Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 9

Kalbėti apie klimato krizę Lietuvoje šiandien jau nebe naujiena – apie tai daugiau mažiau turi savo nuomonę daugelis, tiek susirūpinę Žemės situacija ir ją bloginančia žmogaus veikla, tiek skeptiškai nusiteikę žmonės. Ne išimtis ir Baltriškių kaimelyje gyvenantys Tiberiados bendruomenės vienuoliai, 2019 rudenį sukvietę būrį jaunimo į kasmet vykstantį Šv. Pranciškaus savaitgalį, šįkart – ekologijos tema, kuriame teko sudalyvauti ir man. Vienuoliai, kaip ir dvasininkai, yra įpareigoti skelbti popiežiaus Pranciškaus raginimą gyventi darnoje su Kūrinija, būti draugiškam aplinkai, tvariai, atsakingai joje gyventi.

Nors savaitgalio metu mintys nuolat sukosi apie ekologiją, jam prabėgus, norėjosi dar kartą sustoti ir įsisavinti tvaraus gyvenimo būdo esmę. Apie tai su manimi pasikalbėti sutiko renginio metu diskusijas vedusi Emilija Puskunigytė – jau ketvirtus metus besistengianti tvariai gyventi pradinių klasių muzikos ir pasaulio pažinimo mokytoja, Gailestingumo šventovės vargonininkė, taip pat priklausanti Šv. Damijono jaunimui bei ignaciškajam jaunimui.

Mums susėdus pasikalbėti, Emilija nejučia pradeda pasakoti apie tai, kas visai neseniai ją privertė susimąstyti: „Buvo toks momentas, kai sėdėjau parke ir rašiausi maldą už pasaulį ir visus jo žmones. Už tuos, kurie dirba dėl ekologijos, ir už tuos, kurie visiškai nieko nedaro ar galiausiai net kenkia. Iškėliau sau klausimą – kodėl aš pasitikiu maldos galia ir meldžiuosi už daugelį dalykų, bet tik ne už ekologiją, tik ne už sritį, kuri man yra tokia svarbi? Nuo šio momento pradėjau ne vien gyventi ekologiškai, bet ir melstis už draugišką aplinkai gyvenseną pasaulyje…“

Emiliją Puskunigytę kalbino Goda Kotryna Užpelkytė.

Emilija Puskunigytė. Godos Kotrynos Užpelkytės nuotrauka

Ar pasikeitė tavo supratimas apie tvarų gyvenimo būdą nuo tos akimirkos prieš ketverius metus iki dabar?

Aš galvoju, kad, kaip ir kiekviename naujame dalyke, į kurį „įkrenti visa širdimi“, mes patiriame skirtingų jausmų fazes.

Pirmoji būna tokia „realizavimosi“: aš kažką supratau, sužinojau, ir nuo šiol nebegaliu to nežinoti. Nes tuomet nežinoti jau yra labai sunku, sunku nuslėpti, čia kaip krikščioniui ateistui – jis įtikėjo, kad yra Dievas, bet dabar gyvena taip, tarsi Jis neegzistuotų, ir iš tikrųjų tai jį labai „plėšo viduje“. Šioje fazėje savo gyvenimą pamačiau kitomis akimis: pamačiau, kiek daug dalykų aš tiesiog perku, nes tą akimirką noriu, trokštu, pamačiau, kaip lengvai pasiduodu savo įgeidžiams, kurie netgi dažnai kyla ne iš mano vidaus, bet iš reklamų ar nusistovėjusių įpročių. Tuo metu pradėjau gyvenimą keisti iš visų pusių: pavyzdžiui, anksčiau labai mėgdavau pirkti kavą išsinešimui, pamenu, pirkdavau karamelinę macchiato, (dabar, kai pagalvoju, tai netgi nerimta kava, tokia saldi!) – tada supratau, kad šito jau nebebus, nes kava būdavo plastikiniame puodelyje, su dangteliu, o išmesdavau irgi kur papuola, taigi nuo šiol turėsiu gerti kavą vietoje. Taip pat pradėjau daugiau gilintis: ėmiau žiūrėti įvairius dokumentinius filmus, skaityti straipsnius. O paskui mane apėmė nemažai pykčio – tai buvo antroji fazė. Neseniai susitikau kelis pažįstamus, kurie pradėjo domėtis klimato krize ir mačiau juos visiškame pyktyje – galiu pasidžiaugti, kad šią stadiją jau praėjau.

Ar tai buvo pyktis ant pasaulio?

Taip, ant visko, ant pasaulio, savęs pačios, žmonių, kurie nesukuria gerų sąlygų tam, kad galėtum daryti kažką gero, gyventi tvariai, ekologiškai (ant tų, kurie gamina tik plastikines pakuotes, vienkartinius maišelius ir t. t.). Taip pat tuomet pradėjau galvoti, kad esi per mažas, kad galėtum kažką vienas pakeisti, nes panašu, kad keitiesi tik tu vienas – visi kiti gyvena kaip anksčiau. Tačiau ilgai pyktis neužtruko, atėjo trečioji fazė – liūdesys. Būdavo liūdna, kai žiūrėdavau į tas nuotraukose pavaizduotas „plastiko salas“ vandenynuose, į žmones, kurie išnaudojami masiniam darbui, kai gamina dažniausiai mums, vakariečiams, skirtus produktus, ir tada tolinau žvilgsnį nuo savo įpročių, nuo gamtos problemų ir įsižiūrėjau į žmogų – supratau, kaip stipriai ekologinės problemos yra susijusios su socialinėmis problemomis. Galiausiai, po liūdesio, kita fazė buvo viltis. Kaip tik šiandien atėjo tokia mintis – būti „dievobaimingai“. Nes tikrasis kūrinijos šeimininkas yra Kūrėjas. Ta Dievo baimė mane veda ne į paniką (kad Žemės veidas yra sudarkytas ir dabar nužengs Dievas, kuris viskam padarys tvarką), bet į troškimą veikti ir sau atsakyti į klausimą: o ką aš galiu padaryti daugiau?

Man įdomu, ar nebuvo tokio nusivylimo, kai pradėjai gyventi tvariai ir pamatei, kad dabar turėsi daug ko atsisakyti, nebegalėsi daug ko sau leisti?

Įdomu, kad paklausei, nes pirmosiomis dienomis, kai pasikeičia tavo mąstymas, to visiškai nejusti. Atvirkščiai, tuo metu esi visiškai užsidegęs tuo, ką tu atradai. Pavyzdžiui, yra du būdai tapti vegetaru: vienas, kai atsisakai mėsos ir daugiau nieko nepridedi, jauti, kad save nuskurdinai, o kitas – kai į maisto racioną pridedi naujų dalykų, tarkim, pradedi valgyti daugiau lęšių, išbandai naujus receptus, ir tik tada po truputį atsisakai mėsos. Tai panašiai buvo ir man su tvariu gyvenimu – kai pradėjau naujai gyventi, kai pradėjau mažiau pirkti rūbų, supratau, kad tai mane išlaisvina. Arba kai atsisakiau vienkartinių maišelių parduotuvėse ir pradėjau nešiotis savo daugkartinius lengvus „užuolaidinius“ maišelius, o grįžusi iš parduotuvės, išimdavusi prekes ir maišelius padėdavusi į jų vietą, jaučiausi lengvai, laisvai, net vaizdas virtuvėje man tapo estetiškas. Ir kai tokių mažų dalykų atrandi kiekvieną dieną, užeina toks smagus entuziazmas. Bet paskui, kai naujas gyvenimo būdas tau tampa kasdienybe, tada ateina drungnumo etapas: nauji atradimai tampa įprasti, tad situacijose, kurioms būni nepasiruošęs arba kai mylimi žmonės tau ką nors pasiūlo, būna labai sunku pasakyti „ne“ ir vis tiek atsisakyti, dažnai tada sau pasakai „ai, koks skirtumas“, ir taip vieną, antrą kartą… Ir kai tu „atvėsti“, kaskart tampi vis labiau pažeidžiamas jėgų, prieš kurias anksčiau galėjai labai lengvai atsilaikyti. Nors jokių gyvenimo dalykų nereikėtų lyginti su tikėjimo kelione, bet man tai yra labai panašu: jei mes nemaitiname savo tikėjimo, ryšio su Dievu, neskaitome Šventojo Rašto, nedalyvaujame rekolekcijose, nepriimame sakramentų, tai mūsų tikėjimas tampa drungnas ir „pasrovinis“. Tas pats yra ir su tvariu gyvenimu: jei nori nuolat taip gyventi, turi nuolat ir palaikyti, periodiškai pasitikrinti, ar aš vis dar darau tai, ką buvau pasižadėjęs. Ir kartais pamatai, kad ir tas, ir kitas momentas neatitinka tavo vertybių.

Pasidalink, kokius tvarų gyvenimą atnaujinančius būdus pati sau taikai, kai užeina tas drungnumo etapas?

Smagu, kad turiu keletą draugų bendraminčių, su kuriais galiu pasidalinti mintimis, pasiguosti, kai kyla sunkumų, nes tuomet žinau, kad nebūsiu „nušvilpta“ arba pasidalinti ir naujais atradimais. Pavyzdžiui, visai neseniai viena mano draugė pradėjo svarstyti, kad galėtų rečiau skalbti drabužius ir taip taupyti vandenį, elektrą. Gyvenime nebuvau apie tai pagalvojus! Tie įkvėpimai ateina nuolat, reikia tik būti atviram. Dar mėgstu paskaityti straipsnius. Anksčiau būdavo, kad socialiniuose tinkluose aš sekdavau puslapius, kurie pasidalina man aktualia informacija, straipsniais ar filmais, bet dabar, kadangi esu sąmoningai sumažinusi savo veiklą socialinėse medijose, specialiai stengiuosi nueiti į tuos pasirinktus puslapius ir pažiūrėti, ar ko nors naujo neatsirado. Labai džiaugiuosi, kad dabar ir bernardinai.lt vis dažniau išleidžia geros kokybės straipsnių šia tema. Labai tuo džiaugiuosi, nes tada, kai patyriau tą ekologinį atsivertimą (tai įvyko man gyvenant užsienyje), Lietuvoje apie tai dar beveik niekas nekalbėjo. Aišku, visad žinojom, kad yra žmonės, kurie yra labai „žali“, sveikuoliai, tyčia apsigyvena kaimuose ir t. t., bet toks gyvenimo būdas niekada nebuvo padarytas kaip priimtinas paprastam žmogui iš miesto. Nors dabar ir dažniau apie tai kalbame, vis tiek dar labai išbarstytai, nematyti vienos aiškios linijos – mūsų visų labai skirtingos patirtys, kuriomis dalinamės, todėl dar turės praeiti laiko, kol atsiras tas bendras suvokimas.

Kad nepradėtume diskutuoti nuo plastikinių šiaudelių? Socialiniuose tinkluose esu aptikusi ne vieną aršią ir didelę diskusiją, kuo pakeisti plastmasinius šiaudelius ir ar jų išvis reikia.

Taip, metalinių šiaudelių naudojimas ar savos dantų pastos pasigaminimas yra svarbios smulkmenos kasdienybėje, bet visgi tai tik labai maža dalis. Aišku, aš tų smulkmenų nenuvertinu, nes jei toks naujas, nors ir smulkmeniškas, gyvenimo įprotis mane užkabina (kaip mane pradžioje užkabino medinis dantų šepetukas) ir tampa pirmu veiksmu, tai kodėl gi ne? Nes po jo bus ir antras, ir trečias. Bet galiausiai tu vis tiek turėsi pakilti šiek tiek aukščiau, pažvelgti erelio žvilgsniu į pasaulį, apie ką kalba ir popiežius Pranciškus: reikia žiūrėti globaliau, o tai yra matyti daug daugiau dalykų, ko mes galime imtis. O tai elementariai yra vartojimo mažinimas.

Nors man labai patinka būti pasauliete, išgyventi savo misiją tarp kitų žmonių, bet taip pat mėgstu taikyti vienuolinio gyvenimo principus – stengtis turėti kuo mažiau. Dėl to, pavyzdžiui, sąmoningai neturiu automobilio. Jeigu labai reikia, kartais galiu jį pasiskolinti iš šeimos ir tikiuosi, kad ir ateityje pavyks išvengti automobilio, juk dabar gali ir išsinuomoti.

Labai žaviuosi dalinimosi kultūra. Kartais pakalbu su kaimynais, tarkim, jiems pasiūlau – gal mums reikėtų turėti vieną žoliapjovę visai gatvei, bet tada pamatau jų veidus, ir suprantu, kad mes tam dar nepasiruošę. Kartais, būna, pabandau ir paklausiu savo draugų, ar jie paskolintų man savo mašiną savaitgaliui, ir dažniausiai sulaukiu neigiamo atsakymo. Įdomu, kodėl? Ar tai nepasitikėjimas kitu žmogumi? Ar mes tiesiog esame pripratę viską turėti sau ir savo? Nors, pavyzdžiui, kai skolinamės knygas iš bibliotekų, mes nekeliame problemų – dalinamės ir tiek. Vienas gražus momentas būdavo, kai dar gyvenau Suomijoje – visame daugiaaukštyje skalbykla buvo tik apačioje ir, kadangi daugelis neturėdavo skalbimo mašinų namuose, per programėlę užsirašydavo laiką, kada ateis skalbtis. Ten būdavo gal tik kelios skalbimo mašinos visam namui, ir iš tikrųjų, kodėl mums visiems būtinai reikia turėti savo? Juk visais laikais žmonės gyveno kartu, tik dabartiniams laikams yra būdingas labai privatus gyvenimas, individualizmas. Ir aš galvoju, kad jis neišgelbės pasaulio.

Sakai, kad tvaraus gyvenimo esmė yra vartojimo mažinimas. Pasidalink, kaip tu mažini savo vartojimą ir kokiose srityse?

Vienas ryškiausių dalykų yra drabužiai. Kiekvieną kartą, kai žmonės kalba apie apsisprendimą turėti mažiau, bet kokybiškų, drabužių, (įtraukiant jų priežiūrą, taisymą, adymą) tiesa yra ta, kad žmonės jau praktiškai visais laikais taip gyveno, bet kažkuriuo momentu mes tai užmiršom. Nenoriu, kad rūbas man sukeltų savigraužos jausmą dėl informacijos, kad jį Azijoje pagamino žmonės, kuriems labai mažai sumokėjo, kurie, tarp jų ir vaikai, buvo išnaudojami… Aišku, tokius dalykus sužinoti nėra labai lengva, ypač kai daugelis tokius faktus stengiasi nuslėpti. Dažniausias atsakymas, keliant pirkimo klausimą, būna toks – jei nesi tikras, ar tau to daikto reikia, tai neperki. Kažkada dalyvavau vienose vestuvėse, kurioms specialiai nusipirkau suknelę, bet kitą dieną supratau, kad iš tikrųjų man jos visai nereikėjo ir aš jau turėjau viską, ko man reikėjo. Bet stengiuosi tokiais atvejais savęs negraužti: supratau, kad negerai padariau, gailiuosi ir kitą kartą stengsiuos daugiau taip nedaryti, o tą suknelę tada pardaviau per „Vinted“. Ir kai supranti, kad tu nesi tavo drabužis, tai labai išlaisvina.

Kitas momentas – kai žmogus susidomi minimalizmo idėjomis ir pradeda atsisakyti daiktų, jis dažnai meta viską lauk, bet tai iš tiesų nėra atsakymas. Tikrai geriau išnaudoti daiktus iki galo, o kai supranti, kad tikrai nesunaudosi to daikto, reikėtų surasti kitą žmogų, kuris tai padarys. Taip, tam reikia skirti laiko, bet žymiai geriau yra surasti to laiko, nei išmesti viską į sąvartyną.

Taip pat mažinti vartojimą pradėjau ir mityboje. Kai ėmiau vartoti mažiau maisto, iš pradžių tai dariau tik taupymo sumetimais: tuo metu studijavau Suomijoje, ten viskas kainuodavo brangiau, o aš tuo metu labai norėjau nuvykti į vieną konferenciją ir pakeliauti po šalį. Kadangi mokėdavau tik už nuomą, o visus kitus pinigus skirdavau maistui, tai nusprendžiau kurį laiką valgyti tik avižų ar grikių košę triskart per dieną. Ir iš tikrųjų, jei nebadauji, tai tikrai gali išgyventi. Iš to pasimokiau, jog maistui mes suteikiam gerokai per daug reikšmės. Žinoma, dabar stengiuosi valgyti subalansuotai, tačiau turiu omeny, kad visų pirma maistas yra reikalingas kaip energijos šaltinis. Maistas išties mus džiugina ir vienija – susėsti visiems prie bendro stalo yra nuostabu, bet iš tikrųjų esmė yra buvimas kartu, o ne pats maistas, kurį valgome. Mano skonio receptoriai irgi šiek tiek pakito, nes jei mažiau vartoji maisto, kuris yra mažiau saldus ar sūrus, liežuvis po truputį pripranta, ir kitą kartą paragavęs neįprasto maisto (sūraus, saldaus) supranti, kad jis tau yra per sūrus ir per saldus. Taigi išmokau vartoti mažiau perdirbto maisto. Taip pat, kai esu su kitais žmonėmis, kai gaminamės bendrą vakarienę, stengiuosi džiaugtis tuo ir nieko neišmesti. Norėčiau sakyti, kad tokiam supratimui man labai padėjo savanorystė „Betanijoje“, kur žmonės ateina pavalgyti. Tada supranti, kad esi privilegijuotas, kad turi už ką nusipirkti pavalgyti. Kadangi esu mokytoja, tai labai stengiuosi to mokyti ir vaikus, nes matai, kad jie ateina iš skirtingų tėvų su įvairiais įpročiais, todėl mokau, kad jie įsidėtų tik tiek, kiek suvalgys. Tai yra solidarumo momentas – nešvaistyti maisto ir į jį žiūrėti su pagarba. Taip pat stengiuosi rinktis vietinį maistą, o į  maistą, kuris atkeliauja iš toliau, žiūriu kaip į prabangą, labai didelį delikatesą – todėl vartoju rečiau.

Trečias dalykas, kurį supratau, buvo tai, kad tikrasis pasaulio šeimininkas yra Viešpats, o mes esam tiktai Jo prievaizdai. Žinojimas, kad neturime visko pasaulyje išnaudoti, o tik tiek, kiek reikia, mane visiškai išlaisvina. Galiausiai vis tiek vieną dieną mirsime, o šis pasaulis nėra galutinis – toks mano tikėjimas. Šventajame Rašte sakoma, kad turime per daug nesirūpinti rytdiena. Man tai reiškia, kad visko jau yra pakankamai, ir kad tu šią akimirką turi turėti tiktai tai, ko tau tikrai reikia, aiškiai tai įvardinus ir atskyrus dalykus – tuos, kokių tau reikia, nuo tų, kokių tu nori. Verčiau gyventi tuo, kas man svarbiausia – man tai yra tikėjimas, bendruomenė, santykiai su žmonėmis, sveikata, dvasinis ir intelektinis augimas, ir misija, kurią išgyvenu, tai, ką dabar darau – dirbu. Todėl visa kita, kaip gyvenimo būdas, turėtų tik patarnauti šiems tikslams pasiekti.

Tavo paskutinės mintys ir mano paskutinis klausimas. Tu man sakei, kad kai įvyko tavo ekologinis atsivertimas, visą naktį nemiegojai – žiūrėjai visokius filmus, skaitei straipsnius… Kokius filmus rekomenduotum pažiūrėti skaitytojams, kurie galbūt dar yra abejingi klimato krizei ar per dideliam vartotojiškumui?

Iš tikrųjų visus dalykus reikia vertinti kritiškai ir nepasitikėti viena nuomone. Todėl net ir visiems klimato krizės skeptikams noriu pasakyti, kad tai yra nieko tokio, kiekvienas atranda savo būdą. Nes man yra aišku tik viena – mes visi esame pašaukti į mažesnį vartojimą todėl, kad tai nėra mūsų gyvenimo tikslas.

Net jei tos klimato krizės ir nebūtų?

Būtent! Juk mūsų suvokimą apie vartojimą labai pakeitė pramonės revoliucija, karai, visa rinkodara, o dabar vėl žengiame žingsnį atgal. Tad pirmas filmas būtų „Karvių sąmokslo teorija“ (angl. „Cowspiracy: The Sustainability Secret“). Antras – „Minimalizmas“ (angl. „Minimalism: A Documentary About the Important Things“), nors man labiau patiko filmo kūrėjų TEDx vaizdo pranešimai ir tinklaraštis, kurį jie įkūrė („The Minimalists“). Ir trečias – „Tikroji kaina“ (angl. „The True Cost“), na ir paskutinis – „Plastiko vandenynas“ (angl. „A Plastic Ocean“). Manau, gerai žiūrėti daug ir skirtingų filmų, kad turėtum bendrą supratimą apie situaciją. Ir nors didelė galia yra didžiausiose pasaulio organizacijose, kalbant apie klimato kaitą, visgi nemažai galios turime ir mes, atlikdami kasdienius meilės aktus. Man patiko vieno pažįstamo mintis, kad didžiausia ekologinė netvarka yra jo galvoje. Iš tikrųjų, kai susitvarkai vidinius dalykus, tu tą atsineši ir į savo praktinį gyvenimą. Tad jei pripažįstu, kad santykis su Dievu ir su žmonėmis man yra vertybės, aš norėčiau, kad tai užimtų didžiausią dalį mano gyvenimo ir nenorėčiau paskirti laiko tokiems dalykams kaip didesnis apsipirkinėjimas, ar rūpinimasis, kaip ypatingiau pavalgysiu ar ką ypatingesnio nusipirksiu.

Ir pasidalinsiu paskutine mintimi, kurią išgirdau savo ekologinio atsivertimo pradžioje: mes esame pratę daug dalykų išmesti lauk, angliškai yra pasakymas „away“ – kažkur. Nors iš tikrųjų mes nieko neišmetame lauk, nes nėra tokios vietos kaip laukas, nebent tai yra stiklas, kurį tu surūšiavai ir jis tapo nauju stiklu, bet visa kita, kaip balionai, pripūsti helio, nuskrenda aukštyn į dangų; na, nėra to dangaus, iš tikrųjų jie pakyla aukštai tiek, kiek gali, tada susprogsta ir nukrenta atgal žemyn – į miškus, į ežerus. Kai pagalvoju, visi mano buvę plastikiniai dantų šepetėliai nuo vaikystės guli kažkur sąvartyne, nes net nebuvo teisingai surūšiuoti. Labai tikiuosi, kad tie šepetėliai ten guli, nors galbūt jie plaukioja kažkur vandenyne. Galiausiai, net jei stengiesi mažinti vartojimą, šiandieniniame pasaulyje tavo įsigyjamų dalykų gaminimo ar atvežimo procese vis tiek bus kažkas išmetama „away“, todėl čia tiesiog reikia keisti sistemą, kartu ir išmokti negraužti savęs srityse, kuriose tu tikrai neturėsi galios. Nebent išvažiuoji į kaimą ir viską auginiesi pats – aš dar nepriėjau iki šito (juokiasi).

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *