darbas ir visa kita – išimtinai rusų kalba. Dirbti buvo sudėtinga, nes galėdavau pateikti ir įdomiausias straipsnius, tačiau nieko tai nedomino; turėjau vykdyti tai, kam ir buvau įdarbintas – ruošti ideologinio-propagandinio turinio straipsnius.

Kartą reikėjo parengti puslapio apimties medžiagą apie Feliksą Dzeržinskį, Fedą, kaip jį vadinome pagal fotoaparatų modelį. Net ir patys bolševikai neslėpė, koks „kietas“, t. y. žiaurus, Dzeržinskis buvo savo priešininkams. Atidaviau medžiagą, o laikraščiui pasirodžius net žagtelėjau – puslapio apačioje parašyta „Puslapį parengė J. Vaicekauskas“. Iki šiol dėl to jaučiu nesmagumą ir gėdą. Džiaugiausi tik tuo, kad tėvai to laikraščio neskaito… Tačiau vidinio prieštaravimo, kuris kasdien vargino, šiame darbe netrūko. Tuomet galutinai nusprendžiau: šitas „malūnas“ – ne man.

Žurnalistikoje iš labai arti mačiau, kaip fotografija išnaudojama propagandai. „Tiesos“ fotografas Judelis Kacenbergas po kolūkius važinėdavo į lagaminėlį įsidėjęs kelis baltus chalatus. Būdavo, pasistato prieš kamerą kelias melžėjas, aprengia tais švariais chalatais – mat tikrovėje kolūkių vaizdas buvo visiškai kitoks – ir fotografuoja. Paskui chalatus susirenka ir išvažiuoja. O laikraštyje – fotografija apie šviesią mūsų dabartį, kurioje net melžėjos švyti laime. To meto žurnalistinėje fotografijoje būta daug falšo.

Vėliau įkurtoje fotomenininkų draugijoje jau bandėme eiti kitu keliu, ieškoti autentiško vaizdo, įdomių siužetų, gyvų charakterių ir tikros šviesos. Mes puikiai išmanėme anuometinės cenzūros principus, todėl žinojome, kaip ją apeiti. Pavyzdžiui, parodose, kataloguose bei albumuose būdavo privalomos ideologinės fotografijos. Tokias nuotraukas su leninais ar melnikaitėmis, taip pat iš sovietinių švenčių, paradų, partijos suvažiavimų, karo veteranų pagerbimo, mielai darė fotografai Chanonas Levinas, Judelis Kacenbergas, Ilja Fišeris, Michailas Rebis. Jų darbai – nusilenkimas komunistinei tikrovei – veikė kaip žaibolaidis, nuleisdavo garą. O šalia jau galėjome publikuoti ir drąsesnius bei asmeniškesnius mūsų fotografų ieškojimus.

Berniukai prie sienos, 1978

Iš kitų savo kolegų išsiskyrėte tuo, kad 1970 m. debiutavote ne žmonių, bet gamtos fotografija: pirmoji Jūsų paroda pavadinta „Žvėrių takais“. Kas nulėmė būtent tokį temos pasirinkimą?

Po „Komjaunimo tiesos“ darbą susiradau Medžiotojų ir žvejų draugijoje, ir tai visiškai atitiko mano lūkesčius. Nors sąlygos buvo gana kuklios, bet mano vadovas sakė: „Vilką kojos peni, tave – kojos ir fotoaparatas.“ Gamta, gamtos apsaugos temos tuo metu visuomenės buvo mėgstamos ir populiarios, jas propagavo ir skleidė spauda, radijas, televizija. Fotografijos ir tekstinės medžiagos šia tema buvo laukiamos ir publikuojamos. Taip sutapo, kad tuo metu ir Romualdas Rakauskas dirbo žurnale „Mūsų gamta“, taigi, buvome ir kolegos, ir vienminčiai entuziastai. Darbo pobūdis suteikė galimybę įsijausti į gamtos apsaugos problemas, pažinti gamtą, mokytis. Galiausiai, ir būti joje, o tai tikrai teikė nemažai džiaugsmo. Faunos fotografavimas buvo svarbi mokykla, pravertusi ir vėliau: reikėjo tobulinti pastabumą, kantrybę, reakciją „gaudant“ ir komponuojant kadrą.

Tačiau per gamtą, kraštovaizdį, atradau ir senuosius Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos kaimus bei jų žmones. Mane traukė kaimo žmogaus ir gamtos darna, jų vienovė. Žmogaus gyvenimas taip gražiai įsipaišydavo į ežerų, upių pakrantes, pamiškes, kalvomis nubėgančius vieškelius… Atrodo, kad nieko nereikia nei pridėti, nei atimti – tik eik ir fotografuok. Tuos kaimo žmones atpažindavau ir urbanizuotoje erdvėje: turguose, dainų ir šokių šventėse, liaudies amatų dienose, įvairiuose susibūrimuose. Tik jau kitokius: pasitempusius, šventiškai nusiteikusius, orius ir jaučiančius savo vertę. Tad pati ranka su fotoaparatu atsirinkdavo tuos kadrus.

Tiesa, fotografai nuolat būdavo kritikuojami už pernelyg dažną „gręžiojimąsi“ į etnografinį kaimą, senovines tradicijas, liaudies kūrybos vaizdavimą. Ir iš tribūnų, ir formuojant parodas, leidžiant, kad ir kuklius, parodų katalogus, buvo klausiama: kur naujasis kaimas, kur socialistinio darbo didvyriai, kur darbo džiaugsmas ir laimingas sovietinis žmogus? Kai pasižiūriu į savo to laikotarpio fotoarchyvą, nematau to patoso, „įkvepiančių“ darbo laimėjimams šūkių, agitacinių plakatų ir stendų. Nekilo ranka jų fotografuoti. Važinėjau po Lietuvą, ieškojau to, kas, mano supratimu, gražu, kas gali turėti išliekamąją vertę. Fotografuoju sau, sakydavau. Jei fotografija įdomi, gerai suręsta, ji nedings, anksčiau ar vėliau atras savo vietą ir vertę. Atrodo, kad šis tas ir išliko.

Jaunuoliai ir motociklas, 1980

Daugelis Jūsų kartos fotografų dirbo įvairiuose leidiniuose – „Literatūroje ir mene“, „Švyturyje“, „Kultūros baruose“ bei kituose – ir būtent tai juos kreipė rinktis tam tikras temas. Jūsų archyve į akis krinta gan gausus pluoštas vaikų fotografijų. Ar tai susiję su Jūsų darbu anuomet populiariame žurnale „Moksleivis“?

„Moksleivyje“ buvo tarnyba kaip ir visos kitos – gaudavau nurodymą ir važiuodavau fotografuoti tai, ko reikia. Neretai ir dėl vienos fotografijos trenkdavausi į kitą Lietuvos galą. Viskas man buvo įdomu. Kartais pavykdavo nufotografuoti ir tai, kas paskui jau ėjo į parodas ar albumus. Tačiau ir tuos žurnalo užsakymus, reportažus stengiausi daryti įdomiau, kaskart ieškodamas naujo matymo. Nors, žinoma, meno redakcijai nereikėdavo… Tačiau pats juk negalėjau sakyti: šiandien darau reportažą, o ryt – meną. Viskas yra tavo paties viduje, tavo mąstyme. Ir kaipgi praeisi pro gerą kadrą?… Jei jau pamatei, reikia spėti tai „pagauti“.

Mano fotografijose vaikai įvairaus amžiaus. Jie dėmesį patraukia savo betarpiškumu, tiesiu žvilgsniu, atvirumu, nuoširdumu. Ypač tada, kai su jais, kad ir probėgšmom, tačiau bendrauji atvirai, ne pamokslaudamas, be didaktikos, o kaip su sau lygiu. Vaikus fotografuoti yra tikras malonumas, nes jie vieną akimirką gali būti išdykę, o kitą – rimti, mąslūs. O kokios jų akys, kokie žvilgsniai… Įdomu tai, kad vienoj kitoj fotografijoje pavyko „pagauti“ sielos atsivėrimą – žiūri į tą veidą ir matai, kad jis tartum perkeistas vidinės šviesos. Todėl fotografija man – lyg atlaidai.

Fotografuoti vaikus buvo lengva ir paprasta. Sakau „buvo“, nes dabar visuomenės informavimo įstatymas, reglamentuojantis vaiko teisę į atvaizdą, labai komplikuoja tiek meninę, tiek dokumentinę fotografiją, o kartais ją padaro ir visiškai neįmanoma. O juk žmonių veiduose – visa istorija…

Paslaptis, 1975

„Vaicekausko portretuose visiškai atsiveria žmogaus siela“ – rašė kritikas L. Aninskis. Įdomu, kaip anuomet sekėsi užmegzti ryšį su žmogumi, kad jis leistųsi būti fotografuojamas? Ar tai visada būdavo paprasta?

Fotografuojant sunkumų tartum nekildavo. Fotografuodavau atvirai, nesislėpdamas, bet ir stengdamasis per daug neįkyrėti. Kartais užtekdavo kontakto akimis, galvos linktelėjimo, šypsnio. Dažnai tarp fotografuojamojo ir manęs atstumas būdavo nedidelis: norėjau portreto stambiu planu, tačiau kad už jo būtų platesnis fonas, platesnės apimties vaizdas. Paprastai žmonės nesimaivydavo, neatsikalbinėdavo, bet ir nesustingdavo, tarsi išsigandę, prieš fotokamerą. Paprašydavau nekreipti į mane dėmesio – jie tą ir padarydavo. Viena kita nereikšminga frazė, ko nors paklausimas, trumpas pokalbis žmogų atpalaiduodavo, jie likdavo savimi, o to man ir reikėdavo. Tas trumpas abipusis bendravimas man svarbus. Tai „geros“, pavykusios fotografijos sąlyga. Jei nutikdavo, kad kuris nors nenori fotografuotis, tai ir nefotografuodavau. Žinojau, kad tokiu atveju fotografija nebus vykusi. Bet taip pasitaikydavo labai retai.

Minioje, renginiuose stengdavausi likti nuošalyje, būti kuo mažiau pastebimas, ištirpti tarp kitų. Tada lengviau „gaudyti akimirkas“. Žinoma, svarbus ir paties fotografo nusiteikimas darbui: leki, stebi, vertini, susitelki į fotografavimą. O pasitaiko, kad ir niekaip „neįsivažiuoji“ – tada tik sėdi ir klausaisi, kas aplinkui vyksta. Gamtos, kaip ir žmonių, fotografavimui reikia ne tik tinkamo oro, apšvietimo, bet ir atitinkamos nuotaikos.

Žiūrovai 3, 1978

Jūsų fotografijose į akis krinta daugelio siužetų paprastumas ir kartu ne „šviesus komunizmas“, bet, rodos, idealistinė praeitis, kuri, matyt, atsikartoja iš Jūsų vaikystės, gyvenimo kaime patirčių?

Aninskis, anuomet plačiai išgarsinęs mūsų fotografiją, gerai suformulavo: humanistinės lietuviškos fotografijos mokyklos pagrindas – žmogaus ryšys su savo žeme. Tai kalba apie mūsų fotografijos lietuviškumą, apie jos ištakas fotografų kūryboje. Nei fiziniu, nei ideologiniu spaudimu nepavyko tų sąsajų ištrinti. Kaip šaltinio versmės, ištekančios iš kalvoto šlaito: užberk žemėmis, užversk akmenimis – jis vis tiek tai vienur, tai kitur prasimuš.

Anuomet žmonės gyveno įprastą kasdienį gyvenimą: dirbo, tvarkė buitį, bendravo, linksminosi. Tokia gyvenimo tėkmė buvo įsitvirtinusi nuo seno, pagal nusistovėjusias tradicijas, papročius. Man nereikėjo atrasti nieko naujo, ieškoti kažko neįprasto, išskirtinio, idealizuoti tai, ko išvis gal nėra. Mano siekis buvo parodyti, kas nuo seno tvirta, prasminga, gražu. Sovietmečiu kaimo žmogų brutaliai bandyta atplėšti nuo žemės kolektyvizacijos būdu, rafinuočiau – sukeliant vienkiemius į gyvenvietes visuotinės žemės melioracijos dingstimi. Kartu su trobomis, sodais buvo raunami ir žmonių gyvenimai, papročiai, tradicijos. O kartu buvo melioruojama ir žmonių sąmonė. Deja, šitai liko „nesugriebta“, neužfiksuota fotojuostose. Tai bene didžiausi fotografiniai praradimai…

Prie fontano, 1975

Fotografijos fenomenas slypi tame, kad ji, nors užfiksuoja akimirką, tačiau įamžina laiką. Jūsų darbuose per žmogų, jo gyvenimą atsispindi ištisa sovietmečio epocha. Ką Jums pačiam šiandien nuotraukos kalba apie tą laiką?

Iš tikrųjų, fotografija yra ir akimirkos menas. Viskas, ką šiandien fotografuoji, jau yra su žyme „vakar“. Prisiminimus galima atkurti raštu, žodžiu, o vakar nenufotografuotos dienos – jau nebe. Sau sakau: neieškok to, ką jau negrįžtamai pametei. Akimirka tetrunka vos vos, o laikas – amžinas. Beieškodamas prarasto laiko, gali dar daugiau jo prarasti. Tad gal reikia stabtelėti, įvertinti praradimus, padaryti išvadas ir, jei dar turi jėgų, – pirmyn?

Ir dabar savo archyve netikėtai dar atrandu tai, ką jau buvau pamiršęs. Man įdomu matyti tai, kas anuomet mane domino, kas traukė žvilgsnį, nors šiandien gal jau ir pamiršau, kodėl. Tam tikra prasme per fotografiją aš susitinku ne tik su praėjusiu laiku, bet ir su buvusiu savimi.

Žinoma, gaila prabėgančio laiko. Jis nuolatos dirba ne mūsų naudai. Kiekgi tos atkarpos mums skirta? Kaimo žmogus jau nuo mažens pratindavosi susigyventi su savo ribotumu. Prisimenu tėvų kaimyną, aukštą tvirtą vyrą – pasikalbėdavo, pasišnekėdavo atėjęs. „Et, su saulu negyvinsi“, – kiekvieną kartą pasakydavo išeidamas…

Dabar galvoju, kad gavęs galimybę dar sykį išgyventi savo laiką, to, kas praėjo, – ir geresnio, ir ne tiek gero – nieko nenorėčiau pakartoti. Rinkčiausi ėjimą dar nežinoma, nepatirta kryptimi. Dabar gal fotografuočiau kitaip, kitką. Per daug laiko tuščiai išvaistyta, ne tam, kam reikėjo. Bet ar panašios mintys nekamuoja daugelio?.. Nieko nereiškia, daug esi prifotografavęs ar mažai. Kad išliktum, užtenka ir kelių gerų fotografijų…

Išsiskyrimas, 1971

Kai Antano Sutkaus paklausiau, kokia viena jo paties nuotrauka atspindi praėjusį laiką, jis nedvejodamas atsakė – „Pionierius“. O kokia būtų Jūsų paties fotografija?

Gal labiausiai sąsajos su praėjusiu laiku atsispindėtų fotografijoje „Išsiskyrimas“, kur pavaizduota, kaip berniukas išsiskiria su jam brangiu veršeliu, motociklu atvežtu į turgų parduoti. Aš nesunkiai susitapatinu su to vaiko būsena, jo išgyvenimais, jo ryšiais su artimaisiais, sava aplinka. Visa tai, kaip galbūt ir daugelio, patirta ir išgyventa. Man tai – išsiskyrimas su mano paties vaikyste, svajonėmis, neišvengiamos gyvenimo korekcijos. Laikas teka savo vaga, nenumaldomai mums nešdamas išsiskyrimą…

O ar šiandien į rankas dar paimate fotoaparatą?

Kai užsiverčiu kasdieniniais darbais, buitiškomis smulkmenomis, tai išėjimą į gamtą su fotoaparatu priimu kaip premiją. Jei ilgesnį laiką nefotografuoju, jaučiu ilgesį. Kartais, žinoma, fotografuoju ir be aparato: einu ir matau – o, koks geras kadras, ir nusifotografuoju atminčiai. Dabar mano objektyvas vėl dažniau krypsta ne į žmones, o į gamtą – apsukęs ratą grįžau prie pirmosios savo temos. Čia dabar yra mano vieta ir mano laikas.

Ne vienerius metus kuriu ciklą „Vieno kiemo fotografija“, kurioje mano žvilgsnis stabteli ties kiemo aplinka, daiktais, jų faktūra, augalija ir pan. O ir savo kieme dažnai nespėju pamatyti visko, kiek per dieną nutinka: kaip smagiai žvirbliai pilnoje vandens statinėje murkdosi, kaip čirškauja patenkinti… Būna, ir pasipeša. Už tas maudynes jokio mokesčio neimu, tai paklausa didelė (juokiasi)…

Dar vieną ciklą vadinu „Nusilenkimas žolei“. Jame fotografuoju apylinkės žolynus, gėleles. Norint tas žoleles nufotografuoti, tenka nusižeminti, paklupinėti, patupinėti aplinkui, išlaukti. Tapti mažesniam už žolę. Tik taip gal ir gali kažkas pavykti…

O kiek daug dar neišvaikščiotų laukų, pievų, pamiškių, upelių pakrančių. Įdomiausios gamtos kompozicijos, netikėčiausi deriniai nepastebėti ir neužfiksuoti. Ištisas pasaulis man dar pilnas paslapčių…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *