1943 m. vasario 4 d. Pateruose (Lazdijų r.) gimė vienas žymiausių ir produktyviausių Lietuvos rašytojų, poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas, publicistas Sigitas Geda, beveik nuo pirmųjų kūrybinių žingsnių tapęs ryškiu balsu mūsų literatūroje, daręs įtaką ne tik savo amžininkams, bet ir jaunesnėms literatų bei skaitytojų kartoms. Šiemet poetui būtų suėję 77-eri!
Keli trumpi poeto biografijos faktai: 1961 m. baigė Veisiejų vidurinę mokyklą, 1966 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1967 m. dirbo savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcijoje, 1967–1975 m. – žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijoje, tačiau dėl politinių pažiūrų aktyvumo buvo atleistas. 1988–1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius. Nuo 1992 m. savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ skyriaus redaktorius. Nuo 1967 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1988–1990 m. Sąjūdžio narys, Lietuvos Seimo narys. Sakė uždegančias kalbas 1988 m. liepos ir rugpjūčio mitinguose Vingio parke Vilniuje.
Štai viena jo citatų Sąjūdžio tema (publikuota METUOSE):
1988-aisiais buvo labai daug žadėta, aš irgi buvau iš tų kalbėtojų, kurie piešė šviesiomis spalvomis Lietuvos ateitį. Ar galėjo būti kitaip? Dabar klausiamas atsakau, kad tuos, kurie nieko gero nežadėdavo, žmonės bemat nušvilpdavo. Sąjūdis buvo Sąjūdis, kraštas buvo okupuotas, nuo jaunumės, rodos, diduma mūsų, visas bėdas versdavo okupantams, konkrečiau – rusams, komunistams, kagėbistams… Dabar jau gerokai atvėsę, ramia širdžia galime ir turime pripažinti, kad ir tie, ir tie, ir tie… padėjo mums, savaip, kiekvienas priklausomai nuo savo sąžinės, o kitas – ir be jokios sąžinės. Tiesiog – išmušė valanda, atėjo virsmo metas, kas nevirto, nesivertė – buvo apverstas. Vienas sukandęs dantis, kitas praktiškai paskaičiavęs, trečias net pats neapsižiūrėjo, kaip iš raudonuko į baltą pavirto.
Mirė 2008 m. gruodžio 12 d., palaidotas Antakalnio kapinėse.
Buvau į Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.
Į dieną visos karvės ėjo,
Ir vėju siautė ir plazdėjo
Didžiulis – rudas – vieversys.
Ilgi sparnai ir upės plakės,
Ir visos moterys – plaštakės.
Žole apaugo mano akys,
Ir iš pačios gelmės žolėj
Raudoni vertės gyvuliai.
Ar aš buvau, ar nebuvau,
Ar molio sapną sapnavau?
(Pėdos)
Su didžiule energija jo poezijoje pasaulis virsta, mainosi, kyla iš pirmapradžių gelmių. Geda modernizavo lietuvių lyriką atsigręždamas į seniausius kultūros šaltinius, jis nuo pat pradžių užčiuopė kryptį, kuria ėjo visą gyvenimą, – tikra yra tai, kas turi pirmapradiškos jėgos, kas nesušukuota, kampuota, kas laužo taisykles, bet įsipareigoja kūrybiškumo tradicijoms.
Debiutavo Geda eilėraščių rinkiniu Pėdos (1966) ir poema Strazdas (1967). Šie kūriniai davė stiprių impulsų poezijos atsinaujinimui, inspiravo diskusijas apie modernaus meno ir oficialios to meto estetikos santykį. Konservatyvesniems skaitytojams ir kritikams Gedos kuriamas pasaulis atrodė perdėm originalus ir neįprastas, kalbėta apie tokios poezijos nekomunikabilumą, sudėtingumą, nesuprantamumą, tai tapatinta su nenuoširdumu, madų vaikymusi ir pan. Diskusijos apie Gedos poeziją telkė ir poeto rėmėjus, kurie sovietmečiu palaikė modernų meną, taip pat jos plėtė bendrą poezijos supratimą, toleranciją kitokiam kalbėjimui, kitokiai literatūrai.
Bendriausia Gedos kūrybos nuostata – atsigręžimas į tradiciją, į anksčiau buvusius, savo santykio su senesniais autoriais ieškojimas. Beveik visur ir visada, kalbėdamas ar rašydamas apie literatūrą, Geda pabrėžia tradicijos, perimamumo, poetinės mokyklos, šaltinių svarbą, ypač akcentuodamas pačius seniausius, archajiškiausius kultūrinius židinius.
Rašytojo kūrybos palikimą sudaro per 150 knygų. Tai ir poezija, vertimai, knygos vaikams, eseistika, dienoraščiai. Ne viena knyga pasirodė jau po rašytojo mirties, pavyzdžiui, 2018 m. išleista S. Gedos eseistikos knyga „Žalieji pergamentai. Dienoraščiai“. Tačiau pats poetas knygų gausos nesureikšmino – viename pokalbyje šia tema yra pasakęs: „Nežinau, ar tai labai reikšminga, jeigu esi išleidęs daug knygų. Iš senų pokalbių su savo bičiuliu Petru Repšiu prisimenu, ką jis yra sakęs apie mūsų jaunystės autoritetą amžinatilsį Justiną Mikutį: ir ką tu iš jo atsimeni, vieną dvi frazes! O ką atsimenam iš didelių poetų – posmelį, pusantro, ir iš savų atmintyje išlikę tik jaunystės eilėraščiai.“
Poetas priskiriamas prie lietuvių literatūros modernistų, novatorių, nors, paradoksalu, savo poezijos ištakomis pats laikė sugrįžimą prie folkloro, mitologijos ir tokių poetų kaip Antanas Strazdas ar Kazys Binkis. Vėliau jis atsisuko į senovės Egipto, Babilono, sanskrito, japonų, Europos Viduramžių literatūrą (Dantę, Francois Villoną) ir būtent tokiu būdu archaizmas jo kūryboje sutapo su modernizmu. Poetą visuomet domino tai, kas lieka už akademinės, elitinės kultūros rėmų, visokios paraštės ir paribiai. Taip jis ėmėsi versti tokius autorius kaip Grigoras Narekatsi ar Charles’as Baudelaire’as.
Kaip teigė prof. Viktorija Daujotytė, po rašytojo mirties išleidusi monografiją „Tragiškasis meilės laukas“, „S. Gedos yra nepertraukiamas pasaulio kūrimas, iki šiol patrauklus jauniems savo laisve ir provakatyvumu“. Tuo tarpu pats poetas savo kūrybos prigimtį yra įvardijęs kaip grumtynes: „Jeigu ko pasimokiau, tai besigrumdamas. Pirmiausia išmokau atmesti klišes. Atsisakyti konvencijų ir žaisti, improvizuoti švarioje erdvėje“.
O štai prof. V. Šilbajoris taip apibūdina poetą kūrybą: „Visa Gedos poezija yra savotiškas didelis augalas, medis. Šaknis giliai suleidęs į tėvynės, gyvybės meilę, jis iškyla gana paprastu kamienu „Pėdose“ ir po to vis daugiau ir daugiau išsišakoja, susiraizgo tolesnėse knygose, neprarasdamas tačiau savo organiškos ir magiškos esmės. Mūsų poezijoj Gedos balsas skamba labai „moderniškai“, nors tuo pat metu jo žodžiai siekia daugiau senų senovės mitologiją ir simboliką, negu lauktume iš XX a. pagimdyto eksperimentinio ir miestiško požiūrio į meną. Iš esmės Geda lieka, kaip ir daugelis kitų pačių geriausių mūsų poetų, tikru gamtos dainiumi, kurio talento atsiskleidimui nereikia asimiliuoti mechaniškos ir akmeninės miesto tikrovės. Kaip tik dėl to susiliejimo su gamta galbūt ir mirties, pražūties gaidos jo poezijoj nejučia persiformuoja į prisikėlimo, amžino gyvybės tęstinumo pažadą.“
Tai liudija ir gausybė poeto rinkinių, kurie nepanašūs vienas į kitą, sukurti tartum sąmoningai laužant prieš tai susikurtas taisykles, jas paneigiant, su jomis kovojant. Tuo pačiu jo kova vyko ir su literatūros tradicija, įprastomis eiliavimo normomis, įvaizdžių struktūromis, galų gale, pačia kalba. Vien ko verti tokie poeto rinkiniai kaip „Žalias gintaro vėrinys“ (1988), „Septynių vasarų giesmės“ (1991), „Babilono atstatymas“ (1994), „Jotvingių mišios“ (1997), „Skrynelė dvasioms pagauti“ (1998).
Nepriklausomybės metais, be poezijos ir vertimų, Geda plėtojo savitą eseistiką, kurią vadino gyvavaizdžiais, ir tapo viena autoritetingiausių ir įtakingiausių kultūros figūrų. Poetas pelnė daug įvairių premijų, siūlytas ir Nobelio premijai. Itin plataus diapazono Gedos poetinė kalba stipriai tebeveikia lietuvių poezijos raidą.
Sigitas Geda skaito savo eilėraštį „Ars Poetica“:
Pats S. Geda kūrė savo poetinę kalbą, savo poezijos trajektorijas, apjungdamas klasikinę eilėdarą, sonetus, rytietišką minimalizmą bei giesmes. Jo chtoniška, gaivališka pasaulėjauta subtiliai ir kartu drąsiai, kartais net drastiškai, provokavo siurrealistines fantazijas, praplėtusias mūsų literatūros erdves ir įnešė į ją gaivaus vėjo.
Šviesios atminties profesorius, filosofas A. Šliogeris taip yra kalbėjęs apie S. Gedo gyvenimą ir kūrybą: „. Jis buvo antžmogiško kūrybiškumo, kito tokio žmogaus savo gyvenime nesu sutikęs – tikras kalbos vulkanas. Jis daug prirašė, tad, natūralu, nemažai yra ir šlako. Arba M. Heideggeris, kurį labai gerbiu, laikau savo mokytoju, – iš akademinės rašliavos, sudėstytos į 55 tomus, aukščiausios prabos yra daugiausia 2 tomai. Ir mano paties kūryboje šlako pakankamai. Tai būdinga visiems kuriantiesiems – mirtingojo galios ribotos.<…> Gyvenimo profesionalų požiūriu Sigitas buvo gyvenimo diletantas. Jis, kaip sakoma, nemokėjo gyventi. Gyvenimas jam buvo kančia, bet tai nereiškia, kad jis nepatyrė laimės. Mano nuomone, tokie žmonės kaip tik ir patiria didžiausią įmanomą laimę, kokią mirtingasis gali patirti. Bet, kaip supranti, ir šitų dalykų niekaip nepamatuosi. Aš tikiu, kad Sigitas buvo laimingas. Bet už tokią laimę reikia daug mokėti. Jo genialumas jį sudraskė.“ (Bernardinai.lt, 2018-02-14)
Pabaigai – poeto eilėraštis iš ciklo „LEDYNŲ LIETUVA. PĖDOS“.
LIETUVOS ATSIRADIMAS
Ištiško geltona
Šviesa danguje,
Ir plaukia giedodamos
Žuvys į ją.
Raudonas ir žalias,
Kuprotas kaip krabas
Pašoka į viršų
Lietuviškas kraštas.
Kol rūstūs peizažai
Apanka erdve,
Kol medžiai žalia
Apsitraukia žieve, –
Žemelė po šviesulu
Šildo pečius
Ir išveda šviečiančius
Jūrų paukščius,
Garuodama myli,
Raudona visa,
Ji žiūri į milžinus
Debesyse –
Ir sukasi – lekia
Amžių versmėj –
Geltoni pasauliai,
Žali vieversiai.
1962
Pagrindinė straipsnio nuotrauka – A. Aleksandravičiaus.
